Kol kiti Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkai plušo Svalbardo Arktyje, tirdami, kaip tirpstantys ledynai keičia Arkties aplinką ir vandens dugno buveines, jaunesnysis mokslo darbuotojas Julius Morkūnas dirbo su mokslininkais iš Vokietijos, gaudė ledines antis ir joms implantavo radijo siųstuvus.
Dabar jis su šypsena prisimena gyvenimo Rusijos Arktyje kasdienybę, apie kurią išgirdus, daugumai iš mūsų gal ir oda pašiurptų. Nors J. Morkūnas Arktyje – jau ne naujokas, nes panašiuose tyrimuose dalyvavo ir anksčiau, šiemet amžinojo įšalo žemė ekspedicijos dalyvius pasitiko ypač nesvetingai – be saulės ir su vos 5–6 °C temperatūra birželio mėnesį. Vasarą vykusios ekspedicijos metu teko ir šildyti rūbus miegmaišyje, ir kasti sniegą nuo palapinės.
Vasaros atostogos su +5 °C
Ekspedicija, į kurią Klaipėdos universiteto mokslininkas išvyko su kolegų iš Vokietijos projektu, buvo skirta ledinių ir kitų jūros ančių, žiemojančių Baltijos jūroje, išsaugojimui. Vokietijos ir Rusijos mokslininkai šiltuoju metų laikotarpiu šias nykstančias ančių rūšis tiria jau kelis sezonus iš eilės. Jie stebi, kiek išsirita jauniklių, kaip jos maitinasi.
Šiais metais tarp į ekspediciją keliavusių dešimties tyrėjų Julius Morkūnas buvo vienintelis lietuvis. Jis jau dalyvavo panašiuose tyrimuose, talkindamas vokiečių mokslininkų komandai, ir turi patirties, dirbant su tomis pačiomis ančių rūšimis Lietuvoje, kur šios parskrenda žiemoti. „Kadangi pagal profesiją esu veterinarijos gydytojas, ekspedicijoje pagrindinis mano tikslas buvo antims implantuoti siųstuvus. Skaičiavau ledines antis, padėjau ieškoti jų lizdų. Sugautiems paukščiams implantuodavau siųstuvus ir pagal jų siunčiamus duomenis stebėdavau, kur jie skrenda.
Prieš kelerius metus buvo dedami šviesos registratoriai – prietaisai, įrašantys šviesos ilgumą per parą. Pagal datą ir šviesos ilgumą būdavo galima pasakyti koordinates vietos, kurioje paukštis yra. Šiais metais paukščiams implantavome tikslesnius prietaisus – palydovinius siųstuvus, įdedamus į paukščio vidų. Siųstuvai kas kelias dienas siunčia signalą į kosmosą, o palydovai pagal signalą nustato paukščio buvimo vietą ir persiunčia tuos duomenis į centrus, prie kurių prisijungę galime matyti, kur konkretus paukštis yra“, – savo veiklą Arktyje pristatė Julius.
Siųstuvų implantavimo į paukščius metodą Klaipėdos universitetas jau buvo panaudojęs 2012 m., vykdydamas projektą „Denoflit“, todėl Julius Morkūnas buvo puikiai susipažinęs su implantavimo metodika. Tačiau, norint atlikti tokias operacijas, mokslininkui į Arktį teko gabentis visą įrangą – narkozės aparatą, vaistus, įvairius siųstuvus ir lempas. „Vežiausi du lagaminus operacijoms reikalingos įrangos ir vieną – asmeninių daiktų“, – prisimena mokslininkas.
