Gyvename karo sąlygomis. Kol kas tik informacinio, o gal reikėtų rašyti – net informacinio. Priešininkas, kaip ir bet kokiame kare, dažniausiai žinomas.
Dar 2000 m. Rusijos karinėje doktrinoje nurodyta, kad „dabartiniai karinei politinei situacijai pasaulyje įtaką daro informacinis karas“. Jo tikslus Rusijos strategai apibrėžia gana aiškiai – atgauti prarastas geopolitines pozicijas ir pirmiausia tai padaryti buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nuolat demaskuojamas vienas ar kitas rusiškos propagandos išpuolis. Rečiau apsvarstomi bendresni tokios propagandos teiginiai, todėl dera skirti dėmesio ir jiems.
Lietuvos valstybei priešiška propaganda remiasi teiginiu, kad lietuviai – darbšti, nuoširdžių žemdirbių tauta. „Mokslo Lietuvos“ skaitytojui, kaip ir bet kam kitam, išgirdus tokį teiginį, būtų pravartu suklusti. Ar tai komplimentas, ar kažkas kita? Puiku būti draugiškam, nuoširdžiam, darbščiam, ar ne? Gera propaganda ne iškart sukelia įtarimą, pasipriešinimą. Bet… jei išties esame vien žemdirbių tauta, tai joje nelieka mokslininkų, menininkų arba jų yra mažai, o svarbiausia – joje nelieka politikų ir valstybės, nes žemdirbių bendruomenė nėra savarankiška valstybė. Kaip tuomet dėl lietuvių politinio, organizacinio ir karinio genijaus išraiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės? Rusų ir, deja, net tik jų propagandistai, ją tiesiog nurašo, skelbia ja buvus ne lietuvių, o rusų valstybe, tiesmukiškai kalba apie rusiškąją Lietuvą ir grindžia savo teiginius tvirtindami, kad didelė dalis jos gyventojų buvo slavai.
Galime pajuokauti, ar tokiu atveju Anglijos imperiją taip pat reikia pristatinėti kaip Indijos imperiją, nes indų buvo keliolika kartų daugiau negu anglų? Rusų ir kai kurių baltarusių istorikų propagandistų mėgstamas niekuo nepagrįstas argumentas – Vytautas Didysis nekalbėjo lietuviškai. Atrodytų keista, kodėl vaikystėje būsimasis Lietuvos valdovas neišmoko motinos kalbos, o išmoko svetimą kalbą?
Tačiau ar propagandai svarbūs tie, tarsi istoriniai, ginčai apie tolimus laikus? Svarbūs, nes štai kaip jie pasukami toliau: jei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę siūloma suvokti kaip nesavarankišką, netgi kaip rusišką valstybę, tai suprantama, kad ji neva natūraliai susijungė su Rusijos imperija. O ilgamečiai karai virsta nesvarbiu epizodu, tarsi barniu šeimoje. Čia atsiranda dar vienas Rusijos propagandistų mėgstamas tvirtinimas, kad rusai ir lietuviai yra viena tauta. Mums šis teiginys iškart užkliūva, tačiau rusų kalboje žodis „narod“ reiškia ir tautą, ir liaudį. O prisiminus, kad lietuviai apibrėžiami kaip žemdirbiai (vadinasi, prastuomenė, o ne aukštuomenė), mums bandoma teigti, kad rusai ir lietuviai – ta pati tauta ar liaudis.
Atrodo, kalbame apie praeitį, bet ką matome šiandien? Jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo savarankiška valstybė, tai kas tada atsitiko 1918 m.? Aiškinimas paprastas – Baltijos šalis sukūrė vokiečiai, ir tai joks valstybių atkūrimas, o sukūrimas, esą yra vien tik vokiečių žvalgybos veiksmai. Einama toliau – jei tai nėra tautų atgimimas, o tik vokiečių žvalgybos veiksmai, vadinasi, Lietuva 1940 m. buvo ne okupuota, o vėl savarankiškai susijungė su Rusija. Todėl 1941 m. neįvyko jokio sukilimo, nes tai tik vokiečių agentų rengtos diversijos. Todėl ir jokio tautos pasipriešino, jokio partizaninio karo su okupantais nebuvo, o tik dalis nespėjusių pabėgti holokausto vykdytojų pasislėpė miške ir tapo banditais.
Taip aiškinamą pokario situaciją matome ir meniniuose filmuose, pavyzdžiui, filme, rodytame per Lietuvos televiziją Valstybės dieną, kai pokario situacija vaizduojama kaip Holivudo vesterne. Paprasti valstiečiai norėtų ramiai dirbti, bet blogiečiai banditai trukdo, tada susirenka mokantys šaudyti broliai ir nugali banditus. Šioje kovoje rusų kareiviai nedalyvauja, jie tik surenka lavonus. Nėra nei trėmimų, nei turto grobstymo, nei kultūros naikinimo, tiesiog geriečiai šaudosi su blogiečiais.
Sukūrus vaizdinį, kad nėra Lietuvos valstybės, nelieka ir jos okupacijos. Taip informacinio karo specialistai „panaikina“ ir pretenzijas dėl okupacijos žalos. Todėl svarbu atskleisti ne atskirą išpuolį prieš Lietuvą, o nuoseklią politinės propagandos prieš mūsų valstybę schemą, kurioje dera ir kiti jos aspektai. Pavyzdžiui, teiginys, kad politikų suskaldyta liaudis galėtų vėl susijungti. Tada žemdirbiai galėtų prekiauti Rusijoje ir niekas jiems netrukdytų šokti klumpakojo ir dainuoti sutartinių. Viena, kas jiems draudžiama, – turėti savo valstybę. Jei bent dalis žmonių patikės, kad be valstybės – daug geriau, propagandos tikslas bus pasiektas, nes lietuviai nebus pasirengę ginti savo valstybės. Ta pati propagandos kryptis egzistuoja ir Ukrainoje. Ten taip pat nuolat peršama mintis, kad rusai ir ukrainiečiai – ta pati tauta.
Kad propagandinio karo organizatoriai kartais gali pasigirti laimėjimais, galime matyti iš apklausų, kurios rodo, kad vis pasitaiko manančių, jog Lietuvos gynybai apskritai nereikia jokių lėšų, nes, jeigu mus puls, vis vien neapsiginsime, nes NATO mūsų negins, nes tokios valstybės niekam nereikia, nes prie ruso buvo geriau… Džiugu bent tai, kad tokių žmonių mažėja. Tačiau turime likti budrūs, nes gyvatė prie mūsų durų – dar gaji.
Prof. dr. Gediminas Navaitis
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras