Pabaiga. Pradžia – Nr. 18 (639)
Stebėjosi kaimo žmonės Vinco turtais, bet tikros tiesos niekas nežinojo. Šnekos apie Vinco bagotystę pasiekė ir kitas parapijas. Jas išgirdo ir tolimas Vinco prietelius Petras. Bėdų prispaustas, kartą jis sugalvojo važiuoti pas Vincą pinigų pasiskolinti. Kuiną pasikinkęs, nuvažiavo…
…Nustemba Vincas, tokio tolimo prieteliaus sulaukęs, ir mįslija, kokiu reikalu šis atkako. O svečias vis neranda žodžių, kaip tų pinigų paprašyti. Pradėjo apie savo bėdas pasakoti, kad skolose prapuolęs dėl blogų metų. Jau ir antstoliai grasina ūkį išvaržyti. Taigi, pagaliau aiškiai išsako, kad jam pomačiaus labai reikėtų. Prašo Vinco pinigų paskolinti, prisiekia sutartu laiku grąžinti su procentais. Vincas tyli ir mįslija, kaip to nelaukto svečio atsikračius ir savo skarbą apsaugojus…
Trumpa tą kartą buvo vyrų šnekta. Vincas pinigų nedavė. Išvažiavo Petras be auksinukų, nors tokias viltis turėjo!
…Vincas, vos ne kasdien į peludę nuėjęs, vis išsitraukia puodynę, paspokso į skarbą ir vėl paslepia. Tik kuo toliau, tuo labiau neramios mintys jo nebepaleidžia. Gal vis tik reikėtų visą skarbą į Marijampolės banką nuvežti? Žmonės jau vis garsiau apie besiartinančią vainą pradėjo šnekėti. Banke pinigai būtų apsaugoti.
Kaip nutarė, taip ir padarė: vieną rytą skarbą nuvežė į banką ir ten paliko. Liūdnas parvažiavo namo: negera nuojauta slėgė širdį. Kaltės jausmas, kad su niekuo nepasitaręs tai padarė, nedavė jam ramybės. Jis pats save spakajino, kad viskas bus gerai, bet nerimas tik augo.
Nužydėjo vasara, praėjo ir šienapjūtė, su šviežia duona atskubėjo rugiapjūtė. Greitai bėga gaspadorių dienos. Petrą dar labiau vargai spaudžia, jis ir vėl pas Vincą atvažiuoja pinigų skolintis. Tik Vincas neapsidžiaugia, tolimą prietelių dar kartą pamatęs. Pasisveikinę vyrai sueina į stubą. Petras vėl prašo pinigų paskolinti. Vincas greitai iš užstalės pakyla ir išeina. Petras apsidžiaugia, kad jam jau pinigų atnešti išėjo. Vincas seklyčioje atidaro skrynutę su svarbiais popieriais, suranda banko knygelę ir atneša Petrui, bet jis ne to tikėjosi.
– Pasižiūrėk, aš visą savo skarbą į banką padėjau, todėl negaliu tau iš jo paskolinti.
Petras paima į rankas banko popierius, varto, skaito, bet nieko nesako. Vincas nesitikėjo, kad Petras druką įkerta, ir toliau meluoja apie tik vakar į banką padėtus pinigus. Čia Petras nebeištveria ir rėžia:
– Čia parašyta, kad pinigus į banką tu padėjai dar pavasarį. Kai praeitą kartą buvau atvažiavęs, tu juos dar namuose turėjai, tik man skolinti nenorėjai. Žiūrėk, čia metai, mėnuo ir diena parašyta.
Nesmagiai pasijuto Vincas, dėl savo melavimo prieteliaus akyse garbę praradęs. O Petras, prie stalo nebesėdęs ir net neatsisveikinęs, namo išvažiavo…
Ėjo 1915-ieji. Lietuva buvo okupuota. Labiausiai kentėjo ūkininkai. Javai, gyvuliai, paukščiai… Viską, kas buvo sukurta sunkiu darbu, žmonės prarado. Vinco šeima buvo didelė – trylika vaikų. Nuo skurdo kurį laiką gelbėjo paskutiniai auksinukai, kurie buvo namuose akuratnai paslėpti ir saugomi, bet teko ir juos už būtinas prekes žydams atiduoti.
