Spalio 17–19 d. Kinijos Hangdžou mieste, Dzedžiang universitete vyko 11-oji tarptautinė mokslinio žurnalo „Kinijos agrarinės ekonomikos apžvalgos“ (angl. China Agricultural Economic Review) ir Tarptautinio maisto politikos tyrimų instituto (IFPRI) konferencija.
Šių metų konferencijos tema – kokybe pagrįstas Kinijos maisto sistemos vystymasis. Konferencijoje pristatyti 66 pranešimai, kuriuos parengė mokslininkai iš įvairių valstybių. Pranešimą apie darbo produktyvumo pokyčius skaitė ir šio straipsnio autorius.
Pranešimuose aptartos pasaulinės žemės ūkio sektoriaus tendencijos ir jų įtaka visuomenei, ekonomikai ir gamtinei aplinkai. Daugiausia dėmesio skirta inovatyvių technologinių ir vadybinių sprendimų taikymui žemės ūkio sektoriuje bei besitęsiančių tarptautinių žemės ūkio produktų rinkų svyravimų poveikio analizei. Leveno katalikiškojo universiteto profesorius Johan Swinnen pristatė pranešimą apie žemės ūkio ir maisto vertės grandines, standartus bei plėtrą. Pranešėjas pažymėjo, kad kokybės standartai tampa vis svarbesni tiek dėl viešųjų, tiek dėl privačių iniciatyvų. Tai patvirtina augantis pranešimų Pasaulio prekybos organizacijai skaičius ir tokių organizacijų kaip GLOBALG.A.P. plėtra.
Kokybės standartai yra susiję ir su vertės grandinių plėtra, nes reikia tobulinti gamybos ir paskirstymo procesus. Taigi kokybės standartai gali prisidėti prie žemės ūkio sektoriaus augimo ir technologinės plėtros. Rinkose cirkuliuoja prekės ir finansiniai ištekliai. Pastarieji yra reikalingi, norint sėkmingai įgyvendinti inovacijas ir užtikrinti vertės grandinių plėtrą. Dėl to sukuriami nauji būdai, palengvinantys prieigą prie finansinių (kredito) išteklių.
Perdirbėjų ir technologijų kompanijų bendradarbiavimas, teikiant prekybos kreditus, tampa vis svarbesnis. Prekybos kreditas palengvina prieigą prie gamybos veiksnių, produktų rinkų, leidžia padidinti efektyvumą, sukuria darbo vietas nepasiturinčiuose ūkiuose. Žinoma, didelės pridėtinės vertės produktų grandinėse (pavyzdžiui, sodininkystės) šie procesai įgyvendinami lengviau. Paminėti integracijos pavyzdžiai tokiose skirtingose valstybėse, kaip Lenkija, Indija ir kt.
Purdue universiteto profesorė H. Holly Wang pristatė pranešimą apie Kinijos žemės ūkio sektoriaus trikdžius ir iššūkius. Ilgalaikiai iššūkiai Kinijos žemės ūkio sektoriui gali būti apibūdinti Kinijos žemės ūkio politikos tikslais: žemės ūkio gamyba, kaimo gyventojų pajamos ir tvarumas. Kinijos žemės ūkio politika ilgą laiką daugiausia dėmesio skyrė pasiūlos užtikrinimui, tačiau mažiau dėmesio skirta vartojimui. Taigi pasiektas teigiamas prekybos balansas su JAV (2017 m. Kinijos prekybos balansas su JAV siekė 376 mlrd. JAV dolerių, o su visu pasauliu – 209 mlrd. JAV dolerių).
Užimtumo didinimo priemonės prisidėjo prie darbo vietų kūrimo, tačiau neužtikrino lyginamojo pranašumo žemės ūkio produktų gamyboje. Reikėtų skirti daugiau dėmesio augančiam maisto vartojimui. Apžvelgdama trumpalaikius Kinijos žemės ūkio sektoriaus trikdžius, pranešėja atkreipė dėmesį į prekybos konfliktą su JAV ir afrikinį kiaulių marą. JAV. Muitų įvedimas žemės ūkio produktams tarp Kinijos ir JAV silpnina tolesnę žemės ūkio produktų rinkų integraciją. Kiaulių maras lėmė kiaulienos kainų kilimą (kainos padvigubėjo nuo 2018 m.).
