Mokslo studijų ir monografijų viešo aptarimo žanras nyksta. Gal jo nelabai ir reikia, nes tokios knygos priekabiai recenzuojamos iki jų išleidimo. O ką pasakyti po to, kai knyga pasiekė skaitytoją? Kritikuoti vėlu, girti – neverta, nes skaitantis ir pats sugebės įvertinti, ką perskaitė. Vis dėlto kartais norisi tarti dar vieną kitą žodį apie naują knygą.
Tačiau prof. dr. Gedimino Navaičio monografija „Laimėtojai“, kurią išleido Kazimiero Simonavičiaus universitetas, verta žvilgsnio ir detalesnio aptarimo. Ji skirta azartinių lošimų istorijos ir dabarties apžvalgai. Tai gana naujas, neregėtai greitai augantis ir kartu mažai apmąstytas reiškinys Lietuvos visuomenės gyvenime ir, žinoma, versle. Jau pats faktas apie lošimo industrijas, kaip milžiniško verslo rūšį, verčia giliau susimąstyti, nes šis fenomenas paliečia vienu ar kitu požiūriu faktiškai visus visuomenės sluoksnius, nekalbant jau apie raiškų įvairovę.
Monografijoje pristatomi tyrimai, reprezentuojantys lošiančią, besilažinančią, dalyvaujančią loterijose Lietuvos visuomenės dalį, kuri tikrai nemaža – du trečdaliai visų gyventojų. Vien tai skatina atidžiau pažvelgti į šiuos žmones, nes paprastai azartas vertinamas ir tiriamas kaip blogis, o rašantys apie jį pirmiausia nagrinėja priklausomybes ir tarsi nepastebi, kad šiandien įvairaus pobūdžio azartiniai žaidimai tapo masiniu laisvalaikio praleidimo būdu, be to, išbandomu gana jauname amžiuje. Kaip liudija lietuviški tyrimai, žaidimus iš pinigų pirmą kartą išmėgina16–18 metų amžiaus žmonės. Laisvalaikio žaidėjai – tai absoliuti dauguma žmonių, neturėjusių rūpesčių dėl lošimų, lažybų ar loterijų. Jiems nebūdinga prašyti kitų asmenų finansinės paramos, nusižengti įstatymams, siekiant sumokėti skolas. Tik labai maža dalis lošusių kartais išleido daugiau pinigų, nei galėjo sau leisti.
Paminėti ir kiti monografijoje pristatomi faktai leidžia naujai pažvelgti į lošimus ir loterijas, atskleidžia pozityvius tokių veiklų aspektus, tarp kurių reikšmingas relaksacinis ir kultūrinis azarto vaidmuo. Tyrimai parodė, kad ne tik pats lošimas, bet ir loterijų stebėjimas nemenkai daliai žmonių tapo pramoga, kuriai jie nuolat skiria laiko. Antai 12,2 proc. respondentų nurodė, kad lošimams stebėti (paprastai per televiziją) skiria daugiau nei valandą per savaitę. Taigi Gedimino Navaičio monografija atitinka pozityviosios psichologijos, kuri pagrindinį dėmesį skiria ne sutrikimams ir problemoms, o normai ir sėkmei, kryptį. Apie monografiją „Laimėtojai“ verta kalbėti ir todėl, kad pozityvistinė filosofija bei jai būdinga tyrimų metodologija sukūrė įvaizdį – tyrėjas turi būti kuo labiau atsiribojęs nuo tyrimo, niekaip neturintis įtakos tiriamiesiems. G. Navaitis vadovaujasi šiuo principu, apžvelgdamas kitų autorių darbus, aptardamas masinių apklausų rezultatus.
Šioje monografijoje yra dar viena dalis, kurią galima vertinti kaip savitą mokslinę žvalgybą, bandymą aprašyti reiškinio prigimtį, gauti duomenų apie menkai tirtą jo savitumą. Tai laimėjusių didesnes sumas padėties apžvalga, jų psichologinio konsultavimo pristatymas. Toks tyrimas iš dalies artimas menui. Menininkas socialinius reiškinius ar asmenybes atskleidžia meninių vaizdų seka ir dažniausiai palieka skaitytojui savarankiškai interpretuoti jo sumanymą. Panašiai savo tekstus konstruoja visuomenę ar atskirą asmenybę kokybiniais metodais tiriantys mokslininkai. Tačiau, skirtingai nei menininkai, jie prisiima teisę aiškiai formuluoti savo subjektyvias išvadas. Jų subjektyvume galima įžvelgti privalumą, leidžiantį išsamiau pažinti tiriamus reiškinius. Galime teigti, kad tai tyrimo silpnoji vieta, nes tyrėjęs, tapęs tyrimo instrumentu, gali kelti grėsmę tyrimo duomenų patikimumui. Šiuo atveju nutiko priešingai, nes autorius sugebėjo panaudoti savo konsultacinio darbo patirtį ir ja reikšmingai praturtino knygą. Metodologiniu požiūriu – tai naujų, įrodymais grįstų teorijų formavimo pastanga, kurios rezultatas – įvairių dimensijų hibridinimas, integruojant objektyvias ir subjektyvias ašis, mokslines įžvalgas ir naratyvinius kontekstus, vadybinius ekonominius, sociopsichologinius, etinius ir kultūrinius požiūrius.
Monografijos autorius pateikė prasmingai atrinktus stebėjimus ir įžvalgas, leidžiančias numatyti, kas įvyks, staigiai pagerėjus finansinei būklei. Jo siūloma išvada tarsi paprasta, bet gerai pagrįsta: laimėjimas malonus pats savaime, bet tvirtą gerovę sukuria tik tiems, kurie įgytą turtą panaudoja, visapusiškai suvokę savo asmenybę, galimybes ir siekius. Todėl visiems galvojantiems apie gerovę, valstybę ar asmeninį praturtėjimą verta įsidėmėti, kad bandymai sekti prestižiniais vartojimo pavyzdžiais gali sukelti ir nemalonių pasekmių. Verta įsidėmėti, kad problemas sukelia ne laimėjimas, o jo panaudojimo būdai. Protingiausias kelias būtų laimėti ne tik pinigus, bet ir laimę. Tai reiškia laimėtus pinigus skirti savo kompetencijų ugdymui, pabandyti tapti labiau išmaniam ir gebančiam geriau valdyti savo gyvenimą. Geras pasirinkimas skirti jėgų ir lėšų stiprinti tarpasmeninius ryšius, priklausomybę nuo kitų, o drauge įtvirtinti savarankiškumą.
Be abejo, tai panašiau į „norų sąrašą“, tačiau tuo pačiu metu monografinis tyrimas piešia ir šiuolaikinės visuomenės portretą. Žmonės vienu metu sugeba ir labai gerai, ir labai prastai įsivaizduoti savo ateitį. Todėl yra paprastas, bet veiksmingas sprendimas – ją prognozuojant ir planuojant, pasinaudoti kitų patirtimi. Tuo loterijų laimėtojų patirtis naudinga mums visiems. Galime ja pasinaudoti ir gražias svajones apie laimėjimus, kurios vertingos pačios savaime, papildyti žiniomis, kaip kiti leidžia pinigus. Gal tai padės padaryti knyga „Laimėtojai“?
Galima pasidžiaugti autoriaus moksline sėkme ir vis brandesniu laimės ekonomikos koncepcijos generalizavimu – šį kartą per loterijų verslo analitikos prizmę. Knyga vertinga ne tik mokslininkams. Rekomenduoju perskaityti visiems, kurie trokšta patirti mokslinės minties žaismą, suprasti šiuolaikinės visuomenės mentalinių struktūrų mechanizmus ir, be abejo, pasimėgauti įdomiomis istorijomis. Jei jums įdomu, kas gali slypėti žmogaus proto gelmėse, knyga tikrai paliks įspūdį. O perskaičius ją, norėsis akiratį plėsti dar ir dar. Tai, matyt, ir yra gero kūrinio galia.
Prof. dr. Arūnas Augustinaitis
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius