Šiemet sukanka 140 metų, kai gimė Baisogalos dvaro savininkas Vladislovas Juozapas Marijonas Komaras, ir beveik 80 metų nuo jo žūties Sibire, Karagandos Karlage. Baisogalos dvaro sodyboje jau daug metų veikia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto padalinys – Gyvulininkystės institutas.
Komarai atidavė Baisogalos kraštui 140 metų, pastatė bažnyčią ir sinagogą. Šios giminės atstovai ne tik sėkmingai tvarkė savo dvarų žemes, bet ir aktyviai dalyvavo Lietuvos socialiniame gyvenime. Juozapas Komaras buvo Vilniaus apygardos teismo prezidentas. Senasis Vladislovas Komaras buvo bajorų maršalka, o jaunasis Vladislovas Komaras, kurio gimimo 140-ąsias metines dabar minime, buvo Lenkijos ir Lietuvos žemių savininkų organizacijų atstovas Kaune. Jis aktyviai dalyvavo Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos veikloje, parėmė Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus statybą ir padarė daug kitų gerų darbų Lietuvai.
Komarai giminystės ryšiais susiję su tokiomis garsiomis didikų giminėmis kaip Sapiegos, Pliateriai, Giedraičiai, Radvilos, Tiškevičiai, Zabielos, Pšezdeckiai, Kosakovskiai ir kt. Vienas iš Komarų giminės atstovų – Janas Dzvonkovskis iš Ščecino, apsilankęs Baisogalos dvare, labai vaizdžiai pasakė: „Apie mūsų giminę yra parašyta garsaus rašytojo Henriko Senkevičiaus trilogija „Tvanas“… Kone visi giminės joje aprašyti.“
Vladislovo Komaro įnašas į Lietuvos žemės mokslo vystymąsi
Vladislovas Komaras iš Baisogalos buvo ypač šviesi, neįtikėtino tvirtumo ir darbštumo asmenybė. Pagal tautybę – lenkas, širdimi – lietuvis, jis iki pat tragiškos gyvenimo baigties dirbo Lietuvai. 1900-aisiais perėmė valdyti Baisogalos dvarą. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis išdrenavo dvaro laukus ir sutvarkė pievas. Visą laiką tai buvo pavyzdinis ūkis, į kurį vežė ekskursijas iš Latvijos ir Lenkijos, čia stažavosi studentai. Apie tai mini ir profesorius A. Motuza 2013 m. išleistoje knygoje apie profesorių J. Krikščiūną.
Kaune 1900 m. buvo įkurta Kauno gubernijos Žemės ūkio draugija, kurios nariais buvo dvarininkai, o pirmasis jos vadovas – žinomas Rusijos ekonomikos reformatorius Piotras A. Stolypinas, vėliau tapęs Rusijos ministru pirmininku, 1869–1874 m. gyvenęs ir ūkininkavęs tėvo įsigytame Kalnaberžės dvare (Kėdainių r.), o 1874–1879 m. su šeima gyvenęs Vilniuje. Draugijos nuostatuose nariams buvo nurodyta šviesti valstiečius, didinti jų ūkio našumą. V. Komaro iniciatyva Baisogaloje 1908 m. buvo įkurtas Kauno gubernijos Žemės ūkio tyrimų skyrius su tyrimų stotimi ir pavyzdiniu ūkiu.
Apie Baisogalos bandymų stoties darbą dvi ataskaitas (1911 ir 1912 m.) lenkų kalba parašė J. Šolce. 1914 m. ataskaitą apie Baisogalos bandymų stoties darbą rusų kalba išleido J. Petrušinskis. Joje jis analizavo stotyje atliktų įvairių žemės ūkio augalų veislių palyginimo, tręšimo ir naujų, Kauno gubernijoje dar neaugintų, augalų bandymus bei laboratorijų darbą. Baisogalos bandymų stoties dokumentus, kurie dabar yra LAMMC Žemdirbystės instituto bibliotekoje (Akademijos miestelyje, Kėdainių r.), išsaugojo legendinis bibliotekos vedėjas, šviesaus atminimo žmogus Algirdas Perekšlis. Daug medžiagos surinko ir atskirą knygelę apie žemės ūkio mokslą Lietuvoje iki 1945 m. išleido LAMMC Žemdirbystės institute dirbusi mokslininkė ir kraštotyrininkė dr. Apolonija Zimkuvienė.
Baisogalos bandymų stotyje dar 1911 m. buvo pradėtas ir augalų selekcinis darbas. Jadvimpolyje, kairėje pusėje, važiuojant nuo Kėdainių, yra išlikęs buvusios bandymų stoties medinis namas. Baisogalos bandymų stotyje veikė fitopatologijos ir chemijos laboratorijos. Fitopatologijos laboratorijoje buvo surinktos gausios įvairių ligų pažeistų augalų ir jų dalių bei kenkėjų kolekcijos. Jos buvo demonstruotos Šiauliuose organizuojamose žemės ūkio parodose ir susilaukė lankytojų dėmesio. Šalia demonstruojamų pažeistų augalų buvo parašyta, kaip kovoti su juos pažeidusia liga ar kenkėju. Laboratorijos darbuotojai bendravo su Kauno gubernijos visuomene, atsakinėdavo raštu į įvairius žmonių klausimus. Chemijos laboratorijoje buvo atliekamos trąšų, sėklų, pašarų kokybės analizės, nustatomas bulvių krakmolingumas, tiriamas trąšų poveikis. Už laboratorijoje atliktas analizes reikėjo mokėti, tačiau draugijos nariams taikyta 25 proc. nuolaida.
Žinios apie Baisogalos bandymų stoties darbą buvo dažnai skelbiamos lietuviškoje spaudoje. Pavyzdžiui, buvo pranešta, kad Baisogalos bandymų stotis 1914 m. pradėjo dvieilių ir šešiaeilių miežių selekciją, kad bus išvestos mūsų klimatui tinkamos veislės. Taigi Lietuvoje augalų selekcija prasidėjo Baisogaloje. Ši iniciatyva priklauso ir V. Komarui, kuris, netikėtai mirus J. Šolcei, kurį laiką vadovavo bandymų stočiai.
XX a. – didelių politinių įvykių ir naujų socialinių formų amžius. Visa tai palietė ir Komarus bei jų valdas. Pirmasis pasaulinis karas Komarų šeimą 1915 m. nubloškė net į Kaukazą, iš kurio jie grįžo į tėvynę tik po karo, per Stambulą, kur juos globojo Didžiosios Britanijos karalius Jurgis Penktasis.
Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrė nepriklausoma Lietuva. Steigiamasis Seimas 1922 m. priėmė Žemės reformos įstatymą. Anksčiau vokiečių valdyti dvarai buvo apytuščiai, reikėjo daug pastangų jiems atstatyti. Pagal reformos įstatymą buvo nusavintos ir Komarų valdos. Komaro nuosavybėje Baisogalos dvare buvo palikta tik įstatyminė žemės norma – 81,65 ha. Pagal Žemės ūkio ministerijos planą Baisogaloje turėjo įsikurti pavyzdinis valstybinis ūkis. Tam reikalui iš Baisogalos dvaro ir gretimų trijų dvarų buvo suformuotas stambokas žemės masyvas – 900 ha. Vyriausybė, įvertindama Komaro ūkinius pasiekimus, išnuomojo jam visą tą žemės plotą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojo pavyzdingai tvarkyti. Savo ruožtu V. Komaras įsipareigojo Lietuvos ūkininkams tiekti aukštos klasės augalų sėklų ir veislinių gyvulių. Komercinius santykius su Baisogalos dvaru kontroliavo Žemės ūkio rūmai. V. Komaras greitai prisitaikė prie naujų aplinkybių, ėmėsi kruopštaus darbo ir Baisogala po keliolikos metų vėl suklestėjo.
1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė imperija. Visa jos žemė buvo nacionalizuota, nutrūko Komaro ūkininkavimas. Pasibaigė ir Komarų dinastija Baisogaloje, nes V. Komaras iš savo santuokos su kunigaikštyte Voroneckaite Rože Marija Juozapa sūnų neužsiaugino.
Neeilinė asmenybė
Ką galima ištraukti iš nepatikimos atminties užkaborių ir kelių senų dokumentų, dienoraščių bei šeimos susirašinėjimo liekanų, stebuklingai išlikusių ir išsaugotų, nepaisant sudėtingo laikmečio ir karų? Deja, nedaug. Komarų šeimos dokumentai yra negrįžtamai prarasti per abu pasaulinius karus. Nei jo žmona, nei abi dukterys nesulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo.
