Pabaiga. Pradžia – Nr. 17 (638)
Rugpjūčio 10 d. Kalnų parke Vilniuje įvyko „Jedinstvo-Vienybės-Jednošč“ mitingas-protestas prieš „tarybinės armijos diskriminavimą“. Estijos Interfrontas paskelbė apie streikus Kohtla-Jarvėje ir Taline, siekiant paralyžiuoti geležinkelio eismą.
Po rugpjūčio 16 d. „Atgimimo bangoje“ paskelbto LPS kreipimosi į geležinkelio specialistus atsiliepė labai daug žmonių, norėjusių pakeisti streikuojančius Estijoje. Tačiau to neprireikė, nes streikai buvo nutraukti po TSRS AT Prezidiumo įsako, kuriuo Estijos TSR AT buvo įpareigota pakeisti rinkimų į vietines tarybas įstatymą. Rugsėjo 4 d. ir Lietuvoje buvo planuojami streikai sąjunginio pavaldumo įmonėse, prasidėjo agitacija už „nacionalinių rajonų“ įsteigimą Šalčininkų, Vilniaus ir kai kuriose Trakų, Švenčionių bei Širvintų rajonų apylinkėse.
Po slapto TSKP CK Politinio biuro nutarimo rugpjūčio 15 d. „Pravda“ išspausdino didžiulį grasinantį redakcijos straipsnį „Sustabdyti negatyvius procesus, apginti pertvarką“. Rugpjūčio 19 d. įvykusiame LPS Seimo tarybos ir LKP CK biuro susitikime A. Brazauskas labai liūdnai pasakojo apie šį TSKP CK Politinio biuro posėdį. Vėliau sužinojome, kad slaptame nutarime tvirtinama, kad neformalūs judėjimai trukdo pertvarkai, kad padėtis Baltijos respublikose vis sunkiau valdoma.
Tačiau, iš kitos pusės, būtent A. Jakovlevo vadovaujama komisija dėl Vokietijos ir TSRS slaptųjų susitarimų jau buvo parengusi išvadas, kad slaptieji sutarties protokolai egzistavo, ir pasiūlė TSRS liaudies deputatų suvažiavimui juos pasmerkti. „Pravda“ išspausdino atsargų A. Jakovlevo interviu.
Apie artėjantį Baltijos kelią skelbė tik „Atgimimo banga“. Oficialioji Lietuvos spauda tylėjo, nors trumpai apie jį parašė Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“. Didėjant Sąjūdžio ir žmonių spaudimui, valdžia leido įmonėms suteikti transportą žmonėms vežti į kelią, o autoinspekcijai – reguliuoti eismą.
Per paskutinį prieš akciją politinių partijų ir organizacijų konsultacinį susirinkimą vargais negalais pavyko įtikinti Nepriklausomybės sąjungą atsisakyti tuo pat metu jų organizuojamo mitingo Vilniuje. Lietuvos laisvės lyga ir „Jaunoji Lietuva“ buvo prieš Baltijos kelio rengimą.
Tačiau negalima sakyti, kad ir LKP su Tarybų Lietuvos valdžia nieko nedarė. 1989 m. liepos 30 – rugpjūčio 6 d. Švedijoje, Gotlando saloje, vyko 36-oji Europos lietuvių studijų savaitė, kurioje LKP CK Ideologinio skyriaus vedėjas J. V. Paleckis kartu su VLIK pirmininku Kaziu Bobeliu, valdybos vicepirmininke I. Lukoševičiene, Lietuvos laisvės lygos atstovu Antanu Terlecku, LPS atstovais Č. Kudaba, K. Motieka ir V. Landsbergiu pasirašė po tokiu teiginiu: „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.“
1989 m. rugpjūčio 22 d. buvo paskelbtos Lietuvos TSR AT komisijos 1939 m. Vokietijos ir TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti išvados, kuriose pasakyta, kad 1939–1941 m. Vokietijos ir TSRS neteisėtų susitarimų realizavimas yra tarptautinis nusikaltimas, kurio pasekmių likvidavimas nėra tik TSRS vidaus, bet ir Europos bei viso pasaulio valstybių bendrijos reikalas, kuris turi būti išspręstas pirmiausia atsakingų už jį valstybių ar jų teisių perėmėjų iniciatyva visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų pagrindu. Ta proga tą pačią dieną Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijoje įvyko spaudos konferencija užsienio žurnalistams. Į Anglijos, JAV, Olandijos, Švedijos, Vengrijos, VFR masinių informacijos priemonių atstovų klausimus atsakinėjo Lietuvos TSR AT komisijos 1939 m. Vokietijos ir TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti pirmininkas Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juras Požela, LKP CK skyrių vedėjai J. V. Paleckis ir K. Glaveckas, užsienio reikalų ministro pavaduotojas R. Mališauskas. Užsienio žurnalistams buvo pasakyta, kad paskelbtos komisijos išvados dėl 1939 m. sutarčių nėra grįžimas į 1940-uosius, o nepriklausomą Lietuvą reikia kurti, atsižvelgiant į 1990 metus.
1989 m. rugpjūčio 23 d. rytą posėdžiavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas. Jau buvo suskaičiuota, kad surinkta beveik 1,5 mln. žmonių parašų dėl okupacinės armijos išvedimo. Sąjūdžio Seimas priėmė pareiškimą, kuriame buvo patvirtinta: Vokietijos ir TSRS sutartis su slaptaisiais protokolais tikrai buvo; 1940 m. įvykdytas agresijos aktas prieš suverenią valstybę; 1940 m. rinkimai į Liaudies Seimą ir jo priimti nutarimai apie tarybų valdžios įvedimą bei prašymas priimti į TSRS neturėjo ir neturi juridinės galios; artėja ta diena, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę; okupacinės armijos buvimas Lietuvoje apriboja žmonių galimybę laisvai apsispręsti.
Sąjūdžio Seimo sesija vyko Mokslų akademijoje. Sąjūdžio būstinėje nuo ryto buvo aibė žmonių, be perstojo skambėjo telefonai, iš miestų ir rajonų plaukė naujienos. Apie vidurdienį sužinojus, kad pajudėjo visas Kaunas, įtampa pradėjo slūgti. Viskas vyko lyg ir savaime. Nuostabus jausmas jau atsirado ir tik stiprėjo! Keliuose didėjo spūstys. Apie 16 val. tapo aišku, kad ne visi automobiliai iki 19 val. spės pasiekti Vilniaus–Rygos plentą. Žmonėms patarėme 19 val. sustoti ir susikibti rankomis. Todėl Kauno–Jonavos–Ukmergės plente atsirado dar viena Baltijos kelio atšaka.
Taip buvo vainikuotas trijų Baltijos šalių judėjimų ir žmonių bendradarbiavimas.
Priminsiu labai svarbų dalyką. Žinią apie Baltijos kelią – nuostabų ir nepakartojamą, visą pasaulį nustebinusį ir akis atvėrusį įvykį – įmanoma buvo įspūdingai perteikti ir dėl to, kad tai pavyko įamžinti ir vaizdo kamera iš skridusių AN-2 lėktuvų. Šią mūsų Tautai Šventą Dieną įamžino žygdarbį atlikę lakūnai Vytautas Tamošiūnas, a. a. Kazimieras Šalčius ir Petras Bėta. Šį įspūdingą įvykį iš oro nufilmavo prie lėktuvo atvirų durų pririštas operatorius ir režisierius dokumentininkas a. a. Robertas Verba. Šią žygdarbiu tapusią mintį sugalvojo ir įgyvendino LPS Kauno Tarybos narys režisierius Algimantas Norvilas, vėliau tapęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Iš lėktuvo jis palaikė ir radijo ryšį su Lietuvos radiju, kuris milicijai padėjo koordinuoti automobilių srautą kelyje, nurodydavo, kur trūksta žmonių. Jiems talkino prieniškiai Povilas Kiserauskas, Irena ir Petras Bėtos (Petras Bėta – antrasis pilotas), iš lėktuvų mėtę gėles. Šiam įvykiui Lietuvoje buvo suvežta net 12 sunkvežimių gėlių. Pakaitomis šiais lėktuvais skrido ir BBC žurnalistai.
Pasklidus žiniai apie organizuojamą Baltijos kelią, TSRS gynybos ministerijos ir Lietuvos SDAALR įsakymais buvo uždrausta lėktuvams pakilti. Dėl neteisėtų skrydžių, dar ir pažeidžiant visus saugumo reikalavimus (skrendama buvo ir 5–10 metrų aukštyje) įstatymai numatė ne tik netekti leidimų skraidyti, bet ir iki 25 metų laisvės atėmimo bausmę. Iš daugelio norėjusių skristi liko tik ką tik įsikūrusio kooperatyvo „Avia paslauga“ lakūnai Vytautas Tamošiūnas ir a. a. Kazimieras Šalčius, prie kurių prisijungė ir lakūnas Petras Bėta. Abiejų lėktuvų AN-2 uodegose lakūnai uždažė TSRS vėliavą ir skrido su nudažyta mūsų Trispalve. Tuometiniai įstatymai numatė atsakomybę ir už valstybinės vėliavos išniekinimą.
Po skrydžių skubėta šiuos įrodymus paslėpti. Todėl šių skrydžių organizavimą A. Norvilas ir lakūnai buvo sutarę laikyti paslaptyje. Visas detales žinojo tik A. Norvilas ir V. Tamošiūnas. A. Norvilas ir K. Šalčius pirmuoju skrydžiu patikrino Baltijos kelio Lietuvoje visus 50 ruožų. Lėktuvai buvo laikomi Pociūnų aerodrome, tačiau pakilo iš Aleksoto karinio aerodromo Kaune. Pirmąsias gėles, kurias sunkvežimiu atvežė „Kauno šiltnamiai“, į lėktuvą pakrauti padėjo ir sovietinės armijos kariai.
Dėl didžiulio žmonių suneštų gėlių kiekio (12 sunkvežimių), abu lėktuvai bene 7 kartus leidosi, kad papildomai pakrautų gėles. Tai buvo daroma nuošaliame žemės ūkio paskirties aerodrome prie Ukmergės. Vienas sunkvežimis iš Kauno dėl didžiulio žmonių srauto kelyje, kaip ir dalis žmonių, vykusių Kauno–Ukmergės kryptimi, įstrigo ir neatvyko iki Baltijos kelio. Dalis žmonių 1989 m. rugpjūčio 23 d. 19 valandą sutiko Kauno–Ukmergės kelyje, kurio pakelėje buvo sudėtos šiuo sunkvežimiu vežtos gėlės.
Lėktuvų bakai kuru buvo papildyti iš trijų benzovežių, stovėjusių su Kauno trečiosios autotransporto įmonės pamainos viršininku Algiu Blaževičiumi iš anksto sutartose vietose.
Baltijos kelyje neįvyko nė vieno incidento ar autoįvykio! O juk mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo.
Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą pakviečiau deramai pagerbti šiuos Lietuvos žmones, įvykdžiusius tikrą žygdarbį vardan tos Lietuvos, – apdovanoti juos Vyčio kryžiais. Taip pat ir tuos, kurie nesulaukė Baltijos kelio 30-mečio. Jų vardus turime žinoti. Tai: Algimantas Norvilas, Vytautas Tamošiūnas, a. a. Kazimieras Šalčius, a. a. Robertas Verba, Irena ir Petras Bėtos, Povilas Kiserauskas, Algis Blaževičius.
Jau 1989 m. rugpjūčio 26 d. TSKP CK paskelbė grasinantį pareiškimą „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“, išspausdintą kitos dienos „Pravdoje“. 1989 m. rugpjūčio 28 d. vykęs LKP CK plenumas apsvarstė šį dokumentą ir priėmė savo pareiškimą, kuriame buvo sakoma: „Istorinė Lietuvos perspektyva, ir apie tai jau esame sakę, – savarankiška, demokratinė, socialistinė valstybė. Bendra socializmo raidos tendencija šiandien –demokratijos, humanizmo, teisinių institutų kūrimo link. Šiuo keliu eisime ir mes. Tokia LKP politika šiuo sudėtingu laikotarpiu iki šiol apsaugojo Lietuvą nuo gilių ekonominių ir nacionalinių sukrėtimų, padėjo išsaugoti santarvę tarp Lietuvoje gyvenančių tautų ir socialinių sluoksnių. Mūsų įsitikinimu, nepaisant įvairių reiškiamų nuomonių, Lietuvos komunistų partija ir ją palaikantys pažangūs visuomeniniai judėjimai šiandien yra ta reali vienintelė politinė jėga, kuri gali toliau vesti Lietuvą pertvarkos keliu.“
Tai buvo Tarybų Lietuvos oficialus atsakymas Maskvai. Tačiau net komunistų partijos miestų ir rajonų komitetai į TSKP pareiškimą atsakė gana aštriai ir be jokios diplomatijos. Dar tvirtesnę nuomonę pareiškė Lietuvos žmonės peticijose, išsiųstose M. Gorbačiovui, „Pravdos“ laikraščiui, centrinei televizijai. Lietuvos žmonės smerkė TSKP CK politiką, lietuvių, latvių ir estų tautų nepagrįstus užgauliojimus.
Padėtis buvo labai sudėtinga. LPS Seimo taryba sureagavo per vieną dieną surinktais TSRS liaudies deputatų parašais – kreipimusi į būsimą II TSRS liaudies deputatų suvažiavimą dėl antikonstitucinės centro veiklos. Latvijos TSRS liaudies deputatai kreipėsi į Latvijos tautą, pasmerkę TSKP CK pareiškimą. Latviai pareiškimą baigė žodžiais: „Dieve, saugok Latviją!“
Rugpjūčio 28 d. įvyko net penki LPS Seimo tarybos susitikimai su LKP CK sekretoriais. A. Brazauskas perpasakojo TSKP CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo žodžius jam, kad Maskva daugiau nebeleis antikonstitucinių veiksmų, kad iš federacijos niekada neišeis nė viena respublika, kad Sąjūdis peržengė visas ribas, kad M. Gorbačiovas „pereina į kitą pusę“, kad pasaulis yra už politinių jėgų pusiausvyrą, kad įvykiai Pabaltyje stumia mus į prarają. Dėkui V. Čepaičiui už šių paaiškinimų fiksavimą.
A. Brazauskas pasiūlė Sąjūdžiui prisijungti prie tą pačią dieną skubiai sušaukto LKP CK XX plenumo pareiškimo, kuriame buvo smerkiamos „ekstremistų akcijos prieš Tarybinę Armiją, tarybinę atributiką, paminklus memorialines vietas, atskirus žmones“. Tačiau Sąjūdis neišdavė Baltijos kelio ir neprisijungė prie šio LKP pareiškimo.
Lietuvos valdžia atšaukė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje, be kitų įstatymų, turėjo būti svarstomas ir Pilietybės įstatymas. Spaudžiant Sąjūdžiui, buvo paskelbta, kad ši sesija įvyks, tačiau tik rugsėjo 22 d. Rugpjūčio 30 d. Sąjūdžiui dar pavyko „Atgimimo bangos“ laidoje visa tai paaiškinti Lietuvos žmonėms. Plūdo informacija apie „Jedinstvo-Vienybės-Jednošč“ organizuojamus streikus. Apie tai Sąjūdžiui pranešinėjo ir rusų tautybės žmonės. Estijoje ELF ir EKP veikė drauge. EKP CK biuras kreipėsi į Estijos žmones ir nesutiko su TSKP CK kaltinimais.
Grėsmės akivaizdoje į Baltijos tarybą rugpjūčio 31 d. Rygoje suvažiavo ne tik Baltijos tarybos nariai, bet ir mes, dauguma TSRS liaudies deputatų. Baltijos taryba priėmė kreipimąsi į Tarybų Sąjungos tautas, kuriame buvo pasakyta esmė: „Mes žengiame keliu, kurio neišvengs nė viena dvasiškai gyva tauta.“ Pareiškimas buvo baigtas garsiuoju šūkiu: „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ Baltijos taryba išsiuntė ir laišką JTO (taip tada vadinome Suvienytųjų Nacijų Organizaciją) generaliniam sekretoriui Peresui de Kueljarui, prašydama padėti genocido, kuriuo grasino TSRS lyderiai, akivaizdoje išsiųsti į Estiją, Latviją ir Lietuvą tarptautinę komisiją ir SNO asamblėjoje svarstyti Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautų išlikimo klausimą.
Rugsėjo 8–9 d. Panevėžyje įvykusiame Baltijos tarybos posėdyje dėl ekonominės Baltijos kraštų integracijos dalyvavo ir trijų respublikų tuomečių vyriausybių atstovai. Ši Baltijos taryba priėmė ir kreipimąsi į M. Gorbačiovą dėl Baltijos respublikų jaunuolių karinės prievolė atlikimo tik Pabaltijyje, pareiškimą dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorinio vientisumo ir sveikinimą Ukrainos liaudies fronto „Ruch“ suvažiavimui.
Ne kartą siaurame žmonių rate svarstėme, ką reikėtų daryti, jei Sąjūdžio vadovybė būtų suimta, o Lietuvoje įvesta karinė padėtis. Po grasinančio TSKP CK pareiškimo tokios grėsmės tapo tikromis. Todėl Sąjūdžio vadovybė pasirašė be datos (neaišku buvo, kada tai gali nutikti) „Kreipimąsi į Lietuvos visuomenę“.
Įspūdingas ir nepakartojamas Baltijos kelias pralaužė ledus ir atvėrė pasauliui akis. Nematyti to, kas vyko trijose Baltijos šalyse, jau buvo neįmanoma. Minėdami Baltijos kelio 30-metį, prisiminkime tai. Baltijos kelias – tai mūsų kelias, taikus mažų Baltijos tautų išlikimo kelias.
Zigmas Vaišvila
Autorius yra Kovo 11-osios Akto signataras, vienas iš Baltijos kelio organizatorių