Nuotraukėlė – maža, nuo laiko pageltusi, be datos. Joje stovi senolis. Neaukštas, apsivilkęs skrandute, vienplaukis. Baltos garbanos sušukuotos aukštyn.
Žvilgsnis – liūdnas, nukreiptas kažkur į tolius. Jis dar zdaravas, nors jau sulaukęs 90-ties. Žiūriu į jo veidą ir ieškau man mielų ir artimų bruožų. Atrandu panašumą į mano mamą. Tai – jos tėvas, mano tėtukas Vincas. Deja, mums gyvenime neteko susitikti: jis mirė, kai aš dar nebuvau gimusi. Šią istoriją išsaugojau pagal mamos pasakojimą, išgirstą tada, kai buvau dar jauna mergaitė. O žodis „bankas“ mano mamai visada tapatinosi su apgavyste ir nepasitikėjimu…
…1900 metai Lietuva. Suvalkijos lygumos, bagotų gaspadorių sodybos, žaliuojantis miškas. Prie didelio kelio po šimtamečiu ąžuolu mano prosenelės – mamukės stubelė. Ten gimė ir užaugo gražus bernelis Vincas. Augo jis be tėvo. Motina jį užaugino viena, gyvendama biednystoje. Sulaukęs vyro metų, apsiženijo su to paties kaimo mergaite ir išsikėlė gyventi atskirai. Mamukė liko viena. Susiedų atneštą vilnų kuodelį suverpia ar plunksnas suplėšo… Taip duonelei pelnydamasi, ji ir leido senatvės dienas. Po langeliu – mylimas darželis, jos džiaugsmas ir nusiraminimas. Augo čia levukai, nasturtos, jurginai, rūtos, rezetos ir kitokios kvietkos. O pačiame darželio viduryje gražuolis bijūnas puikavosi. Daug metų jis augo toje pačioje vietoje. Kas tik jį pamatydavo, visi gėrėjosi ne tik raudonais žiedais, bet ir pačiu krūmu, pasipuošusiu tvirtais, sodriai žaliais, karpytais lapais. Ne viena panelė, į jį spitrindama, tik ir tegalvojo, kaip tokį savo darželyje turėti. Kaime niekas daugiau tokio bijūno neturėjo…
Vieną vasaros rytą mamukė, veizėdama į bijūną, sumįslijo, kad reikėtų tą kvietką į kitą vietą persodinti, o gal ir kaimo panelėms jo po šmotelį duoti. Taigi, pasisotinusi juoda duona su puodeliu pieno, pasimeldė ir išėjo į darželį. Priėjusi prisiglaudė prie bijūno krūmo, dar kartą paglostė jo lapus (žiedų nėra, jau seniai nužydėjo), pasidžiaugė ir kartu atsiprašė, kad teks jį rušyti. Pradėjo kasti, bet aplink pusę krūmo pakasusi pavargo. Reikia ant uslanėlio atsisėsti, nes ir krūtinę pradėjo mausti. Tik palikti pusiau iškasto krūmo negalima. Todėl pailsėjo, poterėlį sukalbėjo ir vėl apie bijūną triūsė. Jau vidudienis, o ji vis dar nebaigusi, ką pradėjusi…
Šienapjūtė, visi prie darbų, o ji – viena savo darželyje. Iš paskutinių jėgų mamukė iškelia didžiulį bijūno krūmą, švelniai paguldo su nusvirusiais lapais. Atsidūsta, dėkoja Dievui, tokį didelę procią atlikusi. Įsispitrina į bijūną ir net jai pačiai navatna, kokia didžiulė duobė to krūmo vietoje likusi. Taip palikti irgi negalima. Priklaupia, nulūžusias šakeles renka, rankomis duobės dugną lygina. Nors ir labai pavargusios jos rankos, bet pajunta, kaip už kažko užkliūva…
Ne, tai ne augalo šaknys. Kas ten galėtų būti? Reikia giliau pakasti ir sužinoti. Kasant duslus garsas sklinda. Jeigu tai akmuo, tai darželyje jo palikti negalima, iškelti reikia. Rankomis pražėrusi žemes, apčiuopia kažkokį kietą daiktą ir… išima iš duobės puodynę, dar žemėmis aplipusią. Nesudaužytą, sunkią, nematytą. Viršuje dangtis stipriai užvožtas. Mamukė atsisėda ant uslanėlio, bando atidaryti. Nepavyksta, nes stipriai apvyniotos vielos laiko dangtį.
Saulėkaitoje palikusi iškastą bijūną, apsidairo, apsidžiaugia, kad ji – viena ir skuba į stubutę su puodyne rankose. Jaučia, kad joje kažkas yra. Pagaliau dangtis nuimtas, o puodynėje žiba… auksinukai! Įsispokso mamukė į juos ir savo akimis negali patikėti. Lobis!!! Kas ir kada jį paslėpė? Gal prancūzai, kai kariavo su Rusija, grįždami paliko? O gal koks bagotas žmogus savo paslaptį į kapus nusinešė? Kas dabar pasakys?
…Palikusi vystantį bijūną, prie durų klemkos šluotą pastačiusi, skuba mamaitė pas sūnų Vincą. Puodynę į skepetą įrišusi, lazdute pasiramsčiuodama, neša džiugią navyną. Vincas, iš laukų sugrįžęs, paludienių belaukiantis, marti – su vaikais užsiėmusi… Niekas nepastebėjo ir negirdėjo, kada mamukė į stubą įėjo. Atsisėdo ant uslano, o kvapą atgavusi, savo ryšulį dar stipriau prie krūtinės prispaudė… Ne iš karto mamaitė savo paslaptį sūnui atskleidė. Kalbėjo apie visokias kaimo navynas, o širdis taip neramiai plakė Sulaukusi, kada tik dviese su Vincu stuboje pasiliko, kad svetimos akys nespitrytų, o ausys negirdėtų, pradėjo pasakoti:
– Ar žinai, Vinceli, tą bijūną, kuris mano darželyje auga?
Bet Vincui visai nesinori apie tai klausytis. Nenujaučia, ką tas bijūnas jam dovanojo… Jau buvo durų klemką ranka paėmęs, bet motulė vėl prašo jos išklausyti. Tik vėl kažkodėl apie bijūną pasakoja, kad norėjusi jį iškasti ir kitoje vietoje pasodinti. Bet išrovus krūmą, kažkas suskambėjo… Po juo puodynė paslėpta buvo. Mamaitė atriša skepetą ir savo radinį deda ant stalo. Atidengia puodynės dangtį… Vincas spokso į puodynę ir savo akimis netiki, kaip žiba aukso skarbas! Tyli, žodžio pratarti nebegali, o rankos glosto auksą…
…Viską šią valandą pamiršo. Atsitokėjo, kai už durų kažką krebždant išgirdo. Greitai uždengė puodynę, surišo į skepetą, bijodamas, kad kas svetimas neįeitų ir tos puodynės nenuspoksotų. Mamukė, palaukusi valandėlę, kol Vincas spakainesniu tapo, paklausė:
– Ką dabar su auksu darysime?
– Pirksiu žemių, dukroms geras pasogas atiduosiu, auksinius žiedus padovanosiu, naujus namus statysiu. Vaikus, kurie norės, į mokslus išleisiu. Bepigu bus jiems prie kelmo ugnį kurti… Sau ramią senatvę turėsime, o tu irgi gerą andinariją gausi. Aš būsiu bagočiausias žmogus visame valsčiuje. Tik paslaptyje reikia visa tai laikyti, niekas neturi žinoti…
pradžią
Motulė prižada niekam apie šį radinį nesakyti. Savo vieninteliam jį palikusi, išeina. O Vincas dar ilgai puodynę glosto, skarbą žarsto, tikrina, ar geros. Bando skaičiuoti, bet jų tiek daug, kad skaičių greitai pameta. Galvoja, kur paslėpti. Sumąsto, kad lobiui vis tik saugiausia bus peludėje…
…Ilgai Vincas tą naktį negalėjo užmigti. Pačiai pasakyti negali, vienas mintija, kaip tokį lobį išsaugoti. Gal į banką nuvežti: ten neprapuls, ir nauda bus. „Bet ne, į banką nevešiu“, – vos garsiai neištaria. Geriau peludėje arba po padlagom laikysiu. Kiekvieną dieną į puodynę spoksodamas, laimingas būsiu… Rytoj pat perku žemę. Gerą, derlingą, kurios seniai norėjau. Vyriausias sūnus Jonas ūkį paveldės. Bus žmonių gerbiamas ir mane gerbs.
„Žemė, mano žemė…“, – mąsto Vincas ir jau mato plačius laukus, kuriuose javai siūbuoja. Mato naujas trobas, svirnus, staininius žirgus, naujus padargus…
Vincas ne tik svajojo, bet iš puodynės kartais ir auksinukų pasiimdavo. Pirko jis žemės, budavojo trobas, tvartus, svirnus, kluonus, užveisė sodą. Buvo tvarkingas gaspadorius. Nors puodynėje auksinukų buvo daug, bet Vincas neišlaidavo. Iš turgaus grįždamas vaikams skanėstų daug nepirkdavo. Dar sunkiau su šeimyna dirbo, dar labiau taupė. Kaime Vincą pradėjo „velniapinigiu“ vadinti.
Savo paslapties atskleisti nenorėdamas, sugalvojo Vincas, kaip susiedus pergudrauti. Norėjo už kitus mandresniu būti… Vaizdavo vargšą žmogelį su būriu vaikų. O skarbą vis kitoje vietoje slėpė. Vieną dieną nuėjo jis pas tolimesnį susiedą ir paprašė, kad jam pinigų žemei pirkti paskolintų. Kaimyno gero žmogaus būta: paskolino. Ilgai buvo taupyti tie pinigėliai. Daug kartų žiūrėti, todėl skolintojas ne tik skaičius, bet ir visus sulenkimus buvo įsiminęs. Sutartu laiku Vincas atnešė skolą susiedui ir padėkojo. Jam išėjus, susiedas nuėjo patikrinti atneštus pinigus. Bet vos akį užmetęs suprato, kad čia tie patys pinigai pas jį sugrįžo! Taip ir sužinojo žmogus, kad Vincas savo pinigų turi žemėms pirkti…
Albina Konstancija Lapienė
(Pabaiga – kitame numeryje)