Abiturientų parengimo skirtumai regionuose ir didžiuosiuose miestuose nemažėja. Tik maždaug pusės provincijos bendrojo ugdymo mokyklų abiturientų parengimo lygis yra pakankamas, o vos ne visi profesinių mokymo įstaigų abiturientai nėra pajėgūs įveikti net minimalių stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimų. Egzistuojantys išsilavinimo skirtumai provincijoje augantiems vaikams praktiškai nepalieka jokių galimybių studijuoti šalies aukštosiose mokyklose. Šią socialinės atskirties problemą būtų galima pradėti spręsti, atsisakant šiuo metu Lietuvoje įtvirtintos, bet Europoje praktiškai neegzistuojančios, praktikos valstybei, o ne pačiai aukštajai mokyklai nustatyti minimalius konkursinio balo ir kitus reikalavimus.
„Kaimo mokyklose niūriai juokaujama: mano gimtoji nuodėmė – „gimiau regione“. Kalbėdami apie didmiesčių ir regionų skirtumus, pamirštame, kad socialinė atskirtis, deja, prasideda jau mokykloje. Niekam nėra paslaptis, kad daugelio regionų bendrojo lavinimo gimnazijų abiturientai dėl objektyviai susiklosčiusių priežasčių šiuo metu praktiškai neturi jokių galimybių įveikti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nustatyto stojimo į aukštąsias mokyklas balo. Nors, kaip rodo ankstesnių metų praktika, į aukštąsias mokyklas įstoję „kaimietukai“ jas dažnai baigia netgi sėkmingiau nei didmiesčių mokiniai, nes yra labiau motyvuoti ir darbštūs, ištroškę žinių.
Net stojančiųjų į žemės ūkio programas drastiškai mažėja. Pavyzdžiui, 2014 m. į Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademijos bakalauro studijas įstojo 947 pirmakursiai, o 2019 m. – vos 162. O pagal Žemės ūkio ministerijos atliktus naujausius tyrimus, 2021–2024 m. modernėjančiam, inovacijomis ir tausiu išteklių naudojimu grįstam žemės ūkio sektoriui vidutiniškai kasmet reikėtų 1846 specialistų ir kvalifikuotų darbininkų, iš jų – apie 46 proc. turinčių aukštąjį išsilavinimą.
Negalime toliau diskriminuoti kaimo vaikų. Jie nekalti, kad valstybė nesudaro lygiaverčių galimybių kaimo vaikams pasiekti tokį pat žinių lygį, kaip lankantiems didmiesčių mokyklas. Todėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pats metas yra rasti būdą, kaip liberalizuoti patekimą į aukštąsias mokyklas, daugiau savarankiškumo paliekant universitetams ir darbdavių iniciatyvoms. Atsisakius praktikos valstybei nustatyti minimalius konkursinius reikalavimus, juos patikint pačiai aukštajai mokyklai, universitetai taip pat turėtų prisiimti atsakomybę ir teikti pagalbą mažiau pasirengusiems regionų ir kaimo moksleiviams, kad per pirmus studijų metus šie studentai pasiektų numatytus papildomus studijų reikalavimus ir galėtų integruotis į visavertes studijas.
Jonas Varkalys
Autorius yra Seimo narys, dirbantis Socialinių reikalų ir darbo komitete