Skaitytoją, neabejingą Lietuvos istorijai, kviečiu perskaityti literatūrologo dr. Algimanto Bučio knygą ,,Lietuvos karaliai ir Lietuvos karalystė de fakto ir de jure viduramžių Europoje“ (Vilnius: UAB ,,Alio“, 2019, p. 568). Taip, knyga stora, ją sudaro net devynios dalys – 70 spaudos lankų.
Istorija besidomintis skaitytojas klaus, kas yra jos autorius Algimantas Bučys. Atsakau keliais sakiniais: baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, mokytojavęs, apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją, tyrinėjęs lietuvių romaną, pats parašęs kelis romanus ir išleidęs poezijos knygų, tapęs Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, kūrybingas bei produktyvus intelektualas. Būdamas literatūrologu, tapo ir istoriku iš pašaukimo, entuziazmo ir aukšto profesinio pasirengimo. Šios monografijos autorius – savarankiškas tyrėjas, tiesmukai nepriklausantis universitetiniams istorikų sambūriams ar dirbantiems po vienu Lietuvos istorijos instituto stogu mokslininkams.
Lietuvoje ne naujiena istoriografijos sferoje pamatyti pasireiškusius kitose mokslo srityse atstovus. Tarp jų gerai žinomas filosofas ir politologas Zenonas Norkus, parašęs puikią monografiją ,,Nepasiskelbusioji imperija“ (Vilnius: Aidai, 2009), kuria remiasi ir dr. A. Bučys. Tarp šių dviejų autorių akivaizdi giminystė intencijos prasme – siekiama lietuvių istoriografiją praturtinti naujų problemų – imperiologijos ir titulotyros – požiūriu. Žinoma, Lietuvos istorikai ir negali būti atsiribojusiais nuo kitų humanitarinių ir socialinių mokslų – filosofijos, literatūrologijos, etnografijos, sociologijos, politologijos… Istorikus domina ne tik tai, kas tautos ir valstybės istorijoje yra unikalu, bet ir tai, kas yra tų unikalių dalykų jungiamosios grandys ir ir sankirtos.
Sunku pasakyti, ar čia aptariama A. Bučio monografija ir kitos šio literatūrologo publikacijos paskatino istorikus gvildenti LDK raidą titulotyros aspektu, nes visada senosios Lietuvos istorijai skirtose knygose galima aptikti plačiau ar siauriau gvildenamus valdovų titulus. Apie tai liudija ir neseniai surengta tarptautinė konferencija prof. Mečislovo Jučo 90-mečiui ir mokslo straipsnių rinkinys ,,Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos atodangos“ (Vilnius: LVR, 2016). Šiame rinkinyje gana plačiai aptariami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, kai taip nuo 1501 m. pradėti vadinti valstybės valdovai, titulai. Svarbus ir kitas naujas mokslų sąlyčio faktas, kai vienos mokslo šakos (literatūrologijos) patyrimas integruojamas kitoje (istoriografijoje), taip sukuriant konceptualiai naują studiją: senosios Lietuvos būtis analizuojama ir iš istoriko, ir iš literatūrologo bei lingvisto pozicijų.
Lietuvos ir kaimyninių valstybių rašytiniuose šaltiniuose randami ne tik Lietuvos valstybės formavimosi ir įsitvirtinimo Europos kontinente faktai, bet ir aptinkamos grožinės literatūros ištakos. Tirdamas seniausiąją, t. y. karaliaus Mindaugo epochos lietuvių literatūrą, dr. A. Bučys, tenka manyti, turėjo tiesiog visa savo esybe panirti į šiam periodui skirtus šaltinius. Buvo įgyta nauja patirtis ir ja remiantis parengta ,,Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ (Vilnius: Versus aureus, 2012).