Visas ekspedicijos dalyvių gyvenimas vyko atskirose palapinėse. Viena palapinė buvo skirta operacijoms, kita – tualetas, dar kita – virtuvė. „Sraigtasparniu gabeniesi visus daiktus: palapinę, kurioje gyvensi, bendrą palapinę, skirtą ruošti maistui, palapinę – sandėlį, skirtą techniniams daiktams ir maisto atsargoms sudėti ir kt. Taip pat vežiesi generatorių. Jį įjungdavome porai valandų per dieną, kad pasikrautume įvairius GPS prietaisus, kompiuterius, darbo priemones, racijas, kuriomis susikalbėdavome, išėję darbuotis. Tuo sraigtasparniu mus atskraidino į vietą, kurioje 630 km atstumu nieko nėra. Žmogaus ten nesutiksi, nors saloje ir yra įsikūręs kaimas, meteorologijos stotis ir pora naftos platformų. Ten nėra jokio telefono ryšio. Vienintelė „civilizacija“, kurią matai, yra 2–3 kartus per savaitę praskrendantis reisinis lėktuvas iš Archangelsko į Naująją žemę. Jei vėjuota ir apsiniaukę, net ir jo nematai. Vienintelė galimybė susisiekti su civilizuotu pasauliu – palydovinis telefonas, kuriuo kelis kartus per savaitę susisiekdavome su namiškiais 160-ies simbolių standartinėmis žinutėmis ir gaudavome iš žemyne esančių kolegų orų prognozes kelioms dienoms. Pagal tai žiūrėdavome, ar verta eiti dirbti, ar ne“, – prisiminimais dalinosi Klaipėdos universiteto mokslininkas.
Vis dėlto, pasak J. Morkūno, 34 dienas gyventi be saulėlydžio su tais pačiais žmonėmis nebuvo sunku. Juk tundros platybės – neaprėpiamos, didelės, o kiekvienas turėjo po atskirą palapinę.
Julius neslepia, kad šią vasarą Arktyje, ten, kur dirbo, buvo labai šalta. Nuolat pūtė milžiniško stiprumo vėjas, košiantis palapines ir kartais neleidęs miegoti net naktimis. Net birželiui baigiantis buvo vėjuota ir lietinga. O vieną dieną palapines užsnigo.
Liepos mėnesį temperatūra siekdavo vos 5–6 ℃, todėl komandai tekdavo vaikščioti su žieminėmis pirštinėmis ir kepurėmis. „Saulėtų dienų praktiškai nebuvo. Eidamas miegoti, susidėdavau apatines kelnes ir kojines į miegmaišį, kad rytą nereikėtų rengtis įšalusiais drabužiais. Išlįsti iš miegmaišio ir apsirengti būdavo nemėgstamiausias dienos užsiėmimas”, – dabar lyg juokais prisimena mokslininkas.
Nors į ekspediciją mokslininkų grupė važiavo ne pirmą kartą ir žinojo, ko galima tikėtis iš atšiauriosios Arkties, oro sąlygos vis tiek sukeldavo tam tikrų nepatogumų. Pavyzdžiui, operacinė, implantuojant siųstuvus, niekada neįšildavo iki reikiamos temperatūros. „Pasigaudavome antis, suleisdavome joms raminamųjų ir grįždavome atlikti operacijos į atskirą palapinę. Kad įranga veiktų, reikia mažiausiai 20 ℃, tačiau tiek niekada nebūdavo, nes temperatūra pakildavo daugiausiai iki 17 ℃. Užsikurdavome krosnį ir apstatydavome šiltais buteliais dujų maišytuvą – anestezijos aparatą, nes, esant žemai temperatūrai, jis sunkiai veikia. Tada į paukščius įdėdavome siųstuvus ir juos paleisdavome. Jie atsigaudavo per porą valandų. Kur jie skrenda, iš karto nematydavome, nes neturėjome interneto. Įdėjome 14 siųstuvų, iš kurių 13 vis dar siunčia duomenis apie paukščių buvimo vietas“, – atskleidė Julius.
Arkties kasdienybė
„Nepaisydama atšiaurių oro sąlygų, dešimties mokslininkų grupė, jei tik nelydavo ar nesnigdavo, kasdien leisdavosi į tundrą. Ant pečių nešdamiesi kuprines, prikrautas tyrimų įrangos ir atsarginių drabužių, kasdien nueidavome apie 20–30 kilometrų. Užduotys būdavo labai plataus spektro: nuo perėjimo buveinių stebėjimo ir lizdų paieškų iki paukščių gaudymo ir žiedavimo. Vieni mokslininkai dirbdavo su antimis, kiti gaudydavo tilvikus, o dar kiti skaičiuodavo žąsų lizdus“, – prisimena Julius. Jis pasakoja, kad šiems darbams atlikti buvo paskirti tam tikri stebėsenos plotai, kuriuose stebimas perinčių ančių skaičius. Išsirikiuoji kas 5 metrai ir eini per tundrą. Paukščiams pakilus tau iš po kojų, registruoji jų lizdus, užrašinėji lizdų koordinates, matuoji ir sveri kiaušinius“, – tyrėjo darbą apibūdina Julius.
Klausantis šio pasakojimo, galima susidaryti ir darbo dienos vaizdą. Kiekvienas ekspedicijos dalyvis žino savo pareigas. Darbas kasdien prasideda ir baigiasi neoficialiai nustatytu laiku. „Apie 9 val. ryto pavalgydavome pusryčius, tada apie 10-tą išeidavome dirbti ir būdavome tundroje iki kokios 19–20 val., kol saulė jau pradeda žemėti ir oras šalti. Grįžęs tvarkai įrangą, suvedi duomenis, atlieki buities darbus: gaudai ir valai žuvį, pjauni malkas. Vandenį gerti semiesi iš upelių. Kitą dieną – vėl viskas panašiai”, – pasakoja tyrėjas.
Kartais ekspedicijos dalyvių rutiną sugriaudavo milžiniškas vėjas ar prapliupęs lietus. Tada jiems tekdavo likti savo palapinių miestelyje, užsiimti asmenine veikla ar atlikti buities darbus. „Turėjome mobilią pirtį – palapinę, kurioje buvo atskira krosnis. Ją užkūrus, viršuje įšildavo vanduo ir galėdavome nusiprausti. Per savaitę tai darydavome bent kartą, tačiau dažniausiai, kai oro sąlygos neleisdavo eiti į ekspediciją. Kai kurie rašydavo dienoraščius ar fotografuodavo”, – prisimena mokslininkas.
Palapinėje, kurioje buvo įrengta virtuvė, stovėjo malkomis kūrenama krosnis, vadinama „buržuika“, ant kurios ekspedicijos dalyviai pasigamindavo plovą, išsivirdavo ir ukrainietiškų barščių. „Kasdien joje budėdavo po du žmones, kurie visai grupei paruošdavo pusryčius ir vakarienę, išplaudavo indus. Kai kuriuos produktus laikėme generatoriaus energija pakraunamuose mašininiuose šaldikliuose, o dešrą ar lydytus sūrius paslėpdavome, įšalusioje žemėje iškasę 30–40 cm gylio duobes. Tas vietas uždengdavome maišais ar samanomis, jie ten ilgai išsilaikydavo“, – pasakoja J. Morkūnas.
Ilgiau kaip mėnesį gyvenant prie 5 laipsnių temperatūros, pritrūko atsivežtų malkų. Papildomų atsargų teko ieškotis netoliese ir apie porą kilometrų tempti rastą medieną.
Šaltis – ne vienintelis pavojus
Atrodo, kokie gi pavojai gali tykoti tundros plynėje, saloje, kurią iš visų pusių supa vanduo. Pasirodo, tų pavojų yra, ir ne vienas. Toks paprastas gamtos reiškinys, kaip rūkas, ekspedicijoje gali tapti tikru priešu. „Kiekvienas nešiojomės GPS prietaisus, nes kartais užeidavo toks rūkas, kad, nuėjus 50 m nuo stovyklos, galėdavai neberasti, kaip grįžti. Rūkas – kaip siena, o aplinkui – visur panašus kraštovaizdis“, – tvirtina mokslininkas. Ir tai ne vienintelis atvejis, kai Arkties gamta gali pakišti koją, kartais ir tiesiogine šio žodžio prasme. „Kai atvažiavome gaudyti ančių, ledas buvo nutirpęs ne nuo visų ežerų, tad pora žmonių įlūžo į ledo properšas. Ištraukėme. Kalnų papėdėse, kur daugiau šešėlių, net ir vasarą daug užsilikusio sniego. Kartais, einant per sniegą, jis kažkur apačioje atskyla, todėl visada gali įsmukti iki pusės. Dažniausiai eidavome su ilgais auliniais botais, kad galėtume perbristi upelius. Būna taip, kad rytą gali pereiti, tuos botus atsiraitojęs, nes vandens gylis – tik 20–30 cm, tačiau grįžtant, jei sniegas tirpo, vandens bus jau pusė metro.
Nepavydėtina situacija, jei neturi su savimi kitų sausų drabužių. Esant 5–6 ℃ temperatūrai, iki stovyklos šlapiam tenka grįžti 2–3 km. Todėl visada nešdavomės atsarginius drabužius – nuo atsarginių pirštinių ar kojinių iki kelnių. Juk nežinai, kas gali nutikti. Tačiau turbūt pats didžiausias pavojus Arktyje, nors ir gana retas – pro salą migruojančios baltosios meškos. „Dirbti į laukus išeidavome be šautuvų ir, jei meška pultų, pabėgti neturėtume šansų. Tačiau meškos dažniausiai neina į salos vidurį, o vaikšto pakrantėmis. Į gilumą jos užeina žiemos metu, kai ledas priplaukia prie salos, taigi vasarą ten gana saugu“, – teigė mokslininkas.
Dingstantys ežerai
J. Morkūno kolegos, dirbę kitoje Arkties dalyje, minėjo, kad kalbos apie klimato kaitą – ne iš piršto laužtos. Tai, kad tirpsta ledynai, galima pastebėti plika akimi. Nors ledines antis gaudęs mokslininkas dirbo Arktyje, kurioje ledynų nėra, jis sako pastebėjęs, kad klimato kaita čia pasireiškia kitais požymiais. „Einant per tundrą, galima matyti, kad vietose, kuriose anksčiau buvo kiek seklesni ežerai, dabar liko pievos. Per 4–5 metus, dirbant tose pačiose vietose, galima pastebėti, kad ir kitų ežerų vandens lygis senka. Tokie ir yra pagrindiniai klimato kaitos pokyčiai – tundros sausėjimas, mažesnis vandens kiekis. Be to, seklesni ežerai įšąla iš abiejų pusių – iš viršaus ir iš apačios. Žiemą, kai pradeda šalti, nuo krašto auga ledas, kuris pirmiausia užsidengia viršuje, o po to – ir apačioje. Pavasarį pirmiausia nutirpsta viršus, o apatinis sluoksnis kurį laiką dar išlieka. Jei kartais prasmegsi į kokį ledą nuo viršutinio sluoksnio, tai dar galėsi vaikščioti apačioje esančiu kietu dugnu“, – tvirtino tyrėjas.
Kitas klausimas, kilęs ekspedicijos dalyviams, kodėl taip stipriai mažėja ledinių ančių. Lietuvoje lengviausia suskaičiuoti visą ledinių ančių populiaciją, nes beveik 80–90 proc. jų žiemoja Baltijos jūroje. Žmonės, rengiantys ančių apskaitas, mato, kad per 25 metus šių paukščių sumažėjo 60 proc. Tai kur jie dingsta? Ar problemos Arktyje? Ar žiemojimo vietose?
„Šiemet, kai Arktyje buvo vėjuota ir šlapia, pastebėjome, kad 2000 ha teritorijoje buvo galima rasti tik dvi poras ančių su jaunikliais. Prieš kelerius metus, kai buvo labai geras oras, šiltas pavasaris, per dešimt kartų mažesnėje teritorijoje radome gal 10 porų su jaunikliais. Kol kas sunku kažką tiksliai konstatuoti. Juk ir Arktis žiemos metu neužšąla tiek, kiek anksčiau. Gal paukščiai lieka žiemoti kur nors kitur, ne Baltijos jūroje?” – spėlioja ekspedicijoje dalyvavęs mokslininkas.
Gabrielė Ruočkutė
Autorė yra Klaipėdos universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vyresnioji specialistė