Paspringom Laisve, o manėm – bus saldu:
dainas dainuosim – posmus deklamuosim
prie padengtų stalų.
O ji sprangi, kieta,
kaip motinos kepta ruginė duona,
be pagardų, languoton skepetaitėn įrišta,
atšokusia pluta,
su kryžiaus ženklu – man… kelionėn.
Tas kryžius gan sunkus,
toks, kaip per Kristaus kančią,
nuspaudė jis silpnus pečius.
Paimkit jį, nukelkit nuo manęs,
palikit tik rožančių.
Te kryžių neša jau kiti, o man pakaks, kol kas…
Vienybės šaukėmės ant pilkapių sustoję,
bet dainos greitai liovėsi.
Lyg bijom, kaltai dairomės,
kaip sučiuptas vagis šventoriuj.
Deserto laukiam, juk kažkas žadėjo!
Įeikit, padavėjau! Šykšti tyla aplinkui,
nėra nei stalo, nei svečių,
o toj tyloj aš vienas savo laisvę laistau –
suskilusiais delnais iš upės šaltą vandenį semiu.
Žmonių neliko, sakot, išbėgiojo?
Palikom – mes… Juk mes Tauta ar kas?
Nėra jau mano lauko ir savų artojų,
O liko kas? Dangus taip mylimos Tėvynės,
kapai tėvų ir antkapiai dar stovi,
to neatims jau niekas iš manęs.
Anų laikų šviesuoliai pasakytų:
„Pirmyn į kovą, kelkit, kilkit drąsiai!“
Nustebę trypiam vienoj vietoj,
bet tai prieš ką kovot? Nejaugi prieš savus?
Man eit prieš srovę nesinori.
įkaitę rankos kaip degančią žariją Laisvę mėto,
ji skaudžiai degina, turiu aš ją,
tik… nežinau, kur dėt.
Rita Venskūnienė