Tačiau kai kurias šios šviesios šeimos gyvenimo detales pavyko atkurti. Vladislovas Komaras gimė šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdomas prisirišimas prie Tikėjimo, kur vyravo meilė Tėvynei, pagarba mokslui ir darbui. Jaunystėje ir studijų metais jis daug keliavo po Europą. Aukštąjį mokslą įgijo Vokietijoje, Halės universitete ir tapo agronomu-ekonomistu. Laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis: lenkų, lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių. Visada domėjosi pažanga, buvo atviras naujoms idėjoms. Mirus tėvui – senajam Vladislovui Komarui – ir mamai Anai Komarienei, jam atiteko Baisogalos dvaras – turtas, kuris po šeimos, buvo didžiausia jo meilė ir rūpestis. Lenkas pagal kilmę visada laikė Lietuvą savo tėvyne. Viename iš atsiminimų V. Komaro anūkas Vladislavas Sobanskis rado informacijos, kad dar 1905 m. Vladislovas Komaras aktyviai dalyvavo Vilniaus Seime, kuris reikalavo iš caro valdžios suteikti Lietuvai autonomiją, įkurti sostinę Vilniuje ir vykdyti ekonomines reformas.
Vladislovas ir Rožė Komarai bei artimas jų draugų ratas visada Lietuvą laikė savo tėvyne. Norėdami tai išreikšti, 1920 m. sausį žurnale „Lietuva“ jie paskelbė politinį manifestą: „Mes, susirinkę lietuvių žemėje, išlaisvinti nuo Rusijos nelaisvės ir vokiečių įsiveržimo, išreiškiame savo džiaugsmą dėl Nepriklausomos Tėvynės kūrimo. Mes tikimės teisingu jos sienos reikalų išsprendimu, norime matyti Nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi, saugią nuo išorinių priešų Rytuose ir Vakaruose bei stiprią visų tautybių ir visų klasių lygybę. Mes reikalaujame iš Europos šalių pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir visus žmones raginame toliau kurti Nepriklausomą Tėvynę, kurios vaikais mes esame visa savo esme.“ Štai tokią tėvynės viziją nuolat puoselėjo Baisogalos dvaro savininkai Komarai.
Kalbėdamas apie žemės reformos Lietuvoje padarinius, V. Komaras laikė, kad jos bendrosios prielaidos yra teisingos. Jo sėkmingo ūkininkavimo šaltinis buvo nuolatinė investicija į žemę ir modernią ekonomiką, o ne į prabangos prekes ar politiką. Jis visiškai mechanizavo žemės ūkio darbus, diegė naujas javų ir gyvulių veisles, modernizavo spirito varyklą, pieninę ir ganyklas. Vladislovas Komaras savo ūkyje įkūrė eksperimentinę stotį, įkūrė Lietuvos olandų galvijų augintojų asociaciją, o Rožė Komarienė globojo Kiaulių augintojų asociaciją. Jie rėmė ir žemės ūkio draudimo judėjimą. Baisogaloje gyvenimas buvo klestintis, palyginus su kitais dvarais, bet kartu ir kuklus. Tik ten buvo didžiulė biblioteka.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vladislovas sakė savo artimiems žmonėms: „Gali valdyti lietuvis, gali rusas, gali vokietis… Galbūt… Bet žmonės turi valgyti. Žemė turi gimdyti. Kažkas turi ją dirbti.“ Ir jis liko tarnauti žmonėms ir vykdyti Biblijos įsakymą: „Paversk žemę savo sodu…“ Gal jis naiviai manė, kad sovietai gerbs jo žinias, patirtį, misiją? Tačiau sovietinis režimas apie tai visai negalvojo. Netrukus V. Komaras buvo suimtas, apkaltintas ir vėliau išsiųstas į darbo stovyklą Kazachstane, Karlage, kur ir mirė 1941 m. nuo išsekimo (o gal neatlaikė jo silpna širdis). Palaidojimo vieta – nežinoma.