Kūrybinė asmenybė, kaip tenka manyti, vadovavosi tokiu credo – ant stalo turi būti padėta dar neturėta, bet lietuvių kultūros virsmui taip reikalinga knyga – seniausios lietuvių literatūros sąvadas su atrinktais ir skaitymui parengtais tekstais. Tuose tekstuose iš Lietuvos valstybės ir iš kaimyninių šalių (iš Rytų ir Vakarų), parašytuose senąja bažnytine slavų kalba bei lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis, dažnai minimi Lietuvos valstybės valdovai. Tačiau valdovas – joks titulas, nors pats žodis aukština asmenybę, jai teikia garbę, kuri turėtų būti diferencijuota. Šiuos valdovus vieni istorijos šaltiniai vadina kniaziais (pagal rusų ir rusinų tradiciją), o kiti – karaliais (Vakarų Europos tradicija). O kaip iš tiesų senovėje buvo?
Kažkodėl lietuvių istoriografijoje beveik vienbalsiai buvo perimta Rytų arba slaviška valdovų titulavimo tradicija – kunigaikščių (kniazių), o karaliumi pagal krikščioniškos Europos tradiciją iki šiol tituluojamas vienintelis Mindaugas. Bet ar senosios Lietuvos valdovai save vadino kunigaikščiais (kniaziais), o savo valdomas žemes – kunigaikštystėmis (kniažestvo)? Istoriografai pateikia pasiteisinimą: esą tokia susiformavusi šio mokslo tradicija. Daugybė istorikų, tarp kurių ir garbus Simonas Daukantas, taip rašęs. Čia dingteli mintis, kad reikėtų palyginti pirmojo lietuviškai rašiusio istoriko paliktus ir išsaugotus rankraščius su publikuotais ,,Darbais senųjų lietuvių ir žemaičių“ (Raštų 1 t., 1976 m.): beveik visus iš eilės valdovus S. Daukantas vadino Didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, o jų valdytą valstybę – Didžiąja Lietuvos kunigaikštyste. Vis prieinama išvados, kad taip rašoma jau seniai, todėl ir dabar toks pertitulavimo klausimas nekeliamas.
Sovietmečio istorikai negalėjo būti laisvi ir rašyti kitaip. Bet kodėl Lietuvai, vėl tapus suverenia valstybe, ir toliau jos istorijos rūmai statomi iš svetur pagamintų plytų (istoriko Zenono Ivinskio metafora, kurią vis mini A. Bučys)?
Mokslininkų diskusijose būtų galima sutarti ir rasti pozityvų atsakymą. Deja, literatūrologas dr. A. Bučys bandymu bendradarbiauti su istorikais yra nusivylęs. Tai buvo pasakyta susitikime Lietuvos rašytojų sąjungos klube 2019 m. rudenį: „jie nesileidžia į diskusijas“. Belieka čia aptariamą studiją skaityti, o tiriamuoju darbu ir naujomis publikacijomis šią koncepciją platinti. Ir svarbu išleisti šią knygą anglų kalba. Baigdamas monografiją, taip samprotauja ir jos autorius. Tikima sulaukti užsienio istoriografų pripažinimo. Tuo tarpu Lietuvoje belieka laukti dar kelis dešimtmečius, kol ateis nauja istorikų karta, kuriai istorija dar mokykloje jau buvo dėstyta kitaip.
O dabar apie tai, kas svarbiausia, apie monografijos idėjas, struktūrą, chronologiją, teiginius ir jų argumentaciją. Autorius iškart lyg koks taranas griauna 700 metų senumo mitą iš šių dienų pozicijų: valstybiškai (pridurčiau – dar ir vertybiškai, iš lietuvių tautos orumą ginančių pozicijų) aktuali senųjų Lietuvos valstybės valdovų titulų rekonstrukcija, kad būtų užbaigta Lietuvos karalių, vadintų kniaziais ar djukais, ,,byla“, sukėlusi monarchinių titulų chaosą istoriografijoje. Negali būti istorikų bendruomenės ,,monopoliu“ vis vietoje savarankiškų, be vasalinės priklausomybės gyvenusių valstybės valdovų karalių, juos nuvertinus, rašyti apie (nebuvusius kaip buvusius) Didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, kaip apie vasalinės priklausomybės valstybės valdovus, nors jie tokiais, nuo kitų priklausomais, nebuvo.
Dr. A. Bučio monografijoje argumentuotai įrodoma: Senosios Lietuvos valstybės valdovai, išskyrus Mindaugą, turėjo pagoniškus karalių titulus, ir taip juos titulavo Vakarų kaimynai bei Romos popiežiai. Pasitelkus šaltinius (tokių net 113, išverstų į lietuvių kalbą, latvių, anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas), įrodomi turėti karalių titulai. Taigi tyrimui panaudoti gausūs šaltiniai ir atlikta tiesiog unikali jų (originalo ir vertimo) lyginamoji literatūrologinė analizė, leidusi autoriui nustatyti valdovų titulų skirtingą supratimą ir vartojimą Rytų ir Vakarų kraštuose.
Monografijos struktūra paradigmiškai, pagal problemos svarbą studijoje surėdyta. Pirmoje dalyje įrodoma senųjų titulų rekonstrukcijos būtinybė. Antroje knygos dalyje autorius, remdamasis XIV a. šaltiniais (pirmiausia karaliaus Gedimino laiškais), juos analizuoja titulotyros požiūriu (iš viso tiriami 83 dokumentai). Vadindamas neįkainojamos vertės S. C. Rovelo parengtą leidinį ,,Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje 1295-1345“ (šį veikalą išvertė Osvaldas Aleksos, išleido „Baltų lankos“ 2001 m., Vilniuje) dėl įvardintų Gedimino titulų įvairiomis kalbomis. Pirmiausia šiam valdovui taikomas lotyniškas rex titulas. O kaip Gedimino titulai, monarchiniai kreipiniai įrašyti Rygos auksakalių, Vokiečio ordino tekstuose ir kitoje dokumentikoje? Atsakymas: Gediminas vadintas karaliumi.
Atlikdamas Lietuvos valdovų titulų analizę XIV a. vokiečių kronikose, autorius tiesiog panyra į istoriografines interpretacijas. Istorikus jis klasifikuoja dvejopai – į pripažįstančius karalių titulus ir juos atimančius. Rašydamas apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ,,atsiradimą“ (1263 – 1386), jis vadina tokią istoriografų interpretaciją retrospektyviniu miražu ir kritikuoja istorinės tiesos neatitinkantį teiginį: ,,… lietuviai niekados neturėjo kitų karalių, išskyrus vienintelį Mindaugą“ (p. 77). Būtent iš slaviškų metraščių (rusinų ir rusų) į Lietuvos istoriografiją buvo perimti slaviškos kilmės titulai „kniazj“ ir „velikij kniazj“, „kniažestvo“ ir „velikoje kniažestvo“ (p. 79).
Kadangi karalius Mindaugas staigiai iš istorijos ūkų iškyla į valstybės vienytojus ir apsikrikštijęs gauna Apaštališkojo Sosto atsiųstą karūną, galima, remiantis archyvų dokumentais, plačiai rašyti apie karaliaus titulo teikimo krikščionišką tradiciją. Plačiai ir argumentuotai rašoma apie Lenkijos karalių titulus ir Jogailos karūną. Beje ankstesnė Mindaugo epocha, valdovo karūnavimas karaliumi, atsimetimas nuo krikščionybės, grįžtant į pagonybę, Lietuvos valdymas po Mindaugo įmanomas analizuoti titulotyros požiūriu, remiantis šaltiniais pagrįstus prof. E. Gudavičiaus tyrimus, jo monografijas ir istorikų kolektyvinį leidinį ,,Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ (2005).
Dr. A. Bučio knygos savitumas (ir kartu skaitymo keblumas) glūdi tame, kad, iškėlus titulotyros klausimą, ne visur paisoma chronologinio istorinių įvykių nuoseklumo: pirma rašoma apie Gediminą, o po to apie Mindaugą. Išanalizavus valdovų titulus iki 1413 m., grįžtama prie pagoniškos valstybės ištakų (net proistorės problemų ir rėmimosi artefaktais), o būtent: prie lietuvių karaliaus Netimero krikšto (1009 m.). Nebent galima pasiteisinti tuo, kad ši monografija skirta ne istorijos mėgėjui, o istoriografui ir dar tokiam, kuris specializuojasi senosios Lietuvos istorijos tyrimuose.
Kitoks lietuvių valdovų titulavimas lenkų, kaip Vakarų slavų, šaltiniuose. Ten taikomas lotyniškas titulas dux, kuris į lenkų istoriografiją patenka vienaskaitos forma księžę ir daugiskaita ksiąžęta. Tokia lenkiškoji tradicija atsirado iš dramatiškos lenkų patirties – nesėkmingų bandymų iš Romos kurijos arba iš Šventosios vokiečių Romos imperatoriaus gauti karaliaus (rex) titulą. De jure požiūriu jokių abejonių nekėlė tik du lenkų karaliai: Boleslovas II Dosnusis, iš kurio titulas buvo atimtas kaip vyskupo Šv. Stanislovo žudiko (1079 m. balandžio 11 d.) ir paskutinis piastrų giminės atstovas Kazimieras Didysis, paveldėjęs savo tėvo Vladislovo Lokietkos titulą ir brangia kaina išsipirkęs jau katalikiško karaliaus titulą (valdė 1335 – 1370). Lenkų istorikai yra atskleidę Lenkijos karalių chronologiją ir statusą.
Dr. A. Bučys dar kartą daug ką aprėpia, išanalizuoja ir įtaigiai perpasakoja. Regis, originaliausi knygos puslapiai skirti tiems lenkų istoriografams, kurie, vadovaudamiesi patriotiniais jausmais, retrospektyviai visus Lenkijos valdovus vadino ir vadina karaliais, o lietuvių valdovus – tik dux (tolygu kunigaikščiais), t. y. priklausomais valdovais. Tokie lenkų teiginiai stokoja objektyvumo, nes senoji Lietuva niekam nemokėjo priverstinių duoklių, nebuvo pasirašiusi žeminančių sutarčių (iki 1385 m. Krėvos unijos), karine galybe atlaikė totorių, rusų, lenkų ir Vokiečių ordino puolimus.
Aptarus Lietuvos valstybingumą žeminančias istoriografijos tradicijas, galima išanalizuoti trečią Tradiciją (monografijos autorius ją rašo didžiąja raide): to laiko Vakarų Europos šaltiniuose Lietuvos valdovai buvo vadinami karaliais. Patys Lietuvos valdovai irgi save vadino karaliais. vadinosi. Algirdas vadinosi Didžiuoju Lietuvos karaliumi, o santykiuose su Bizantija – imperatoriumi, taip pabrėžiant, kad jis yra valdovas, tolygus Bizantijos imperatoriui.
Žinoma, istorijos rašymas neapsieina be subjektyvių nuostatų ir skaitytojo širdį glostančių patriotinių jausmų. Monografijoje šiuo požiūriu išskirtinė penktoji dalis ,,Lietuvių karalystės tęstinumas viduramžių istoriniuose šaltiniuose (lotynų ir vokiečių kalbomis)“ – pirmose Pabaltijyje vokiečių kronikose, (pavyzdžiui, Latvijos Henriko surašytoje 1225 – 27 m. ir eiliuotoje Livonijos kronikoje po 1290 m.), kuriose aprašytas pagonių karalius iki krikšto ir jo tapsmas katalikišku karaliumi. Atidžios analizės yra susilaukę popiežiaus Inocento IV laiškai, kurie klaidingai (taip teigiama monografijoje) išversti. Dr. A. Bučys atitaiso šias klaidas, siekdamas brangios istorinės tiesos: „nors man lietuvių istorikai yra brangūs, bet tiesa – dar brangesnė“. Net atsižadėjęs katalikybės, Mindaugas vokiečių istoriografijoje tituluojamas karaliumi, kaip ir karaliumi tituluojamas po tėvo nužudymo sostą perėmęs sūnus Vaišvilkas ir paskutinis iki Gediminaičių lietuvių valdovas Traidenis (1268 -1282).
Gediminaičių dinastija, išanalizuota monografijos septintoje dalyje, buvo viena žymiausių pasaulio tautų istorijoje: po karaliaus Gedimino (1315-1341) valdę jo sūnūs karaliai Jaunutis (1341–1345) ir Algirdas (1345-1377), vaikaitis Jogaila (Lietuvos valdovas 1377-1381 ir 1382-1392, Lenkijos karalius 1387-1434), turėjęs keturias žmonas. Tik paskutinioji jam pagimdė tris sūnus, Lenkijos karalystės sosto paveldėtojus. Kas kita Jogailos tėvonijos paveldėjimas, kurį geriau ir greičiau išsprendė Kęstučio sūnūs Vytautas ir Žygimantas. Jogailaičiai paveldėjimo teises į LDK, kaip į tėvoniją, atstatė tik 1506 m.
