Šiomis dienomis viešoji erdvė perpildyta komentarais apie planuojamus Kauno miesto ir rajono ribų pakeitimus. Diskusijų ugnį užkūrė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, užsiminęs apie pasiūlymą jungti prie miesto dalį dabar Kauno rajono savivaldybės administruojamų teritorijų. Tačiau to, ką dabar stebime, diskusijomis vadinti negalima. Nagrinėjama tema verta daug išsamesnio aptarimo.
Nuomonės ar strategija?
Urbanizuotų (miesto) ir užmiesčio (kaimiškųjų) vietovių ribų pokyčiai, skirtingo urbanizacijos lygio vietovėse gyvenančių asmenų įdarbinimo ir jų kitų socialinių poreikių tenkinimo tematika – ne šių dienų „išradimas“. Ir jokiu būdu jos negalima suprimityvinti taip, kaip tai dabar matome mūsų žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose:
„Girdėjau, kad Matijošaitis nori tapti didžiausio Lietuvos miesto meru“,
„O Viešpatie, koks siaubas, Kaunas būtų didesnis ir už Vilnių…“,
„Ne, ne, ne, neleisime, kad tas oligarchas mus valdytų“ ir pan.
Kauno rajonui atstovaujanti Seimo narė net pasiūlė alternatyvą: „Tai gal prie Kauno rajono prijunkime dalį Kauno miesto?“ Tokioje emocijomis ir nuogirdomis grindžiamoje kalbėsenoje – nedaug logikos.
Lietuvos agrarinės ekonomikos pradininkas prof. Jonas Pranas Aleksa, ilgiausiai Pirmojoje Respublikoje (1918–1940) buvęs žemės ūkio (ir valstybės turtų) ministru, ne kartą atkreipė dėmesį į labai netolygų kaimiškųjų vietovių gyventojų užimtumą ir galimybę užsidirbti oriam pragyvenimui. Jis rašė, kad į užmiesčio vietoves būtina sugrąžinti daugybę amatų ir kitų užsiėmimų, kuriuos iš ten išgujo pramonės raida, nes, pasibaigus sezoniniams žemės ūkio darbams, jų gyventojams atsiranda per daug laiko, kurį sunku prasmingai panaudoti. 1940 metų kalendoriuje (taigi sudarytame prieš pat Lietuvos okupaciją) keliamos tokios mintys, kad ir miestiečiai turėtų nuosavus namus su žemės ploteliu sodui, daržui ir pan.
Kas tas šiuolaikinis kaimas?
Mūsų supratimas apie tai, ką tinka vadinti miestu, o ką kaimu – gerokai pasenęs. Lietuvos viešojoje erdvėje tebevyrauja įsitikinimas, kad visi, kas tik gali, turi bėgti iš „kaimo“, kuris suvokiamas kaip vieta, kurioje dominuoja fiziškai labai sunkus, primityvus ir nešvarus runkelių ir bulvių, karvių ir kiaulių auginimas bei alinantis daržų ravėjimas, kur žmogus neva mato tik kiaulės uodegą. Tai kodėl daugelyje ES-15 valstybių „kaimo“ gyventojų skaičius jau seniai peržengė 50 proc. ribą ir toliau auga?
Mažiau keliavusiems lietuviams būtų net sunku suprasti, kad daugiau kaip 4/5 tokių JAV didmiesčių, kaip Čikaga, teritorijos sudaro „kaimas“ (lietuvišku įsivaizdavimu), nes joje stovi individualios sodybos su erdviais kiemais, ūkiniais ir verslo paskirties pastatais, sodais ir pan. Klivlando – Ohajo valstijos miesto priemiestis Kirtlandas jiems pasirodytų klasikine kaimiškąja vietove, nes atstumas tarp gretimų sodybų, išsidėsčiusių prie asfaltuoto kelio, siekia iki 100 metrų. Sodyboms ten skirti 1–2 akrų dydžio (1 akras – apytiksliai 0,4 ha) sklypai. Jų ribas žymi medžių arba gyvatvorių juostos. Namai atitraukti nuo kelio per pusšimtį metrų, taip apsisaugant nuo eismo keliamo triukšmo ir taršos. Svarbiausias tokių sodybų bruožas – praktiškumas: sklypas tvarkomas taip, kad jo priežiūrai nereikėtų skirti daug laiko ar kitų sąnaudų, tačiau būtų kuo patogiau gyventi. Šeimos buities privatumas laikomas didžiausia vertybe.
Tai, ką pasiūlė V. Matijošaitis, išplaukia iš keleto susijusių veiksnių. Pirmasis iš jų – žiedinės savivaldybės, kurios jau ne pirmi metai vertinamos gana prieštaringai, samprata. Būtent tokia ir yra Kauno rajono savivaldybė. Daugybė žmonių, anksčiau gyvenusių miestuose, persikėlė gyventi į Kauno priemiestines zonas. Ten jie pasistatė arba statosi sodybas, tačiau vaikus veda į miesto darželius ir mokyklas, nes kaimo mokyklų tinklą jau baigiame sunaikinti. Ne tik švietimo, bet ir kultūros, sveikatos apsaugos, net prekybos paslaugas jie gauna mieste. Tai, žinoma, sukelia miestui ir tam tikrų finansinių problemų.
Visai neseniai LRT laidoje, transliuotoje iš mažosios kultūros sostinės Adomynės (Kupiškio r.), jos vedėja užklausė vietinio verslininko, kokie motyvai lėmė, kad jis nusipirko sodybą kaime ir čia įsteigė dabar jau klestinčią įmonę. Girdi, juk gyvenai dideliame mieste, kur taip patogu ir šiuolaikiška. Žmogus atrėžė gana tiesmukai: „Man nusibodo gyventi inkilėlyje (susiprask, ankštame daugiabučio namo bute). Darbas – inkilėlis – laikas, gaištamas transporto spūstyse… Koks čia gyvenimas?“
Tačiau didžiųjų miestų (ir ne tik jų) priemiesčiuose chaotiškai dygstančios gyvenvietės neturi nei racionaliai apgalvoto gatvių tinklo, nei bendro naudojimo erdvių: aikščių, parkų ir kitų vietų prasmingam laisvalaikiui. Kur turėtų stovėti mokyklos, kultūros centrai, kaip ateityje gyvenvietė bus aprūpinama energija ir vandeniu, kaip bus tvarkomos nuotėkos, niekas nesirengia atsakyti. Ne tik kompaktiškų gyvenviečių, bet ir atskiruose sklypeliuose išdygusių sodybų infrastruktūros (vietinių kelių, vandentiekio, elektros ir kitų tinklų) šiuolaikiškas sutvarkymas tampa perdėm sudėtingas ir brangus.
Reikia aiškumo
Kodėl žmonės baiminasi? Pirmiausia nėra aiškumo, būtino tokiais atvejais. Būtina darni teisės aktų sistema. Dabar žmonės nežino, kaip pasikeis žemės kaina ir mokesčiai, jei jie bus prijungti prie miesto. Kokie kitų reikalavimų, pavyzdžiui, gamtosaugos, ūkininkavimo, sodybų įrengimo, pokyčiai jų laukia, su bendruomenėmis apie tai nekalbama. Visai neseniai Seimas ėmėsi svarstyti pasiūlymą, kurį pateikė kažkoks „dviračio išradėjas“ – leisti statytis sodybą kaime tik turinčiam ne mažesnį kaip 3 ha sklypą. Kitaip sakant, jei ūkelis – nedidelis, t. y. tik daržas ir šiltnamis prie namų, tai jau – blogai. Pasiūlymo autorius arba negirdėjęs, arba tyčia nutylėjęs tokį reiškinį, kaip mikroūkininkavimo plėtra, kai žmonės, turintys pusės hektaro arba dar mažesnius sklypelius, sugeba juose užsiauginti daržovių, tenkinančių šeimos poreikius. Jie nieko neneša į turgų, bet ir pašalpų neprašo. Namuose pasigamintomis uogienėmis ir prieskoniais pasidalina nebent su savarankiškai gyvenančiais vaikais ir šeimos bičiuliais. Bet juk yra ir kitokio stiliaus elgsena: kaime gyvenantys žmonės prekybos centruose perkasi iš kitų valstybių atvežtus agurkus ir pomidorus, uogienes ir konservus. Jauna darbinga, bet iš valdžios paramos agresyviai reikalaujanti poniutė moko kaimynę, kaip reikia gyventi:
– Tai tu ir šiemet sodinai bulves? Aš tai jau antri metai nesodinu. Tegu valdžia aprūpina, nes turiu mažą vaiką…
Anksčiau ar vėliau tai įvyks – ne tik prie Kauno, bet ir prie Klaipėdos, Šiaulių ir kitų miestų bus jungiamos kaimiškosios vietovės. Žiedinės savivaldybės jau seniai atgyveno ir naujų sienų tarp miesto ir kaimo statyti nereikia. Daugelį sąvokų reikia peržiūrėti. Dabar tyčiojamasi iš kaimo mokyklų: mažos, brangios, blogai parengia. O ar negalėtų būti visiškai kita situacija: susirenka pasiturinčiai gyvenančių darbščių šeimų atžalos – tikras naujasis valstybės elitas – į erdvią, neperkrautą priemiesčio mokyklą ir įgyja joje gilų šiuolaikišką išsilavinimą? Kada laisvoje Lietuvoje visuomenė ir jos valdžia pradės dirbti sutartinai, kada žmonės iš Lietuvos nebebėgs, nes turės ir šiuolaikišką darbą, ir sodybą.