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kalinys Nr. 237
1940 m. rugsėjo 4 d. nutarime rusų kalba griežtu tonu parašyta, kad Vladą Komarą, Vlado sūnų, nedelsiant reikia suimti, atlikti jo namuose kruopščią kratą, areštuoti ir pristatyti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Pasirašo G. V. Sadčikov. Vladislovui-Vladui Komarui pateikti kaltinimai šnipinėjimu. Naujoji valdžia – negailestinga darbštiesiems.
Kratos protokolą kruopščiai ir smulkmeniškai surašė Kėdainių rajono skyriaus viršininkas J. Rugienius. Suskaičiuoti visi medžiokliniai šautuvai: šautuvas „Montekristas“, medžioklinis šautuvas „Saurson“, medžioklinis šautuvas „Valthers-Patent“, medžioklinis šautuvas „Exil Kerner“, medžioklinis automatinis vienvamzdis šautuvas „Hauspr“. Suskaičiuoti šoviniai, suskaičiuoti ir įvairaus susirašinėjimo laiškai. Ranka rašyto protokolo apimtis – 2 lapai. Liepta pasirašyti ir Vladislovui Komarui. Ūkio perėmimo akto nuorašą 1940 m. rugsėjo 15 d. pasirašė komisija, susidedanti iš pirmininko, Žemės ūkio ministerijos įgaliotinio agronomo Juozo Ragalskio ir narių: Baisogalos valsčiaus savivaldybės atstovo seniūno Prano Šveisčio, Baisogalos ūkio komiteto atstovo Stasio Žilinsko, dalyvaujant buvusiam administratoriui Kaziui Gerulevičiui ir buvusiam ūkvedžiui Juozui Vedarui. Nurodoma, kad komisija perėmė Baisogalos ūkį, esantį Baisogalos valsčiuje, Kėdainių apskrityje.
Išliko dar vienas papildomas protokolas apie tardymą, įvykusį 1940 m. lapkričio 11 d., apie 22 val. vakaro. Klausimas griežtas ir absoliučiai beprasmiškas: „Jūs suimtas kaip aktyvus špionažinės žvalgybos agentas. Ar ketinate tardymo organams duoti atvirus parodymus?“ Į šį klausimą V. Komaro atsakymas – vienareikšmis: „Aš neigiu tai. Špionažine veikla aš neužsiiminėjau.“ Ir parašas… Apklausa baigta spalio 12 d., 0.35 val. V. Komaro parašas – labai pavargusio iškankinto žmogaus…
Kaip ir įprasta tam laikmečiui, Vladislovą Komarą nuteisė pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-4 straipsnį. Parašyta, kad darbininkams nesudarė normalių darbo sąlygų, žiauriai juos išnaudojo, skirdavo pinigines baudas, reiškė nepasitenkinimą komunistais… Taip pat teigiama, kad V. Komaras prisipažino kaltas, nors visuose tardymo protokoluose užfiksuota, kad jis paneigė jam mestus kaltinimus. Žinoma, įtraukti ir „liudininkų“ parodymai: Pociaus, Bogužo, Anceriavičiaus. To pakako, kad V. Komaras būtų išvežtas į Sibirą, prieš tai tapęs kaliniu Nr. 237… O iš Baisogalos kilęs sovietų kareivis, tą 1940 m. vasaros dieną atėjęs suimti Komaro, niekada to nepamiršo. Iki pat savo gyvenimo pabaigos jautėsi kaltas. Tai pasakojo jo sūnus, garbingas žmogus, daug prisidėjęs prie V. Komaro 135-ųjų metinių paminėjimo Baisogalos dvare 2014 m.
Trys Vladislovo ir Rožės Komarų anūkai su šeimomis gyvena Varšuvoje. Jie dažnai su vaikais ir provaikaičiais apsilanko Baisogaloje ir kituose Lietuvoje esančiuose giminės dvaruose. Baisogališkių Komarų anūkas Vladislovas Sobanskis sako: „Labai norime ir siekiame atkurti Jo garbę, suprasdami, kad tai bus simbolinis veiksmas, tačiau ir simboliai yra svarbūs.“ Taip, simboliai yra svarbūs, kaip ir atminties tarnystė – prisiminti ŽMONES, puoselėjusius savo kraštą, visomis įmanomomis jėgomis siekusius Tėvynės Nepriklausomybės ir Jai dirbusius.
Dr. Ina Stuogė
Autorė yra Baisogalos istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė