Panevėžietis istorikas pristato savo naująją knygą
Taip yra nusakęs visą Vaižganto – žmogaus, kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo, literatūros istoriko ir kritiko, Kauno universiteto dėstytojo – rūpesčių ir darbų esmę Balys Sruoga [1]. Dorą, šviesią jo prigimtį pajusdavo kiekvienas, kas tik su juo susitikdavo. Eidavo jo klausytis prezidentas, ministeriai, profesoriai, artistai, darbininkai, net vienas kitas Kauno žydas (Antanas Vaičiulaitis). Juozas Tumas-Vaižgantas romantinę pasaulėjautą laikė svarbiausiu lietuvių bruožu. Pats save gyvenimiškąja ir kūrybos prasme priskyrė romantikams [2].
Vytauto Didžiojo universitete, skaitydamas paskaitą minint Vaižgantą, prof. V. Mykolaitis- Putinas sakė: „Gėrio, tiesos ir grožio pasiilgimas vertė Vaižgantą visur ieškoti teigiamų reiškinių: kaime – gerų, dorų žmonių, gražių papročių, meno; literatūroje – talentų, kūrybos; istorijoje – nuopelnų ir pavyzdžių. Jis visa tai kėlė, rodė ir šaukė kitus džiaugtis, gėrėtis. Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir tarsi net blogesnis. Nes nėra to, kuris, taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą.“ [3] Tačiau šiandien Vaižgantas nelabai mylimas, nereikalingas, primirštas. Gal todėl, kad labai pasikeitė supratimas apie tikrąsias dvasines vertybes. Kaip padaryti, kad Vaižgantą suprastų šiandienos žmogus?
Juozas Tumas-Vaižgantas į gyvenimą atėjo sunkiais mūsų tautai laikais. Lietuva buvo rusų pavergta, žmonės neseniai atsipalaidavo iš baudžiavos jungo, gyveno skurdžiai. 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą, buvo užkirstas šviesos kelias į kaimą [4]. Algirdas Julius Greimas tą situaciją, dar būdamas gimnazistas, taip apibūdino: „Sunkūs buvo mūsų keliai į kultūrą, be autoritetų ir be kelrodžių. Neaiškios buvo nei žmogiškų verčių sistemos, nei vertinimo būdai.” [5] Pirmoji būsimo garsaus kultūrologo, semiotiko prakalba gimnazijoje buvo kaip tik apie Vaižgantą.
Kultūrologas Vytautas Kavolis, rašydamas apie lietuvių kultūros modernėjimą, mini asmenybes, savo veikla išreiškusias ir stiprinusias nepriklausomo žmogaus tradiciją. XIX–XX amžių sandūroje tokių žmonių buvo tik keli: šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos įrašyta Juozo Tumo-Vaižganto pavardė. Taigi tarp pranašų ir patriarchų minimas ir Juozas Tumas- Vaižgantas. Jiems Lietuva buvo daugiau svajonių, bet ir kiek mažiau vilčių horizontas. „Temperamentinis nepriklausomumas kyla iš neramios sielos, negalinčios sutilpti į jokias kategorijas”, – teigė Vytautas Kavolis [6]. Vaižgantui tai netrukdė tapti mylimiausiu gyvenamojo laikotarpio žmogumi.
Jis pats apie save rašė: „Aš nieko daugiau nenorėjau, jokio kito uždavinio nenujaučiau, kaip leisti per save, per kultūrintą sielą savo giminės būdą ir padaryti jį aukštesnei kultūrai paruoštą.” [7]
Vaižgantas kūrė meninį pasaulį, vadovaudamasis tikrovės atkūrimo ir kartu perkūrimo principais. Šio pasaulio vaizdus siekė sudvasinti, pakylėti virš buities: „Aš nieko nesu sukūręs, tik aprašęs; jei įstatyčiau vardus, tai mano raštai ir būtų – atminimai, nei kas kita.“ [8]
Juozas Brazauskas
Literatūra
1. Balys Sruoga. „Vaižganto kelias – poeto“. Lietuvių literatūros kritika. Vilnius, 1972, t. 2, p. 293.
2. Ilona Čiužauskaitė. „Savo tautos ir kultūros tarnas. Vaižgantas. Kas buvo ir kas yra“. Prozos rinktinė. Vilnius, 2012, p. 5.
Juozas Tumas. „Romantiškasis idealizmas grįžta“. Židinys. 1927, Nr. 10, p. 231.
3. Vincas Mykolaitis-Putinas. „Vaižgantas – sintetikas“. Raštai. Estetika. Vilnius, 1989, p. 257.
4. Aleksandras Merkelis. „Juozas Tumas-Vaižgantas“. Trečiasis fotografuotinas leidinys. Vilnius, 1989, p. 3.
5. Algirdas Julius Greimas. „Intelektualinės autobiografijos bandymas. Iš arti ir iš toli“. Vilnius, 1991, p. 19.
6. Vytautas Kavolis. „Žmogus istorijoje“. Vilnius, 1994, p. 308.
7. „Ilgas atsakymas į trumpą paklausimą. Vaižgantas“, Raštai, t. 21. Literatūros kritika 1923–1933. Vilnius, 2010, p. 341.
8. Antanas Drilinga. „Žmonės prie vieškelio“. Vilnius, 1986, p. 206.