Diskusijos be turinio ir kompetencijos
Humanitariniai mokslai ir švietimas kenčia dėl per didelio kalbėjimo. Tuščiažodžiavimas šiandien – nelyginant maras. Netgi populiarios šių dienų metodikos temos, tokios kaip mokinio autonomija, individualizuotas ir savarankiškas mokymasis, mobili klasė, kūrybingumas, motyvacija ir inovacija, taip dažnai ir tik iš dalies aptariamos, kad pradėjo netekti prasmės. Vien tik žodžiai jauniausiai kartai pavadinti yra pertekliniai. Kad ir kaip domėjausi dabartinės kalbos vartojimu, nesugebėjau rasti žodžių „X karta“, „Z karta“, „alfa karta“ ir „tūkstantmetinukai“ (angl. millennials) prasmės. Sąmojingos jaunos mamos atranda, kad „šiuolaikiniai vadovėliai veikiau triukšmas negu žinios“, ir aš galiu tik pritarti joms. Daugeliui mano kartos žmonių atrodo, kad tokie vertinimai, kaip: „Jau sunkiai įsivaizduojame, kaip reikėtų grįžti prie įprastų kėdžių“ („Lietuvos žinios“ , Nr. 227, 2017-11-24, p. 14–15) arba „Kalbanti galva prie lentos šiems vaikams tikrai nereikalinga” („Lietuvos rytas“, Nr. 67, 2018-04-07, p. 8) ir „Reikalavimas sėdėti ramiai ir žiūrėti į lentą ar klausytis aiškinamos temos praranda prasmę“ („Lietuvos žinios“, Nr. 227, 2017-11-24, p. 14–15), yra pritrenkiantys. Tokie vertinimai liudija apie kraštutines nesėkmes ir išlepimą dėl pertekliaus, o visumoje – apie žmogaus degradaciją. Džiaugtis čia tikrai nėra kuo. Jeigu tokia padėtis džiugina, maža ką galima pasakyti apie intelektinį darbą. Jeigu tai – problema, tai ji tikrai nūdienio žmogaus sukurta ir turi būti išspręsta.
Tačiau tuščiažodžiavimas nemažėja. Internetinės diskusijos – tai vieta, kur kalba visi, kas netingi, o ir turinys yra atitinkamos kokybės. Keletą metų sekiau kalbos ir literatūros diskusijas tinklalapiuose linkedin.com ir „Facebook“. Nuo pat pradžių vengiau dalyvių, kurie entuziastingai kėlė seniai pasenusius klausimus, tokius kaip prielinksnis angliško sakinio pabaigoje, nediskriminuotas santrumpų vartojimas toje pačioje kalboje ir abejonės dėl gramatikos bei tarimo mokymo. Man patiko gimtąja kalba kalbančiųjų elgesys, kai jie nutraukdavo tokias diskusijas su pasitikėjimu ir įsitikinimu. Jeigu pati įsitraukdavau į tokias diskusijas, mandagiai nesigailėdavau neišmanančiųjų. Išrinkau keletą ypatingų dalyvių, kurių pasisakymai buvo prasmingi ir aiškiai rodė, kad jie informuoti ir principingi. Pavyzdžiui, Neal Baker, anglų kalbos instruktorius karališkosiose Saudo Arabijos oro pajėgose; Nelson Bank, organizacijos National Unity in Language direktorius (Teksasas, JAV); Jenifer Spencer, laisvai samdoma konsultantė (Edinburgas, Jungtinė Karalystė); Amanda Wood, laisvai samdoma individualių mokinių vadovė ir mokytoja (Štutgartas, Vokietija); Richard Tomlin, laisvai samdomas vadovas ir praktikas (Linkolnšyras Jungtinė Karalystė); Nada Stojanovic, patyrusi anglų kalbos mokytoja (Groningeno rajonas, Olandija); literatė Pat Blake ir keletas kitų.
