Ar politikai laikėsi 2007 metų politinių partijų susitarimo dėl aukštojo mokslo reformos? Kaip Konstitucinis Teismas aiškina autonomijos sampratą? Kas atsakingas už tai, kad 2009 m. priimto Mokslo ir studijų įstatymo 36 nuostatos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai? Ar 2016 m. priimtame Mokslo ir studijų įstatyme liko antikonstitucinių nuostatų? Ar Mokslo ir studijų įstatyme yra nustatyta valdymo organų atskaitomybė ir atsakomybė visuomenei, steigėjams ir juridinio asmens dalyviams? Kokia yra numatyta Seimo narių atsakomybė, teikiant ir priimant įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai?
Mokslo ir studijų sistemos pertvarka, priėmus antikonstitucinį 2009 m. Mokslo ir studijų įstatymą, žlugo net neprasidėjusi: kai šalyje buvo susidariusi sudėtinga ekonominė situacija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė skundėsi, kad katastrofiškai trūksta pinigų „Sodrai“, sveikatos apsaugai, pradėtoms kitoms reformoms, moksliniams tyrimams, ilgalaikei aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimų didinimo programai vykdyti. Esant tokiai situacijai, Vyriausybė visgi rado pinigų dosniai remti privatų verslą (nevalstybines aukštąsias mokyklas) ir apribojo aukštųjų mokyklų autonomiją;
2007 m. birželio 14 d. Lietuvos parlamentinės politinės partijos pasirašė susitarimą dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų. Šio susitarimo esminės nuostatos: ,,Kad būtų užtikrintas tinkamas aukštojo mokslo prieinamumas, vykdomos geros kokybės studijos, kad moksliniai tyrimai atitiktų visuomenės ir ūkio reikmes, kad Lietuvos aukštosios mokyklos galėtų konkuruoti su geriausiomis Europos ir pasaulio aukštosiomis mokyklomis ir kad mokslo ir studijų sistema veiktų efektyviai, būtina nedelsiant atlikti ryžtingą mokslo ir studijų sistemos pertvarką. Mokslo ir studijų sistema turi būti pertvarkoma vadovaujantis išteklių koncentravimo bei efektyvaus naudojimo, autonomijos, atsakomybės ir atskaitomybės, valstybės reguliavimo racionalumo bei veiksmingumo, laisvos konkurencijos, asmeninio suinteresuotumo, mokslo ir studijų tinklo gerinimo principais.“
Buvo sutarta, kad mokslo ir studijų finansavimui skiriama valstybės biudžeto ir kitų finansavimo šaltinių lėšų dalis būtų nuosekliai didinama, iki 2012 m. pasiekiant ES vidurkį. Šiems principams įgyvendinti reikėjo naujo Mokslo ir studijų įstatymo projekto. 2008 m. kovo 18 d. Seime buvo įregistruoti du Mokslo ir studijų įstatymo projektai: Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) bei A. Kubiliaus ir G. Steponavičiaus, tačiau jie nebuvo svarstomi. Po naujų Seimo rinkimų, 2008 m. gruodžio mėn., G. Steponavičius, tapęs švietimo ir mokslo ministru, pateikė Seimui svarstyti iš esmės pakeistą įstatymo projektą. Šis įstatymo projektas sulaukė visuomenės pasipriešinimo, daugiau kaip 1000 pasiūlymų buvo pateikta Seime dėl šio projekto nuostatų keitimo. Esminiai pasiūlymai – keisti antikonstitucines įstatymo nuostatas. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete dėl Mokslo ir studijų įstatymo projekto svarstymai vyko nuo 2009 m. sausio 6 d. iki balandžio vidurio, tačiau į pasiūlymus keisti antikonstitucines nuostatas konservatoriai ir liberalai nereagavo. Mokslo ir studijų įstatymas buvo priimtas 2009 m. balandžio 30 d.
Seimo nariai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą 2009 m. gruodį, atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo išdėstyta aukštojo mokslo doktrina turi didelę reikšmę ir įstatymų leidėjams, ir aukštosioms mokykloms, ir visai švietimo sferai. Ši Konstitucinio Teismo sprendimais išaiškinta doktrina, išplaukianti iš visų ankstesniųjų Konstitucinio Teismo nutarimų, savo teisiniu turiniu yra imperatyvi visiems teisės subjektams. Nors šie sprendimai nenagrinėja 2009 m. balandžio 30 d. Mokslo ir studijų įstatymo atskirų straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau išaiškintoji konstitucinė aukštojo mokslo doktrina aukštųjų mokyklų autonomijos ir aukštojo mokslo finansavimo aspektais pripažįsta dabar galiojantį Mokslo ir studijų įstatyme nustatytą aukštojo mokslo autonomijos ir finansavimo reguliavimą ir pagal tai vykdomą aukštojo mokslo reformą antikonstituciniais.
Konstitucinis Teismas 2011 m. paskelbė, kad Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos dėl aukštųjų mokyklų valdymo ir studijų finansavimo prieštarauja Konstitucijai. Šis teismas jau ne pirmą kartą pasisakė dėl aukštojo mokslo dalykų. Konstitucinio Teismo 2011 m. nutarimas iš dalies detaliau išaiškina ankstesnius savo išaiškinimus dėl privačių mokyklų finansavimo ir aukštųjų mokyklų valdymo. Kaip teigia Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius akademikas Vytautas Nekrošius, ,,švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus sumanyta aukštojo mokslo reforma baigėsi neprasidėjusi“.
2012 m. balandžio 24 d. Mokslo ir studijų įstatymas buvo pakeistas. Pakeista aukštosios mokyklos tarybos sudarymo tvarka, tačiau neatskirtos kontrolės ir priežiūros funkcijos bei aukštosios mokyklos valdymo funkcijos. Pasak buvusios Konstitucinio Teismo teisėjos T. Birmontienės, „projekto 26 ir 27 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su aukštosios mokyklos tarybos statusu, kelia pagrįstų abejonių dėl jo suderinamumo su Konstitucija, inter alia 40 straipsnio 3 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu. Įstatymo projekte palikus teisinį reguliavimą, pagal kurį aukštosios mokyklos valdymo funkcijas atlieka aukštosios mokyklos taryba, būtų tikslinga keisti jos sudarymo tvarką, nustatant pakankamą tarybos narių, atstovaujančių akademinei bendruomenei, skaičių, t. y. taip, kad ji galėtų ne tik formaliai būti vadinama akademinės bendruomenės savivaldos institucija, bet ir realiai jai atstovautų“.
2012–2016 m. Vyriausybės programoje buvo numatyta: panaikinti antikonstitucines Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, naikinti krepšelio sistemą, didinti pedagogų ir mokslininkų algas, eiti nemokamo aukštojo mokslo link, tačiau programa mokslo ir studijų srityje nebuvo vykdoma. Po 3 metų svarstymo, Mokslo ir studijų įstatymas priimtas 2016 m. birželio mėn., tačiau įstatymo 27 ir 28 straipsniuose valdymo organams priskiriamos funkcijos liko nepakeistos. Aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) lieka tik kaip aukštosios mokyklos akademinių reikalų valdymo organas ir neturi lemiamos įtakos, priimant svarbiausius sprendimus, susijusius su aukštąja mokykla.
Autonomijos samprata Mokslo ir studijų įstatyme
Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Šio įstatymo 8 str. 1 dalyje nustatyta aukštųjų mokyklų autonomija ir atskaitomybė: ,,Aukštoji mokykla turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka aukštosios mokyklos autonomija derinama su atskaitomybe visuomenei, steigėjams ir juridinio asmens dalyviams.“
Autonomijos samprata Konstitucinio Teismo nutarimuose
Aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu. (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Autonomijos aukštosioms mokykloms suteikimas neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).
Siekiant, kad valstybė galėtų įgyvendinti savo priedermę prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą, taip pat kad būtų užtikrintas aukštųjų mokyklų autonomijos principo suderinamumas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, garantuota studijų kokybė ir mokslinių tyrimų plėtra, aukštosios mokyklos valdymo struktūroje paprastai turi būti numatyta tokia institucija, kuri vykdytų kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, tačiau kuri nebūtų tiesiogiai susijusi su akademinės laisvės principo įgyvendinimu; tokia institucija galėtų būti sudaroma ne tik iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių – į ją galėtų būti skiriami inter alia ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas, 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 54-2140, 61, 101) 21 straipsnio 1 dalis tiek, kiek įstatymų leidėjui pasirinkus tokį valstybinės aukštosios mokyklos valdymo struktūros modelį, pagal kurį senatas (akademinė taryba) yra tiesiogiai akademinei bendruomenei atstovaujantis ir vienintelis jos savivaldą įgyvendinantis kolegialus valdymo organas, joje nustatyta, kad valstybinės aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) yra tik akademinių reikalų valdymo organas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
Negali būti nustatytas tokis teisinis reguliavimas, kad institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, be kontrolės ir priežiūros funkcijų, vykdytų ir aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, kurios yra priskirtos paprastai iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių sudaromoms aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija yra nesuderinamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį senato (akademinės tarybos) kompetencija apribojama tik akademiniais reikalais ir kai jis nedalyvauja arba dalyvauja tik su patariamojo balso teise priimant valstybinės aukštosios mokyklos strateginius ir kitus svarbiausius valdymo sprendimus, inter alia svarbiausius sprendimus dėl finansinių lėšų ir kito turto panaudojimo aukštosios mokyklos misijai įgyvendinti (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
Dėl privačių mokyklų finansavimo
Pagal Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.1, 6.2 ir 7 punktų nuostatos inter alia reiškia, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms turi būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos, inter alia lėšos, kurių reikia, kad tiems valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį ir kurių mokymasis atitinka įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus, būtų garantuotas nemokamas aukštasis mokslas.
Valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidas valstybė, pagal Konstituciją, privalo prisiimti esant šioms trims sąlygoms: 1) besimokantysis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) jis mokosi valstybinėje aukštojoje mokykloje; 3) jis mokosi gerai, t. y. jo mokymasis atitinka nustatytus gero mokymosi kriterijus.
Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį, valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos šiems asmenims. Valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštąjį mokslą finansuoja valstybė. Pagal Konstituciją, valstybė turi pareigą nustatyti valstybės lėšų, kuriomis finansuojamas valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių mokslas, skyrimo principus ir tvarką, taip pat tai, kaip turi būti kontroliuojamas jų panaudojimo teisėtumas (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas).
Vitalija Skėruvienė
Autorė yra Kauno kolegijos lektorė, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) pirmininko pavaduotoja