Siekiant kovoti su kiaulių maru, reikia įgyvendinti biosaugumo priemones (patikros), identifikuoti vartotojų poreikius (vartotojai pageidauja tradicinių produktų), užtikrinti maisto saugą (maži ūkiai – pažeidžiamesni) ir logistiką (atšaldytos kiaulienos gabenimas). Siekiant įveikti iškilusius iššūkius, ateityje Kinijos žemės ūkio politika turėtų remtis prekybos partnerių diversifikacija, rinkos atvirumu ir intelektinės nuosavybės apsauga bei struktūrinėmis reformomis (Kinijoje vidutinis ūkių dydis yra santykinai mažas).
Kalifornijos universiteto profesorius Timothy Beatty pristatė pranešimą apie maisto produktų apmokestinimą, siekiant gerinti visuomenės sveikatą. Dėl per didelio kalorijų kiekio kyla diabeto ir kardiovaskuliarinės sistemos ligų grėsmė. Šių ligų gydymas reikalauja didelių sveikatos apsaugos sistemos išlaidų. Kita vertus, vartotojai dažnai nėra pajėgūs priimti racionalių sprendimų dėl trumpalaikių pirmenybių ir savikontrolės trūkumo.
Šias problemas galima spręsti taikant mokestines priemones. Tuo siekiama sumažinti su maistu gaunamų kalorijų kiekį ir padidinti jo kokybę. Paprastai apmokestinamas pridėtinis (ne vidinis) cukrus. Dažniausiai apmokestinami skystieji produktai (saldinti gėrimai). Danijoje taikomas panašus mokestis – apmokestinamas maisto produktuose esantis riebalų kiekis.
Pastebėta, kad saldintų gėrimų apmokestinimas yra veiksmingesnis taikant kiekio mokestį, nes vertės mokestis lemia perėjimą prie pigesnių tos pačios rūšies produktų. Mokestį už saldintuose gėrimuose esantį cukrų galima laikyti regresiniu, nes šie gėrimai daugiausia vartojami mažesnes pajamas gaunančiuose namų ūkiuose. Įvertinant Danijos patirtį, pastebėta, kad panašūs mokesčiai skatina pigesnių maisto produktų parduotuvių plėtrą ir apsipirkimą užsienyje. Saldintų gėrimų mokesčiai įvesti Meksikoje 2014 m. Per metus saldintų gėrimų vartojimas sumažėjo apie 10 proc., tačiau šių pokyčių poveikis visuomenės sveikatai dar nėra ištirtas. JAV saldintų gėrimų mokestis įvestas atskiruose miestuose.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos direktoriaus pavaduotojas Maximo Torero aptarė vertikaliosios žemdirbystės plėtrą pasaulyje. Tokia žemdirbystė plėtojama Persijos įlankos valstybėse, Europoje, Amerikose, Azijoje. Vertikaliąja žemdirbyste užsiimančių tarptautinių įmonių plėtrą lemia ekonominis šios veiklos patrauklumas. Atsisakius žemės ūkio produktų gabenimo dideliais atstumais, 30–50 proc. sumažėja sąnaudos. Be to, užtikrinama aukšta produkcijos kokybė ir maisto sauga. Vertikaliosios žemdirbystės plėtra leidžia padidinti prieinamumą prie vaisių ir daržovių, taip pagerinant mitybą įvairiuose pasaulio regionuose. Strateginiu požiūriu, sumažinama priklausomybė nuo importuotų maisto produktų, užtikrinama greitesnė prieiga, skatinamas vietinės ekonomikos augimas.
Vertikalioji žemdirbystė gali būti plėtojama ir urbanizuotuose regionuose, o jai reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai. Vis dėlto, ji susiduria su sunkumais pačioje veiklos pradžioje: reikalingos įvairiapusiškos žinios apie žemės ūkį, aukštąsias technologijas ir finansus; ilgesnis įrengimo laikotarpis; sudėtingos tiekimo grandinės; kooperacija su žemės savininkais. Dėl minėtų aplinkybių apie 50 proc. vertikaliosios žemdirbystės ūkių žlunga per pirmuosius trejus veiklos metus. Tačiau tokia žemdirbystė gali būti laikoma vienu iš sprendimų, leidžiančių švelninti klimato kaitą, užtikrinti maisto saugumą ir geresnį racioną. Ji yra imli kapitalui ir technologijoms, bet nereikalauja didelio darbo intensyvumo. Dėl to jos plėtra leistų perskirstyti darbo jėgą tarp skirtingų ekonominių veiklų.
Prof. dr. Tomas Baležentis
Autorius yra Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas