Miestų planavimo praktikos, savivaldybių dokumentai, įvairūs teisės aktai ir viešųjų paslaugų planai remiasi prielaida, kad gyvenamosios vietos gerovė yra svarbiausias pačių gyventojų interesas, o kaimynai sugyvena tarpusavyje, sutaria dėl bendrų interesų ir aktyviai buriasi į bendruomenes. Tačiau ar tikrai miesto bendruomenė yra tas pats, kas kaimynystė? Ir ar tikrai kiekvienoje kaimynystėje galima rasti bendruomenę?
Tarp svarbiausių komponentų, kurie sudaro bendruomenę kaimynystėje, yra bendri sutarimai ir neformalios taisyklės, kurių laikosi kaimynai, bendra elgsena pagal tuos sutarimus, vienas kito pažinimas ir pasitikėjimo jausmas. Sociologai tai įvardija kaip socialinį kapitalą, kuris didina kaimynystės gyventojų tarpusavio pasitikėjimą.
Kaimynystės bendruomenės svarba yra itin pastebima, kalbant apie daugiabučių renovacijos problematiką, nes nepriklausomoje Lietuvoje keitėsi įvairūs renovacijos finansavimo modeliai ir programų tikslai. Visų šių programų esminė prielaida – visi būsto savininkai kaimynai turi aiškiai išreikštą bendrą interesą dėl gyvenamosios vietos ir turėtų bendrai spręsti savo gyvenamosios aplinkos klausimus įkurtose daugiabučių bendrijose.
Tikrovė yra kiek kitokia. Daug miestų daugiabučių savininkų pasirinko privačių namų administratorius. Ne visi kaimynai sugeba susitarti dėl bendrijos steigimo, o daugiabučių bendrijos nėra dominuojanti būstų priežiūros ar valdos forma. Ne visos oficialiai įsteigtos bendrijos yra aktyviai veikiančios bendruomenės.
Šį socialinio kapitalo deficitą daugiabučių kaimynystėse galima aiškinti istorinėmis aplinkybėmis, kurių sąlygomis vystėsi Lietuvos visuomenė: mūsų šalies šiuolaikinį miestą suformavo ne tik dabartinės rinkos visuomenės procesai, bet ir sovietmetis. Sovietiniu laikotarpiu miestų planavimo kontrolė vyko ne tik nacionaliniu, bet ir visos Sovietų Sąjungos lygmeniu. Gyvenamosios vietos registracija ar užimtumo kontrolė leido valstybės institucijoms nurodyti, kur gyventojas turi dirbti ir gyventi. Už miesto plėtrą atsakingi specialistai suskaičiuodavo visas investicijas, kiek išleisti būsto komunaliniam ūkiui, naujo būsto statybai, viešajai infrastruktūrai ir paslaugoms. Visų viešųjų paslaugų ar gyvenamojo būsto kaina pasirūpindavo ir ją apmokėdavo valstybė, o miesto gyventojai praktiškai neturėjo jokios realios galios prisidėti prie savo gyvenamosios vietovės sprendimų ar galimybių kaip nors išreikšti asmeninius poreikius.
Racionalus planavimas „iš viršaus“ eliminavo vietines iniciatyvas ar gyventojų bendruomenės vaidmenį ir sumažino savivaldos reikšmę. Komandinė ekonomika prižiūrėdavo visas investicijas į viešąjį gėrį ir skirtingai traktuodavo du ekonomikos sektorius. Industrinio sektoriaus finansavimas ir jo plėtra buvo laikomi investicijomis į produktyvią ekonomikos dalį, o štai gyventojų kasdienio vartojimo sektoriaus rėmimas buvo suprantamas kaip neatsiperkančios išlaidos.
Toks valstybės įmonių specifinis finansavimo modelis įtvirtino nuostatą, kad bendruomenė, kaip atskiras institucinis veikėjas, yra nereikalinga, nes ji gali pareikalauti daugiau išlaidų, nei numatyta planuose. Šis rėmimo modelis įtvirtino ir tai, kad sovietinio laikotarpio miestai buvo kuriami kaip masto ekonomija grįstas komunalinis ūkis. Taigi, valstybės institucijos prisiėmė visas atsakomybes už gyventojus ir jų sprendimus, o juos pačius paliko tik pasyviais miesto plėtros dalyviais.