Pagaliau 1918 m. vasario 16-oji. Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Aktą, o Vokietijos kaizeris Vilhelmas jį pripažino. tačiau 1919-aisiais prasidėjo pirmasis naujokų šaukimas į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Neramūs laikai vertė rūpintis tautos saugumu. Bolševikų jėgos nebuvo galima sulaikyti. Vinco susiedai, susitikę tarpusavyje, tik apie besiartinančią vainą ir tekalbėjo. Nespėjo vokiečiai pasitraukti, o čia jau maskoliai užpuolė…
Ar dirvą arė, ar mišką kirto, dieną ir naktį Vincas vis apie savo skarbą, padėtą į banką, galvojo. Save spakajino, kad saugiai padėta, bet mintys vis širdį graudino. Nerado atsakymų į klausimus: Kas tą puodynę po bijūno krūmu užkasė? Kam iš tikrųjų priklauso tas turtas? Gal kruvinos rankos šį lobį glostė? Gal auksas – prakeiktas? Kiekviena diena vis neramesnė, liūdnesnė, kol paguodos visai nebeliko… O jeigu visas skarbas prapuls? Kaip susigrąžinti pinigus? Valdžia – vis kita…
Vieną dieną, valsčiuje būdamas, Vincas išgirdo žydus šnekant, kad ruošiamasi iš bankų išvežti pinigus. Gal į Rusiją, o gal į kitus kraštus. Klausėsi pokalbio, kvapą sulaikęs. O vienas žydas pasakė, kad tokią ir tokią dieną bankas veš pinigus iš Marijampolės į Kauną. Vincas nemiegojo visą naktį. Rūpėjo, kad suspėtų į kelią, kad karietos, kuri veš pinigus, nepraspoksotų. Ankstyvą rytą, apsiavęs čeverykus, susiradęs banko popierius, šeimynai žodžio netaręs, Vincas išėjo į kelią. Neskubūs buvo žingsniai, darbų ir rūpesčių nuvarginti, o dar širdį krūtinėje maudė, oro trūko, neramios mintys viena kitą vijo. Auksas, auksas, auksas… Nežinojo valandos, kada važiuos karieta, laukė ilgai ir nekantriai. Nedžiugino jo saulėta diena, viskas buvo nemiela, graudu. Pradėjo kalbėti poterius, pagalbos prašė visų šventųjų, tačiau mintys vėl sugrįždavo prie aukso.
Ilgai laukęs, viltį praradęs, karietos nesulaukęs, pradėjo eiti namų link. Dar kartą atsisuko pasižiūrėti į kelią ir pamatė… atvažiuojančią karietą! Akys džiaugsmu nušvito. Sulaukė! Puikūs arkliai karietą traukia, šalia sargyba ginkluota joja. Vincas greitai pasiruošia banko popierius. Atsistoja ant kelio prieš žirgus ir visą palydą. Iškeltose rankose laiko banko popierius ir drebančiu balsu šaukia:
– Sustokite! Atiduokite mano auksą. Mano auksą vežate, aš turiu dokumentus!
Sustoja arkliai, vežėjo sustabdyti. Sustojo ir palyda, saugojusi karietą. Prieina du žandarai prie Vinco. Į jo popierius net nepaspoksoję, šiurkščiai paima jį už pažastų ir pakėlę numeta toliau nuo kelio. Žandarai labai supykę, kad kažkoks senis važiuoti kliudo. Svetima kalba burbuliuodami, nuvažiuoja…
Vincas guli pakelyje… Ant veido – kelio dulkės, per suvargusius skruostus ritasi graudžios ašaros. Didžiulis sielvartas gelia krūtinę, abi rankos spaudžia banko dokumentus, kurie jau nebeturi jokios vertės.
Tik po geros valandėlės Vincas iš paskutinių jėgų pakyla ir mato, kad saulė – jau prie laidos. Reikia namo eiti namo, kur visą diena jo šeima laukia. Bet širdį verianti rauda nuskrieja per laukus:
– O Dieve, mano prarastas auksas! Va, kaip gyvenime nutinka: šlėga – šlėgą, šlėga – šlėgą, o kylys visus…
* * *
Albina Konstancija Lapienė
Autorė – Suvalkijos krašto dukra (gimusi Marijampolės rajono Surgučių kaime), baigusi žemės ūkio technikumą ir Lietuvos žemės ūkio akademiją. Kurį laiką dirbo Lietuvos žemdirbystės institute. Šiuo metu gyvena Kaune. Ji sako: „Esu dėkinga savo Mamai, kurios pasakojimuose jaučiau savos giminės šaknis, todėl privalau apie tai rašyti.“ Autorės pateiktoje istorijoje remiamasi tikrais XIX a. pabaigos – XX a. pradžios įvykiais. Neišgalvotas ir pagrindinis personažas.
Šioje vietovėje 1866 m. gruodžio 17 d. gimė iškilus tautietis – būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius. Pagrindinio šios istorijos veikėjo ir Prezidento Kazio Griniaus tėvų Vinco ir Onos Grinių sodybų būta gretimais. Taigi, tikėtina, kad iki šiol čia ošiantys ąžuolai yra girdėję autorės aprašyto personažo ir būsimojo Prezidento Kazio Griniaus vaikystės krykštavimus. Tebėra ir šulinys, kurio vanduo – jungiamoji gija tarp praeities, dabarties ir ateities. Prie kelio tebestovi ir troba, nors ir gerokai nukentėjusi nuo sudėtingo laikmečio.
Netoliese, prie to paties kelio prisišliejusi, ąžuolų galiūnų apsupta tebestovi ir Onos Griniūtės-Bacevičienės (Lietuvos Prezidento sesers) sodyba, kurioje nuo 1942 m. rudens iki 1944 m. vasaros gyveno ir Prezidentas. Šioje sodyboje kiekvieną vasarą susiburia pasibūti, pasidžiaugti, palinkėti vieni kitiems stiprybės ir pilnatvės Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos XXV laidos (1973 m.) abiturientai. Mus čia visada svetingai sutinka dabartinis sodybos šeimininkas Stasys Šimanauskas – Kauno Kazio Griniaus progimnazijos direktorius. Visi kartu iš praeities semiamės stiprybės…
(Šią įžangą kartu su autorės rašiniu „Mokslo Lietuvai“ atsiuntė VDU Švietimo akademijos profesorė dr. Vilija Balniūtė-Grincevičienė)
Mano senelio auksas