Apibūdindami Lietuvos dabartinės visuomenės išprusimą, jos domėjimąsi savosios valstybės kultūros istorija ir mokslo raida, dažnokai esame priversti konstatuoti, kad eilinių, net gana išsilavinusių piliečių žinios apie tai, kas vyksta mokslo pasaulyje, yra nepateisinamai menkos. Net universitetų baigiamųjų kursų studentai, paklausti apie Lietuvoje dirbusius arba dirbančius mokslininkus, jų atradimus ir indėlį į pasaulio mokslą, pirmiausia labai nustemba ir atvirai pripažįsta neprisimenantys, kad kas nors jiems būtų tokius klausimus uždavęs. Perskaitę anaiptol neilgą klausimų sąrašą, ima priekaištauti, kad reikėjo apie tokią apklausą įspėti gerokai anksčiau, klausimyną pateikti bent prieš kelias dienas. Girdi, būtume „paguglinę“, pavartę „vikipedijas“ ar kitus internetinius šaltinius.
Išgirdę, kad šį kartą domimasi jų bendruoju išprusimu ir apsiskaitymu, respondentai neretai puola įrodinėti, kad dabar – kiti laikai, todėl esą ir nebūtina domėtis tuo, kas nesusiję su specialybe. Pokalbiui pakrypus apie tai, kas dabar liudija apie šiuolaikinio inteligento kultūrą, jo interesų ratą, prasideda gana banali diskusija apie tai, ką verta žinoti ir kuo verta (neverta) domėtis. Tada ir paaiškėja, kad neretas negali įvardinti nė vieno mokslininko, juo labiau dirbusio ar dirbančio Lietuvoje, net ir susijusio su pasirinkta studijų kryptimi. Pagaliau nuskamba ir teiginiai, liudijantys apie labai žemą savivertės lygį, apie beveik absoliutų nežinojimą, ką yra sukūrusi Lietuvos akademinė bendruomenė. Ir jau visiškai nejauki tyla įsivyrauja auditorijoje, ėmus kalbėti apie kitas, su specialybe nesusijusias mokslo sritis. Pasigirsta ir tokios, neva ironiškos, pastabos:
– Ar norite pasakyti, kad Lietuvoje yra aukštos kvalifikacijos matematikų (chemikų, biologų, istorikų ir kt.)?
– Ką tokia maža tauta galėjo (gali) duoti mokslo raidai? Va, kokia nors Vokietija, Prancūzija, JAV – kas kita.
O kokios mintys apninka išgirdus žinomo profesoriaus postringavimus, kad „apskurusi Lietuva neturi ko duoti postmoderniajam pasauliui“? Ar reikia stebėtis, kai koks nors dar nesusitupėjęs doktorantas ima klykti savo bendraamžiams maždaug taip:
– Visi, kas tik galite, varykite iš tos Lietuvos!!!
Tokiais atvejais išryškėja, kad saviniekos tendencijos jau tampa pavojingos valstybės raidai. Atgimimo metais greitai išpopuliarėjęs dainininkas primindavo:
Mes patys save žeminom,
mes patys save niekinom.
Mes pasidarėm niekieno…
Bet, laimei, neretai prasideda ir išsamesnė diskusija, nes paaiškėja, kad Lietuva turėjo ir turi talentingų tyrėjų, kurių darbai peržengia valstybės sienas ar net pralenkia savo laikmetį. Vienas kitas vis dėlto prisimena bent keletą žymių mokslininkų, kilusių iš Lietuvos. Minimos ir jiems dėsčiusių profesorių pavardės, tiesa, su nemaža abejone, ar juos galima laikyti žymiais. Dar blogiau orientuojamasi, paprašius apibūdinti jų tyrimo metodus, ypač jei jie – iš kitų mokslo sričių. Imama priekaištauti, kad trūksta literatūros, kad tokios temos, kaip mokslininko kasdienybė ir jo idealai, mokslinių ryšių tinklai ir tarpdisciplininiai saitai, labai retai minimos.
Dabar svarbiausias visų mūsų uždavinys – sukviesti akademinę bendruomenę, kurios gana didelė dalis yra tapusi apatiška, niekuo nebetikinti ir nepasitikinti nei savimi, nei kitais. Privalau pabrėžti, kad Visuotinis Lietuvos mokslininkų suvažiavimas nėra nei Mokslininkų sąjungos, nei bet kurios kitos atskiros organizacijos reikalas. Visuotinis Lietuvos mokslininkų suvažiavimas rengiamas po 30 metų pertraukos. Pirmajame suvažiavime (1989 m. spalio 7 d.) į tuometinius Profsąjungų rūmus susirinko per tūkstantį dalyvių iš visų mokslo ir studijų institucijų. Buvo susitarta, kad kuriame savarankišką akademinę bendruomenę, kuri dirbs atkuriamos valstybės labui, savo tautai ir nepriklausys nuo jokių išorės jėgų ar užgaidų.
Patys žinote, kad taip neįvyko. Daug kas buvo padaryta visai neblogai, bet tikrai ne viskas pavyko. O po kelerių metų atsigavusi nomenklatūra atsiėmė savo pozicijas ir mokslininkus nustūmė į valstybės užribį. Tačiau mes patys visa tai jai leidome. Kažkas iš mūsų pateko į valdžią ir užmiršo kolegų rūpesčius, kažkas užsidarė savo katedrose ir laboratorijose. Praradome vos ne pusę kvalifikuotų ir gebančių našiai dirbti žmonių išteklių.
Pamažu į mūsų akademinę bendruomenę sugrįžo BAIMĖ, nusivylimas ir apatija. Todėl dabar net eilinis klerkas, juo labiau, jei jis – premjero patarėjas, gali sau leisti tyčiotis iš mokslininkų ir reikalauti, kad besąlygiškai pritartume valdžios, kuri savo veiklą planuoja tik ketverių metų trukmės kadencijomis, siūlomoms reformoms. Ne vienas biurokratijos atstovas jau yra gerai įvaldęs manipuliacijų taktiką: iš pradžių padalinti kelis pažadus (dvigubai mažesnius, negu reikalauja protestuojantys), po to viską perduoti žemesnės grandies klerkams, kad tie padarytų kosmetines pataisas, o tada perduoti Seimui ir palaukti, iš anksto žinant jo reakciją.
Atėjo laikas suprasti, kad nuo epizodinių akcijų būtina pereiti prie nepertraukiamo dialogo. Nei tuščių diplomų teikimais (neretai net tyčiojantis iš savęs ar net valstybės simbolių), nei gedulo juostų kabinimais ant universiteto langų nepasieksime esminių permainų. Visuotinis mokslininkų suvažiavimas gali sukurti jungtinę struktūrą, kuri privers keisti požiūrį į mokslo reikšmę valstybei ir mokslininkų vietą joje. Pirmiausia turime pasakyti „kadencinės“ valdžios struktūroms, kad reikalaujame esminių permainų:
1) pastoviai didinti BVP dalį, skiriamą mokslui ir studijoms;
2) išskirti prioritetines kryptis, kuriose jau seniai susikaupė nepanaudotos galimybės, leidžiančios padidinti biudžeto įplaukas;
3) tik tariantis su mokslininkais planuoti universitetų tinklo ar jų materialinės bazės pertvarkymą. Dabartinės antireformos nė iš tolo neatliepia šiems reikalavimams. Neretai jos lemia tik lėšų švaistymą abejotinos vertės jungimams, kurie atveria kelią viešai neskelbiamoms užmačioms – perimti uždaromų universitetų pastatus arba kitiems verslams patogias teritorijas. Jokia paslaptis, kodėl buvo uždarytas Lietuvos edukologijos universitetas, kodėl, pritaikius finansinę „bado dietą“ ir panaudojus net menkai maskuojamo melo technologijas, faktiškai jau numarintas Šiaulių universitetas, kodėl panašiai buvo užpultas Klaipėdos universitetas, neva siekiant jį įgrūsti į vieno (technologinio) profilio marškinius. Jei tik atsirastų valios, labai nesunkiai būtų galima išsiaiškinti, kam pusvelčiui atiteko „atlaisvinti“ jų pastatai prestižinėse Vilniaus ir Kauno vietose. Tokia pačia logika dabar „optimizuojami“ mokslo institutai, išvaromi iš pastatų, kuriuose buvo įkurti ir kuriuos stropiai prižiūrėjo;
4) peržiūrėti ir parengti racionalią mokslinės veiklos vertinimo kriterijų sistemą, kuri šiuo metu remiasi vienu rodikliu – kiek straipsnių paskelbta „prestižiniuose“ žurnaluose (nutylint, kiek už tai užmokama), nors šių straipsnių neskaito nei Lietuvos verslininkai, nei kitų sričių specialistai;
5) nutraukti visus veiksmus, didinančius emigraciją ir regionų atskirtį, iš Lietuvos ujančius tiek mokslininkus, tiek kitus specialistus. Nėra svarbesnio uždavinio už valstybės žmogiškųjų išteklių išsaugojimą, nes jokia karinė struktūra neapgins ištuštėjusios valstybės.
Lietuviškoje visuomenėje (tiek tėvynėje, tiek išeivijoje) mūsų susiskaidymas yra tapęs neatskiriamu bruožu. Teko gerokai nustebti sužinojus, kad XX a. pabaigoje JAV latvių bendruomenė buvo įkūrusi keturias jai atstovaujančias visuomenines organizacijas, estams užteko vienos, o štai lietuviai jų turėjo net 36.
Prof. dr. Jonas Jasaitis