Atkūrus nepriklausomybę, sovietiniai miesto planavimo principai pavirto nebepritaikomais naujoje rinkos visuomenėje, nes gyventojai tapo visateisiais būstų savininkais. Valstybinio būsto fondo privatizacija suteikė galimybes lengvatiniu būdu įsigyti nuosavybę ir kartu kontroliuoti savo gyvenamąją aplinką, sukūrė prielaidas kurtis aktyvioms vietinėms butų savininkų bendruomenėms. Decentralizacijos procesas suteikė visas to meto teises ir atsakomybes vietinius klausimus tvarkyti savivaldai, o nacionalinio lygmens institucijos praktiškai atsiribojo nuo vietinių miesto plėtros, būsto, komunalinio ūkio priežiūros klausimų.
Buvo ir yra vis dar tikima, kad būsto savininkai sąmoningai bursis į bendruomenes. Panašiomis prielaidomis remiasi ir dabartinės įvairios daugiabučių renovacijos programos variacijos – manoma, kad būsto savininkai yra sąmoningi vietinės bendruomenės dalyviai, kurie prisiima atsakomybę už savo kaimynystę ir kartu turto priežiūrą. Tačiau staigus perėjimas iš sovietinio tipo miesto plėtros į rinkos principais plėtojamo miesto modelį atskleidžia, kad aktyvių bendruomenių kūrimas daugiabučių kaimynystėse – sudėtingas uždavinys. Savininkai, gyvenantys šalimais vienas kito, nebūtinai gali lengvai sutarti dėl bendro intereso, o bendrijos steigimas nebūtinai yra geidžiama bendros kaimynystės priežiūros forma.
Lietuvos miestų sociologiniai tyrimai rodo, kad bene svarbiausia būsto renovacijos pasyvumo priežastis yra skirtingos daugiabučio gyventojų ekonominės galimybės – ne visiems kaimynams lengva prisidėti prie bendro renovacijos finansavimo. Tačiau antroji pasyvumo priežastis – kaimynų socialinio kapitalo arba tarpusavio sutarimo ir pasitikėjimo stoka. Nepasitikėjimas renovacijos procesu ar bendrijos pirmininku, pačių gyventojų menkas įsitraukimas į kaimynystės problemų sprendimą, sudėtingos sutarimo tarp kaimynų paieškos – visos šios problemos gali būti paaiškintos socialinio kapitalo vakuumu, kuris atsirado dar sovietmečiu. Tai yra tam tikras istorinis miesto plėtros palikimas, nes ilgą laiką centralizuotas daugiabučių valdymas ir eksploatacija neskatino gyventojų burtis į aktyvias kaimynų grupes. Artimi socialiniai ryšiai turi būti palaikomi ir kultivuojami ilgą laiką, kad kaimynystėje atsirastų socialinis kapitalas.
Sociologiniai tyrimai Lietuvoje rodo, kad daugiabučiuose, kuriuose jau įgyvendinta renovacija, yra daugiau sutarimo, kaip turi atrodyti bendra kaimynystė, kaimynai palaiko artimesnius ryšius, daugiau bendrauja – pavyzdžiui, gyventojai kviečia vieni kitus į svečius, sveikinasi susitikę. Kaimynai, nepriklausomai nuo ekonominių skirtumų, labiau pasitiki vieni kitais. Galima teigti, kad renovacija dar neskatina didesnio bendruomeniškumo, tačiau pačios kaimynystės bendruomeninis potencialas gali nulemti, kad kaimynai ras sutarimą dėl bendrų poreikių ir pasirinks renovuoti daugiabutį.
Vertinant sociologiniu požiūriu, miesto bendruomenė nebūtinai yra tolygi kaimynystei, ir ne kiekvienoje miesto kaimynystėje galima rasti bendruomenę. Tačiau kaimynystė gali būti viena iš esminių prielaidų atsirasti bendruomenei. Būtent šio kaimynystės potencialo išnaudojimas nulemia, kiek efektyvi bus daugiabučių renovacijų programa, paremta bendruomenės formavimusi kaimynystėje.
Kaimynų bendruomenės Lietuvoje vystosi lėtai pirmiausia dėl to, kad ilgą laiką gyvenome sovietinės centralizuotos daugiabučių kontrolės sąlygomis. Tai trukdė burtis gyventojams, plėtoti vietines iniciatyvas. Įvairios politinės deklaracijos, viliantis masinio daugiabučių renovacijos proveržio Lietuvos miestuose, yra sunkiai įgyvendinamos net ir rinkos sąlygomis. Socialiniam kapitalui atsirasti reikalingas laikas, užmezgant santykius su asmenimis už sienos, laiptinėje ar name ir perprantant bendrus interesus, o kaimynystė negali virsti bendruomene per vieną dieną.
Dr. Apolonijus Žilys
Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorius