Net labai svarbios, ilgai lauktos šventės ateina ir praeina. Lieka kasdienybė, kaip pasakytų skeptikas. Vis dėlto pirmiausia noriu pasidalinti su skaitytojais neeilinio įvykio – jubiliejinės konferencijos, skirtos Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) veiklos 30-mečiui, įspūdžiais ir atgarsiais.
Daugelis dar esame įpratę tokiuose renginiuose matyti sausakimšas sales. Juo labiau – jubiliejines, su gausybe sveikintojų, didžiuliais glėbiais gėlių ir gausybe dovanų, kurios turėtų paliudyti sukaktį švenčiančios organizacijos svarbą. Tačiau naujosios informacinės technologijos leidžia stebėti svarbius įvykius žiūrovui patogiu metu, o vėliau ir dalyvauti diskusijose, teikti pasiūlymus, kaip sutelkti mokslininkų potencialą valstybės strategijai kurti ir įgyvendinti. Šių metų spalio 7-osios konferencija, surengta istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje, vyko daugeliui įprastinį pirmadienį, užverstą kasdieniais rutininiais darbais. Tačiau tiems, kuriems prieš tris dešimtis metų buvę įvykiai dar gyvi atmintyje, pirmiausia iškyla svarbiausi klausimai: ar tada tikėjomės, kad tokia diena, kaip ši, ateis, ar suvokiame jos dabartinę prasmę, ar tuo metu puoselėtos viltys bent iš dalies pasiteisino?
Lietuvos mokslininkų sąjunga buvo įkurta Vilniuje, tuometiniuose Profsąjungų rūmuose. Kaip žinome, šio tipiško sovietinės architektūros pastato netrukus nebeliks. Šiomis dienomis rūmai jau griaunami. Po kelerių metų čia turėtų iškilti modernus iškilmių ir reprezentacinių renginių pastatų kompleksas, kuris mūsų istorinei atminčiai neabejingų žmonių jau dabar vadinamas Tautos namais. Tautos namų Vilniuje idėją puoselėjo dar Jonas Basanavičius, o 1990 m. atkūrus nepriklausomą valstybę, ją ypač populiarino prof. Vaidotas Antanaitis ir kiti Lietuvos šviesuoliai.
Tą ankstyvą spalio 7-osios rytą į šiuos, tuo metu mums puošniai atrodžiusius rūmus susirinko per tūkstantį atstovų iš visų mokslo ir studijų institucijų: iš seniausiojo – Vilniaus universiteto ir ką tik atkurto, pirmuosius žingsnius žengiančio Vytauto Didžiojo universiteto Kaune, iš institutų ir filialų, veikusių ne tik Šiauliuose ir Klaipėdoje, bet ir Dotnuvoje, Baisogaloje, Vėžaičiuose, iš bandymų stočių ir laboratorijų. Suvažiavimo tikslas – įkurti savarankišką, nei nuo Maskvos, nei nuo bet kurio kito galios centro nepriklausomą mokslininkų susivienijimą, trokštantį prisidėti prie kuo greitesnio ir sklandesnio nepriklausomos valstybės atkūrimo.
Nors nepriklausomybės idėja (ypač po Baltijos kelio) jau sklandė visoje Lietuvoje, nerimas dėl ateities dar buvo labai stiprus. Bet beveik dvi dešimtys Organizacinio komiteto narių ir dar didesnis būrys nuoširdžių talkininkų neabejojo suvažiavimo sėkme. Tarp jų buvo filosofas Bronius Kuzmickas, matematikas Algimantas Bikelis, fizikai – Vygintas Gontis, Alfonsas Ramonas, mediko ir istoriko išsimokslinimą įgijęs Vytenis Andriukaitis, itin aktyvus organizatorius Vladislovas Guoga, vėliau ilgus metus dirbęs LMS įkurtoje Lietuvos mokslo taryboje, ir kt. Buvo išrinkta LMS taryba, apsispręsta rengti leidinius, pasakojančius pasauliui apie mokslo raidą Lietuvoje. Tai laikraštis „Mokslo Lietuva“, kurio pirmieji numeriai pasirodė dar iki suvažiavimo, ir dvikalbis (anglų ir lietuvių kalbomis) kas ketvirtį leidžiamas gana didelės apimties žurnalas „Mokslas ir Lietuva“. Jo redaktoriumi patvirtintas Algimantas Liekis, atsakinguoju sekretoriumi – šių eilučių autorius. Praėjus trisdešimčiai metų, galima pasidžiaugti, kad didelė dalis tada numatytų darbų atlikta. Tačiau dabartinė akademinės bendruomenės situacija kelia nerimą.
Šių metų jubiliejinėje konferencijoje pranešimus skaitė ir dalyviai, aktyviai prisidėję, kuriant Lietuvos mokslininkų sąjungą: Organizacinio komiteto sekretorius, atsakingas už jo veiklos viešinimą ir naujos mokslininkų spaudos kūrimą, dabartinis LMS pirmininkas prof. dr. Jonas Jasaitis; ilgametis LMS vadovas, daugelio naujų teisės aktų, reglamentuojančių savarankiškos valstybės mokslo ir studijų sistemos raidą, rengėjas, kuravęs šiuos klausimus Vyriausybėje, VU prof. habil. dr. Vygintas Gontis, LMS tarybos narė prof. Jadvyga Kerienė, Geotermijos asociacijos prezidentas dr. Feliksas Zinevičius, itin aktyviai besidarbuojantis išryškinant valstybės geoterminės energijos išteklių svarbą ir naujų mokslinių tyrimų kryptis bei Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos atstovė, LMS tarybos narė Dovilė Kurpytė. Diskusijose dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius akad. Juozas Augutis, VU prof. Dobilas Kirvelis, Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila ir kt. Konferenciją moderavo Lietuvos Respublikos Seimo narys, laikinosios Seimo ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo grupės pirmininkas Lauras Stacevičius.
Tarp konferencijos dalyvių buvo ir kelių universitetų rektoriai, žymūs mokslininkai, visuomenės veikėjai. Savo laiką šiai konferencijai skyrė ir unikalaus kultūros židinio – Senovinės technikos ir materialaus paveldo muziejaus, įkurto Jurbarko r., Smalininkuose, vadovas doc. dr. Justinas Stonys, buvęs ilgametis VGTU mokslo darbuotojas.
Kitą dieną (spalio 8-ąją) įvyko mokslininkų grupės susitikimas su Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjais. Jame dalyvavo buvusi ilgametė Švietimo tarybos pirmininkė VU prof. Vilija Targamadzė, gerai žinoma edukologė ir daugelio mokslinių diskusijų iniciatorė KTU prof. Palmira Jucevičienė, VU profesoriai Vygintas Gontis ir Bronislovas Kaulakys, LMS pirmininkas prof. dr. J. Jasaitis, profesinių sąjungų atstovės dr. Lina Leparskienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) ir dr. Rūta Žiliukaitė (Vilniaus universitetas), Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkė Salomėja Vanagienė, Geotermijos asociacijos prezidentas dr. Feliksas Zinevičius ir kt. Diskusiją kuravo Prezidento patarėjos – Sonata Šulcė ir Vilma Bačkiūtė.
Susitikimo metu apžvelgta vis didesnį akademinės bendruomenės nerimą keliančios mokslo ir valstybės strategijos sąsajos, mokslininkų potencialo stiprinimo (jaunųjų tyrėjų ugdymo ir patyrusių mokslininkų įtraukimo į naujausius projektus), mokslinių tyrimų ir mokslininkų atlyginimų klausimai. Diskusija patvirtino, kad valstybės valdymo institucijų turima informacija apie mokslininkų veiklą ir jos perspektyvas nėra pakankama. Nėra žinoma, kiek dabar, po įvairių „reformų“ ir „optimizacijų“ turime mokslininkų ir kuriose srityse jie dirba, kurioms perspektyvioms sritims stokojama dėmesio, kiek mokslininkai uždirba ir kodėl dalis jų vis dar priversti bėgioti po kelias darbovietes arba eikvoti savo laiką ir jėgas visiškai su mokslu nesusijusiose srityse. Nesidomima, kiek mokslininkų dėl šių „reformų“ ir „optimizacijų“ praradome ir koks jų tolesnis likimas, kiek iš jų emigravo, kiek išvis prarado galimybę dirbti moksle. Kokią žalą patyrė valstybė dėl mokslininkų „išteklių eksporto“, niekas neskaičiavo. Net gana atsakingas tarnybines pozicijas užimantys pareigūnai šiais klausimais vargu ar yra rimtai susimąstę, o juo labiau pasiūlę, kaip tokią absurdišką padėtį pakeisti.
Kaip akcentavo šio pasitarimo dalyviai, susidaro vaizdas, kad nemažai reformų tik vadinamos reformomis. Joms ruošiantis su mokslininkais nesitariama arba jiems net neleidžiama dalyvauti šiame procese. Užtenka prisiminti vadinamąjį „universitetų tinklo“ optimizacijos planą, kurį po kurio laiko vadinsime ne „reforma“, o tikruoju vardu – AFERA. Kaip turi derėti universitetų tinklas su regionų darnios raidos siekiu, kaip tai atsilieps visai valstybės ūkio pažangai ir pilietinės visuomenės ugdymui bei jos sudominimui mokslu, kaip tai paveiks emigracines nuotaikas, atsakymo net neieškota, nors skambių, deja, nieko bendra su tikrove neturinčių frazių ir pažadų buvo daug. Mums žadėjo, kad šis planas leis sutaupyti valstybės lėšas ir sutelks išteklius. Apie tai, kas yra ALMA MATER šiuolaikinėje visuomenėje, kuo universitetas, veikiantis nuo 1938-ųjų ar dar anksčiau, skiriasi nuo prekybos ar logistikos centro, ką tai reiškia keliolikai universiteto absolventų kartų, „reformatoriai“ net nesusimąstė.
Diskusijoje konstatuota, kad šis pasitarimas yra tik pradžia. Rengiama medžiaga būsimiems susitikimams, tarp jų – ir su Prezidentu. Aptarta, kad reikia suformuoti mokslininkų grupę, kuri galėtų aktyviai prisidėti, atkuriant mokslo vaidmenį šių dienų Lietuvoje ir paskatinant mokslo bei ekonomikos raidos sinergiją, kad atkurtos valstybės gyventojų skaičius būtų ne nuolat mažėjantis, o artėjantis prie KETURIŲ MILIJONŲ LIETUVOS. Tik ne bet kur (Airijoje, Norvegijoje, gal net Venesueloje ar Pietų Afrikos Respublikoje), o čia – prie Baltijos – protėvių ir tėvų žemėje. Neapgaudinėkime nei kitų, nei savęs. Kitos Lietuvos niekur nėra. Todėl tie valdantieji, kurie jau susikūrė atsarginius verslus ir buveines kur nors Ispanijoje arba jau turi gerai apmokamas tarnybas Belgijoje ar Prancūzijoje, turėtų dažniau prisiminti savo atsakomybę valstybei.
Prof. dr. Jonas Jasaitis