Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius paskelbė Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Prezidento Antano Smetonos metais.
Šiemet sukanka 145 metai, kai gimė, ir 100 metų, kai buvo išrinktas vienas iškiliausių Lietuvos visuomenininkų, intelektualas ir modernios valstybės kūrėjas, Vasario 16-osios Akto signataras, pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Manau, kad prasminga priminti pagrindinius istorinius faktus apie A. Smetonos asmeninį gyvenimą, jo viešąją veiklą, kad galėtume įsigilinti ir labiau suprasti jo vertybes, lūkesčius, idealus bei susiformuotume savąją nuomonę apie šios asmenybės svarbą šiandieninėje Lietuvoje.
Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Aukštaitijoje, Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Jo tėvas Jonas Smetona (1832–1885) ir mama Julijona Kartanaitė-Smetonienė (1838–1905) buvo mažažemiai valstiečiai, kurie, be Antano, dar augino sūnus: Igną (1860–1934), Motiejų (1863–1943), Joną (1864–1865), Liudviką (1865–?) bei Juozą bei dukteris: Marijoną Smetonaitę-Jasiukonienę (1866–1940), Mortą Smetonaitę-Krikštaponienę (1871–1950) ir Julijoną Smetonaitę (1878–1962).
1888 m. Antanas, baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, įstojo į Palangos progimnaziją, kurią baigė 1893 m. Tais pačiais metais nuvežė dokumentus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet vėliau persigalvojo ir įstojo į Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją. Gimnazijoje jis dalyvavo slaptoje „Kūdikio draugijos“ veikloje. Aštuntoje klasėje iš gimnazijos pašalintas už atsisakymą viešai melstis rusų kalba.
1897 m. A. Smetona įstojo į vieną iš Peterburgo gimnazijų, o ją baigęs – į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1899 m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. 1902 m. Peterburge A. Smetona vėl buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleistas. Tais pačiais metais baigė studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių intelektualų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžo į Lietuvą.
1902 m. Vilniuje A. Smetona pradėjo verstis advokato praktika, 1903–1915 m. dirbo Vilniaus Žemės ūkio banke. 1904 m. Vilniaus šv. Rapolo bažnyčioje jis susituokė su bajoraite Sofija Chodakauskaite (1884–1968). Vilniuje gimė jų dukros – Marija Danutė Smetonaitė-Valušienė (1905–1993) ir Birutė (1906–1909) bei sūnus Julius Ringaudas (1913–1974). Vilniuje A. Smetona dalyvavo įvairių draugijų veikloje: Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos, Vilniaus kanklių, Vilniaus Aušros apšvietos, Lietuvių dailės ir Lietuvių mokslo draugijoje, Vilniaus lietuvių „Rūtos“ susivienijime, Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. Priklausė Lietuvių demokratų partijai, kuriai atstovavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykusiame Didžiajame Vilniaus Seime.
1908 m. A. Smetona tapo laikraščio „Viltis“ redaktoriumi, leido ir redagavo dvisavaitinį žurnalą „Vairas“. 1916 m. pirmininkavo Lozanos lietuvių konferencijoje, o 1917 m. tapo laikraščio „Lietuvos aidas“ steigėju ir redaktoriumi. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje Vilniuje A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, o vėliau – Valstybės Tarybos pirmininku, tapo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.
1919 m. balandžio 4 d. Kaune Valstybės tarybos nariai slaptame balsavime Antaną Smetoną išrinko valstybės Prezidentu. Už tai balsavo 25 iš 28 tarybos narių. 1919 m. balandžio 6 d. Antanas Smetona prisiekė, tapdamas pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu ir šias pareigas ėjo iki 1920 m. birželio 19 d. Iš pradžių Prezidentas rezidavo Laisvės alėjoje Nr. 6. Nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. Prezidento rezidencija įsikūrė buvusios Kauno gubernijos gubernatūros rūmuose. Pasitraukęs iš Prezidento pareigų, jis su šeima apsigyveno Maironio bute Muziejaus gatvėje. 1921 m. A. Smetona buvo paskirtas Lietuvos delegacijos sienoms su Latvija nustatyti pirmininku, o 1923 m. – Lietuvos Vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui, tačiau vėliau iš šių pareigų pasitraukė.
1920–1926 m. A. Smetona redagavo „Lietuvos balsą“, „Lietuvių balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“, „Vairą“, „Tautos vairą“. Yra daug prisidėjęs, norminant lietuvių kalbą. Nors ir būdamas teisininku, jis turėjo išskirtinį, savitą, vaizdingą kalbos stilių ir siekė intensyviai vartoti lietuvių kalbą viešojoje bei privačioje erdvėje. 1923 m. lapkričio mėn. jis, kaip žurnalo „Vairas“ redaktorius, išspausdino kritišką prof. A. Voldemaro straipsnį apie vyriausybę ir buvo nubaustas 2000 litų bauda. Negalėdamas sumokėti baudos, buvo suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, tačiau jo rėmėjai surinko reikalingą pinigų sumą baudai apmokėti.
A. Smetona aktyviai dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) veikloje. 1922 ir 1926 m. buvo išrinktas LŠS garbės teismo nariu, o 1923 m. – LŠS Centro valdybos nariu. 1936 m. tapo LŠS Garbės šauliu. 1923–1927 m. Lietuvos universitete A. Smetona, kaip Meno teorijos ir istorijos, vėliau kaip Filosofijos katedros docentas, dėstė etiką, senovės filosofiją ir lietuvių kalbos stilistiką. 1924 m. aktyviai, dalyvavo, kuriant naują partiją – Lietuvos tautininkų sąjungą ir 1925–1926 m. buvo jos pirmininku. 1924–1940 m. – Tarptautinio banko valdybos narys. 1926 m. birželio 12 d. išrinktas Seimo nariu Panevėžio rinkimų apygardoje.
1926 m. gruodžio 17 d. po slaptos karininkų organizacijos įvykdyto perversmo Lietuvos Respublikos Seimas 1926 m. gruodžio 19 d. A. Smetoną išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu. Prezidentu jis buvo perrinktas ir 1931 m. bei 1938 m.
Sovietų sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, 1940 m. birželio 15 d. posėdyje A. Smetona pasisakė už tai, kad ultimatumą būtina atmesti ir ginklu priešintis agresoriui, tačiau, nesulaukęs Vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo, turėjo pasitraukti iš Lietuvos, išvyko į Karaliaučių. Vėliau jam buvo leista apsistoti prie Mozūrų ežerų netoli Angerburgo (dab. Vengoževas, Lenkija), vaizdingoje Šventaičio (Schenzait) vietovėje prie Jagerhohe. Čia jis su šeima praleido du mėnesius.
Nacių valdomoje Vokietijoje A. Smetonos laisvė buvo suvaržyta. Nepavykus rasti prieglobsčio Vakarų Europoje, A. Smetona su šeima nusprendė emigruoti į JAV. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Berlyne gavo leidimą vizoms į JAV, tačiau kurį laiką dar teko laukti kitų tranzitinių šalių vizų, todėl nutarė laikinai apsistoti Šveicarijoje. 1940 m. rugsėjo 19 d. Antanas ir Sofija atvyko į Berną ir čia pragyveno iki lapkričio 26 d.
Šveicarijoje Lietuvos diplomatai prikalbino A. Smetoną atgaline 1940 m. birželio 15 d. data pasirašyti vadinamuosius Kybartų aktus. Kybartų aktai buvo pasirašyti lapkričio 23 d., o lapkričio 26 d. Antanas ir Sofija Smetonos išvyko į Portugaliją. 1941 m. sausį išplaukę iš Lisabonos, vasario 14 d. jie pasiekė Rio de Žaneirą. Čia juos sutiko Brazilijos prezidentas Getulio Vargasas. Juos šiltai priėmė Brazilijos lietuvių bendruomenė. Po poros savaičių jie laivu išvyko į Niujorką ir 1941 m. kovo 10 d. pasiekė JAV.
Atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Antanas Smetona keliavo po lietuvių kolonijas, sakė kalbas, rašė atsiminimus, ruošė straipsnius lietuvių spaudai. 1941 m. balandžio 1 d. jį priėmė JAV Valstybės sekretoriaus pareigas ėjęs Sumneris Veilis, o balandžio 18 d. privačioje audiencijoje – JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas. 1941 m. balandžio 2 d. Prezidentas A. Smetona su žmona iškilmingai pagerbė Nežinomo kareivio kapą Arlingtono kapinėse Vašingtone. Susitikimai su A. Smetona buvo rengiami daugelyje miestų, kuriuose telkėsi gausesnės lietuvių bendruomenės. 1942 m. sausio 28 d. A. Smetona kreipėsi į JAV Valstybės departamentą, prašydamas leisti sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę, tačiau gavo neigiamą atsakymą.
Antanas Smetona žuvo, apsinuodijęs dūmais, 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, užsidegus namui, kuriame gyveno jo šeima. Jis buvo palaidotas lietuviškose Kalvarijų kapinėse. Vėliau jo palaikai perkelti į mauzoliejų Visų Sielų kapinėse (10366 Chardon Road, Geauga County, Ohio). Šalia ilsisi ir 1968 m. mirusi jo žmona Sofija. Tose pačiose kapinėse palaidotas ir sūnus Julius, taip pat jo motina Birutė Nasvytytė-Smetonienė bei 2012 m. miręs vaikaitis pianistas Antanas Smetona.
„O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“, – tokią tezę pateikė vienas žymiausių semiotikų Algirdas Julius Greimas. Sociologas Vytautas Kavolis teigė, kad Antanas Smetona yra svarbus lietuvių tautinio sąmoningumo simbolis, vadovavęs Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau – ir nepriklausomai Lietuvai. Todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Ne veltui tarpukario Lietuvos istorijos laikotarpis yra vadinamas „Smetonine Lietuva“.
Minėdami Lietuvos Prezidento institucijos šimtmetį, pastebime, kad Prezidento Antano Smetonos atminimas nepakankamai įamžintas. Jam skirto paminklo nėra mūsų sostinėje – Vilniuje. Visoje Lietuvoje tėra pastatytas vos vienas kitas paminklas, jam skirtos tik kelios atminimo lentos, jo vardu pavadintos kelios gatvės ir mokyklos. Trūksta dokumentinių ir meninių filmų apie pirmąjį valstybės Prezidentą. Jo palaikų pervežimo iš JAV klausimas iki šiol lieka atviras ir viešoje erdvėje menkai diskutuojamas.
Kokie socialiniai mitai yra apie A. Smetoną? Ką A. Smetona padarė ne taip? O ką A. Smetonos kritikai galėtų padaryti kitaip? Gal ir yra dėl ko kritikuoti A. Smetoną, tačiau pirmiausia reikėtų pasakyti ačiū jam už tai, kad sukūrė modernią tautinę valstybę ir subrandino jaunąją kartą, pasiryžusią kovoti už jos laisvę. Galima pasidžiaugti, kad su A. Smetona tiesiogiai susijusios Lietuvos Prezidento institucijos šimtmečio metais senąją, dar 1935 m. Izidoriaus Kisino sudarytą A. Smetonos bibliografiją (kur registruota 1613 Smetonos darbų) reikšmingai papildė Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų parengta Antano Smetonos bibliografijos rodyklė, apimantį 1935–2016 metus. Būtina tinkamai įamžinti pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą visoje Lietuvoje ir pasaulyje.
Dr. Raimundas Kaminskas
Literatūra
Vaižgantas. „Jaunosios Antano Smetonos dienos. 25 (1906–1931) metams jo rašto darbo paminėti“. Kaunas, 1931.
Binkis K. „Antanas Smetona, 1874–1934: šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti“. Kaunas, 1934.
Merkelis A. „Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla“. New York, 1964 (2017).
Eidintas A. „Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai“. Vilnius, 1990.
Eidintas A. „Antanas Smetona ir jo aplinka“. Vilnius, 2012.
Jakubavičienė I. „Seserys. Sofija Smetonienė (1884–1968) ir Jadvyga Tūbelienė (1891–1988)“. Versus aureus, 2014.
„Antano Smetonos korespondencija, 1940–1944“. Kaunas, 1999.
Smetona M., Smetonienė A. „Prezidentas A. Smetona, Lėno ir Užulėnio Smetonos: genealoginė apžvalga“// Lituanistica. 2016. T. 62. Nr. 2(104), p. 91–109.
Antanas Smetona – pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas, žr. LCVA tinklalapis: http://www.archyvai.lt/exhibitions/smetona/paroda.htm
Antano Smetonos bibliografija, 1874–1934, sud. Izidorius Kisinas, Kaunas, 1935.
Antanas Smetona. Bibliografijos rodyklė (1935–2016), sud. Zina Daugėlaitė, Irena Adomaitienė, Vilnius, 2019.