Dabar jau nebeseku internetinių diskusijų ir jose nedalyvauju, tačiau, jeigu pastebiu šiuos žmones pasisakančius, visada perskaitau, ką jie rašo. Jie yra profesionalai, kaip londonietis Marin Callahan, kuris įtikinančiai nutraukė beprasmę internetinę diskusiją apie tai, ar norminę anglų kalbą iki 2050 m. pakeis „Temzės deltos kalba“ (beprasmis, „tik žurnalistų“ nulipdytas žodis), arba Adrian Underhill, praktikas, konsultantas ir buvęs Tarptautinės anglų kalbos asociacijos prezidentas, kuris išspausdino straipsnį „Gramatika be tarimo – tai nelyginant maistas be skonio“ žurnale „Modern English Teacher“ po to, kai nuslūgo entuziazmas dėl tariamo jos „nereikalingumo“. Taigi pirmas principas mokytojams – atrinkti kiekvienu atveju, ypač tada, kai esame besiklausantieji.
Dar vienas triukšmo šaltinis yra technologijų populiarinimas. Kalbėjausi su mokytojais ne vienoje Europos šalyje, ir visi jie pasakė, kad pamokoje nėra laiko internetui. Aš niekada nesiunčiu savo studentų savarankiškai ieškoti informacijos internete. Pati tai padarau ir duodu jiems atrinktus adresus, kad galėtų savarankiškai ieškoti informacijos su mažiausiai klaidžiojimų ir paklydimų.
Vertinu anglo profesoriaus Gavin Dudeney patarimą, kad technologijos gali būti protingai naudojamos, tik priklausomai nuo to, kokias problemas jos išsprendžia. Girdėta jaunuolių nuomonė, kad „kompiuteris yra geriau negu magnetofonas su trūkinėjančiomis juostomis“, ir tai beveik viskas. Manau, kad, jeigu mokytojas gali investuoti savo laiką jo neskaičiuodamas, technologijos gali būti naudojamos plačiau, tačiau šis darbas nėra pigus. Taigi technologijos turi būti naudojamos protingai ir atsargiai. Vėlgi svarbu yra atrinkti ir investicijos. Šįkart beveik linkstama galvoti, kad mokytojas tampa nereikalingas.
Kodėl mokytojas reikalingas ir koks jo darbas?
Galima pasvarstyti intelektinio darbo, kurį atlieka mokytojai, sąvoką. Intelektinis darbas – tai racionali analizė, kai suvokiama informacija, ji analizuojama, reziumuojama, daromos išvados, apibendrinama, vertinama ir siekiama rezultatų. Tai protinis darbas, kuriame yra pradinės elementarios stadijos, kai informacijos ieškoma ir ji siejama su suvoktais tikslais. Pradinis darbas yra iš dalies ir fizinis: su knygomis, paieška, keičiant darbo vietas, dirbant kompiuteriu ir atliekant kitus paieškos veiksmus.
Kartais šis darbas – baigtinis, o kartais tęsiasi be galo, ir tai didina įtampą intelektualiai užimtam žmogui. Šis darbas mokykloje tęsiasi visą laiką. Taigi intelektinis darbas gali būti vertinamas pagal fizinio darbo formulę A = fs, šiek tiek modifikuojant sudedamąsias. Jėga šiuo atveju yra minimali, tačiau distancija – maksimali ir dažnai prilygsta tūkstančių kilometrų ir amžių atstumui. Tai kartais įvardijama kaip atlikimo laikas. Nėra apskaičiuota, kaip intelektinio darbo nervų įtampa palygintina su raumenų įtampa, dirbant fizinį darbą. Tačiau abiem atvejais dirbantis žmogus netenka jėgų, išalksta, susitepa rūbus, kraštutiniais atvejais netenka kantrybės, paskuba arba sulėtėja, kol galiausiai turi sustoti, kad atgautų jėgas ir energiją. Tarimo mokymo pamokose tai galima pajusti fiziškai.
Mokytojai auditorijoje dirba nuo 4 iki 8 valandų per dieną ir antra tiek praleidžia, rengdamiesi pamokoms, vertindami mokinių darbus, kai fiziškai juos skaito, taiso, skaičiuoja. Palyginimui, tarnautojas dirba 8 valandas per dieną ir savo darbą baigia įstaigoje, o mokytojo darbas tik prasideda, kai jis grįžta namo iš savo įstaigos. Profesionalūs pramoninio ir civilinio transporto vairuotojai dirba 4,5 valandos ir turi sustoti pailsėti. Kituose konkrečiuose darbuose visi žino, kada jų darbas baigiasi ir jie gali pailsėti. Žmonės, atliekantys intelektinį darbą, negali lengvai užmigti atsitraukę nuo darbo stalo, ne vienas mokslininkas kankinasi dėl nemigos. Visa tai paaiškina, kodėl intelektinis darbas išsekina dvigubai daugiau negu fizinis ir kodėl mokytojo kontaktinės valandos auditorijoje yra trumpesnės negu įstaigos tarnautojo.
Kad atliktum intelektinį darbą, reikia tenkinti tam tikras sąlygas. Pirmiausia tai susiję su žinių arsenalu žmogaus galvoje, jų greitu atgavimu ir pritaikymu. Pavyzdžiui, žmogus, atsakydamas į vaiko klausimą, kodėl rankos Mikelandželo paveiksle yra tokios tikroviškos, turi atlikti skubius ir tiesioginius nukrypimus į italų renesanso laikmetį, t. y. į XV–XVI a. Jis turi paaiškinti, kad atvaizdas tikroviškas todėl, jog to meto dalininkai studijavo anatomiją, žmogaus kūno mokslą, toks tapymas užimdavo ilgas valandas su didelėmis pastangomis. Panašiai mokinys, kuris nori greitai rašyti kompiuteriu, turi išmokti abėcėlę taip gerai, kad nebūtų pauzės tarp perskaitymo ir parašymo bei praktikuotis rašyti akląja sistema. Toks rašymas – mechaninis darbas, tačiau jis reikalauja suvokimo, praktikos ir įgūdžių.
Visose kitose srityse intelektinis darbas reikalauja gilių žinių. Tai – raktas: gilios žinios yra intelektinio darbo sąlyga ir tik jos leidžia pastebėti, suprasti, akimirksniu pasiremti šaltiniais, mąstyti, daryti išvadas, spręsti ir vertinti. Vertinimas, kaip ir atrinkimas, yra vienas svarbiausių ir sunkiausių intelektinio darbo aspektų. Galima spėti, kad, taupydami jėgas, modernūs režisieriai klasikinių pjesių atlikimą pakeičia spektakliais pagal autorių su sunkiam metalui prilygstančiais triukšmais scenoje. Panašiai galima spręsti ir apie stilistinį modernios tapybos paviršutiniškumą arba grubumą. Tačiau, plačiau kalbėdamas šiais klausimais, specialistas humanitaras pasitikrina ir panaudoja visą savo žinių arsenalą, kad galėtų svarstyti, daryti logines prielaidas, matyti ryšius ir įvertinti.
Intelektinio darbo vertė
Pridėtinė intelektinio darbo vertė yra jo atlikimas beveik šviesos greičiu. Senovės graikai lygino savo laivus su paukščių ir minties greičiu. Bet kuris žinovas suvokia šį minties greitumą. Šviesos greitis yra 297 600 km/sek. Palyginimui galima prisiminti, kad žmogaus smegenys funkcionuoja elektromagnetinėmis bangomis. Intensyvus intelektinis darbas matuojamas beta bangomis, kurios yra tarp 15 ir 40 Hz, arba 15–40 virpesių per sekundę. Beta bangos – siauros amplitudės ir greičiausios iš visų žinomų bangų žmogaus smegenyse. Nors elektromagnetizmas yra silpnas smegenyse, matavimas sekundėmis rodo, kad minties greitis yra tikrai didelis. Palyginimui, atlikus intelektinę užduotį, smegenys vibruoja alfa bangomis, tai yra 9–14 Hz. Užsisvajojusio žmogaus smegenys vibruoja 5–8 Hz dažniu, o miego be sapno metu – 1,5–4 Hz. Šių dažnių skirtumai paaiškina, kodėl žmogus išalksta intelektiniame darbe ir kodėl ne visada pavyksta iš karto užmigti po įtempto protinio darbo.
Apibūdintos sąlygos paaiškina, kad intelektinis darbas gali būti matuojamas fizinio darbo formule su modifikacijomis ir dar turi pridėtinę vertę. Visas intelektinio darbo procesas turi tokias stadijas: informacijos paieška, pasiekimas ir atrinkimas; supratimas, ryšių paaiškinimas ir vertinimas bei pripažinimas. Paul Goodman nuomone, pagrindinis humanitarinių studijų tikslas ir pritaikymas yra paaiškinime, supratime ir įvertinime. Visa tai parodo, kodėl intelektinis darbas yra brangus, o abejonės dėl humanitarų vertingumo yra beprasmės ir nesąžiningos. Atrinkimo ir vertinimo sugebėjimai JAV yra vertinami aukštojo mokslo privalumais.
Mokytojo, kaip ir dėstytojo, darbas apima visas minėtas intelektinio darbo stadijas, o pradinės ir baigiamosios stadijos yra skirtingos kiekvienu konkrečiu atveju ir reikalauja vis naujų pastangų, laiko ir energijos. Tik gilių žinių turintis žmogus gali atlikti intelektinį darbą, o žinios įgyjamos, įvykdant akademines programas ir mokantis visą gyvenimą. Tai reiškia, kad žmogus turi būti visą laiką užsiėmęs ir dar turėti galimybių laisvalaikiui – socialiniam bendravimui, poilsiui, skaitymui, muziejams, teatrui, kinui ir kitokiems malonumams. Taigi intelektinis darbas yra brangus ir turėtų būti atitinkamai vertinamas. Jeigu verslininkai ir pramonininkai įvertina palaikymą ir jo pageidauja („Lietuvos žinios“, Nr. 161, 2018-08-23, p. 9), intelektinio darbo atstovai žūsta be palaikymo. Mokytojų nuostatos yra gana griežtos:
1) kovoti su tuščiažodžiavimu arba jį ignoruoti, ypač elektroninėje erdvėje;
2) atrinkti ir klasifikuoti užduotis ir medžiagas, išnaudojant darbą grupėse;
3) palaikyti profesinę savigarbą ir saugoti profesines paslaptis, kad atgautų pagarbą mokslui;
4) pasirūpinti nuomonių formavimu auditorijoje ir už jos ribų;
5) rūpintis priimtino elgesio normomis auditorijoje ir už jos ribų;
6) išnaudoti dalykų turinį (pavyzdžiui, kalbos ir literatūros) darant poveikį elgesio normoms;
7) daugiau laiko skirti socialiniam bendravimui ir kultūriniam gyvenimui.
Šios nuostatos neįgyvendinamos be disciplinos ir reikalavimų didinimo mokyklose, bet tai – žmogiškumo ir pažangos kryptis, bent jau kol „šiuolaikiniams vaikams sunku ramiai pabūti vienoje vietoje“, kol jie supras, kad mokytis – tai įsiminti, dedant pastangas, ir kol „kalbanti galva prie lentos“ taps jiems reikalinga.
Disciplina nėra tvarkymasis kumščiu. Pavyzdžiui, mokiniai, kurie mokosi taisyklingos kalbos arba gerai įsimena fizikos dėsnius, tuo pat metu mokosi atidumo, ieškojimo, patenkinamo ir priimtino rezultato paklusdami nelyginant neginčijamiems autoritetams, o tai ir yra disciplina, kuri transformuojasi dar ir į elgesio normas. Yra liudijimų, kad gilios kalbos ir literatūros studijos formuoja kultūringą, analizuoti sugebantį žmogų, o mokiniai, tik „pasigraibę“ kalbos, išauga į įžūlaus elgesio ir „buldozerinių“ sprendimų vyrus ir moteris. Humanitarinės studijos negali būti eksperimentų ir paviršutiniškų sprendimų praktikomis. Neatsakingos reformos ir procesai humanitariniuose moksluose gali pražudyti, užuot išauklėję besimokančius. Tik gilios bet kurios srities studijos gali duoti patenkinamus rezultatus, todėl disciplina mokykloje, kuri duoda ir ekonominės naudos, yra sėkmės, o ne priespaudos laidas.
Prof. habil. dr. Marija Liudvika Drazdauskienė
Straipsnis parengtas, remiantis pranešimu, kuris buvo perskaitytas Tarptautinės gyvųjų kalbų profesorių federacijos (FIPLV) ir Lietuvos kalbos pedagogų asociacijos konferencijoje Vilniuje