Agronomas, pedagogas, rašytojas Gustavas Gontis gimė 1921 m. sausio 4 d. valstiečių šeimoje Šiaulių valsčiaus Vinkšnėnų kaime.
Jį, vos sulaukusį penkerių metų, su vieneriais metais vyresniu broliu Vytautu tėvas pradėjo namie mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. 1928 m. rugsėjo 1 d. abu broliai buvo priimti į Pakarčiūnų pradžios mokyklos trečią skyrių. Gustavas 1938 m. baigė Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją, o rudenį jau buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos skyriaus studentas. 1942 m. pavasarį išlaikė valstybinius egzaminus ir įgijo agronomo specialybę. Apie šį laikotarpį rašoma G. Gončio autobiografinėje knygoje „Sugriautos tvirtovės“ (2000).
1944 m. rugpjūčio 8 d. G. Gontis pradėjo dirbti Radviliškio valsčiaus agronomu. 1945 m. vasario 1 d. persikėlė į Jakiškių žemės ūkio mechanizavimo mokyklą (Joniškio r.) dirbti direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams. Nuo 1947 m. birželio 10 d. dirbo Joniškėlio (Pasvalio r.) žemės ūkio technikume mokomojo ūkio valdytoju, vėliau – dėstytoju. Tas laikotarpis aprašytas spaudai parengtose knygose „Šviesos beieškant“ ir „Dirvonėlių tiesa“.
1951 m. lapkričio 1 d. G. Gončius buvo paskirtas Rietavo (Plungės r.) žemės ūkio technikumo direktoriumi ir dirbo čia iki 1961 m. gegužės 1 d. Prisiminimai apie šį laikotarpį sugulė knygoje „Laisvės kibirkštėlė, arba Rietavo romanas“ (2002). Nuo 1961 m. gegužės 2 d. pradėjo dirbti Kapsuko (vėliau – Marijampolės) gyvulininkystės (vėliau – žemės ūkio) technikumo direktoriumi. 1969 m., technikumą reorganizavus į tarybinį ūkį-technikumą, buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams, o nuo 1971 m. rugsėjo 1 d. – dėstytoju. 1981 m., išėjęs į pensiją, dar penkerius metus dirbo dėstytoju ne visu darbo krūviu.
G. Gontis dar nuo Jakiškių žemės ūkio mašinų mechanizacijos mokyklos laikų visą laiką dėstė žemės ūkio mašinų discipliną: Joniškėlio žemės ūkio technikume – žemės ūkio mechanizacijos, Rietavo ir Marijampolės technikumuose – agronomijos specialybės moksleiviams, o Marijampolės technikume, įkūrus žemės ūkio mechanizavimo skyrių, discipliną „Žemės ūkio mašinos“ skaitė nuo 1972 m. iki 1986 m. Pedagoginis stažas – 42 m. Marijampolės laikotarpis aprašytas spaudai parengtoje knygoje „Verdenė“. Eilėraščius rašyti pradėjo dar trečioje ar ketvirtoje klasėje. Rašė ir vėliau, bet ne taip intensyviai. Kiek daugiau paskelbė 1945–1946 m. Vėliau rašė pripuolamai, daugiausia dėmesio skirdamas darbui. Dirbant Rietave, sąsiuvinis su eilėraščių rankraščiais nusimetė. Išliko tik keletas 1946 m. rašytų eilėraščių.
Intensyviau pradėjo rašyti dirbdamas Marijampolės žemės ūkio technikume. 1978 m. rugpjūčio mėnesį, važiuodamas su kurorto kelialapiu į Druskininkus, pasiėmė ir aplanką su popieriumi. Ten parašė 160 p. „Vinkšnėnų kaimo istorijų“ pradžią. Rankraštį daug kartų perrašinėjo. Knyga buvo išleista 1999 m. Intensyviausiai pradėjo rašyti išėjęs į pensiją. Vasarą – sodas, daržas, anūkai, bitės, o nuo spalio iki balandžio – ištisas rašymas. Be paminėtų išleistų ir spaudai parengtų prozos knygų, 2001 m. išleido ir 2004 m. parengė spaudai eilėraščių knygeles „Gyvenimo keliu“ bei „Neramios mintys“. Duomenų apie autorių galima rasti ir „Žemės ūkio enciklopedijos“ (ŽŪE) III tome (Priedas), ir Marijampolės kolegijos muziejuje.
1991 m. vasario 18 d. mirė žmona Liongina Gontienė. Ji nuo 1948 m. visą laiką kartu su vyru dirbo tose pačiose mokyklose – dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, istoriją. Šaltinis: http://www.itpa.lt/~gontis/gustavas/biografija.html
—————————————-
Lietuvos mokslininkų sąjungos taryba reiškia gilią užuojautą Vilniaus universiteto vyriausiajam tyrėjui prof. habil. dr. Vygintui Gončiui, mirus jo Tėveliui, agronomui, publicistui, rašytojui Gustavui Gončiui. Tegu užuojautos žodžiai palengvina Jūsų skausmą šią skaudžią netekties valandą.
Lietuvos mokslininkų sąjungos taryba