Sudomindamas skaitytoją, autorius pristato Jogailos dinastines vedybas su Lenkijos sosto paveldėtoja – dvylikamete Jadvyga Anžujiete, tada jau juridiškai pripažinta ,,Lenkijos karaliumi“, Kol ji, dinastinių vedybų keliu tapusi karaliene, buvo gyva (svarbesnė už karalių Jogailą siuzerenė), tol ir Jogaila – Lenkijos karalius. O po karalienės mirties Jogaila juridinio karaliaus titulo neteko. Taip ir nutiko, anksti mirus karalienei Jadvygai. Todėl Jogailai buvo privalu, siekiant išsaugoti karaliaus titulą, vesti kitą sosto paveldėtoją Oną, nežiūrint jos nepatrauklumo. Tik trečia Jogailos santuoka buvo jau su sosto paveldėtoja, o su gražuole našle (nepaisant lenkų didikų nepasitenkinimo).
Kažkodėl knygoje ketvirtoji santuoka liko už interpretacijos lauko. O būtent tik ketvirtoji žmona karalienė pagimdė tris sūnus, Lenkijos karalystės sosto paveldėtojus. Po Krėvos sutarties (1385 m.) įvykusios Jogailos dinastinės vedybos su Jadvyga (1387 m.) monografijoje pavaizduotos su tokia įtaiga, kaip Egipto karalienės Kleopatros atvykimas į Romą: į Krokuvą atvyksta 37 metų turtingas ir kilmingas jaunikis Jogaila – Lenkijos, tuo metu gerokai nusigyvenusios, prasiskolinusios ir praradusios kai kurias žemes, gelbėtojas. Atvyksta su broliais ir pusbroliu Vytautu. Jų vežimuose – aukso ir sidabro dirbiniai, briliantai, brangūs aksesuarai, ypač vertingi kailiai, pinigų pilni kapšai. Atvaromi dovanojimui skirti žirgai…
Viskas atitinka turtingos Lietuvos karalystės (taip, karalyste de jure Lietuvos valstybė vadinta Krėvos sutartyje). Tik jos tuometinis valdovas Jogaila karaliumi, šios unijos akte nevadintas, nes kaip vadinsi jį karaliumi, jei jis dar tik siekia dinastinių vedybų keliu gauti karaliaus karūną. Nors Jogailos tėvas Algirdas buvo tituluojamas Didžiuoju Lietuvos karaliumi, visos karalystės valdovu (magnus rex tocius regni dominus), jo sūnus negalėjo turėti savo tėvo titulų, nes broliai atsisakė šiuos titulus jam pripažinti. Gal turėjo reikšmės ir ankstesnis Kęstučio titulavimas karaliumi, nors jis po brolio Algirdo mirties (1377 m.) pripažino iš antros Algirdo santuokos vyriausiojo sūnaus Jogailos paveldėjimo teisę. Kai Kęstutis susekė ir apkaltino Jogailą valstybės išdavyste ir su karine galia perėmė valstybės valdovo sostą, Jogailai atiteko tik paskirtų žemių valdymas.
Po maždaug vienerių metų Jogaila, remiamas brolių, jėga ir klasta suėmė Kęstutį ir Vytautą. Jėga užvaldžiusio karalystę Jogailos juridinis titulas buvo supremus dux Lithuaniae (istorikai verčia į aukščiausiąjį Lietuvos kunigaikštį). Bet jei Krėvos sutartyje Lietuvos valstybė – karalystė, tai ir jos sostą užėmęs Jogaila – aukščiausiasis Lietuvos valdovas.
Monografijoje atskira interpretacija titulotyros aspektu turėjo būti skirta Gedimino sūnaus Kęstučio (Lietuvos valdovo 1381-1382 m.) ir vaikaičio Vytauto (Lietuvos valdovo 1392-1430) valdymui. Jei Kęstutis, kaip ir jo vyresnysis brolis Algirdas, vadintas karaliumi, tai kaip tituluotas Vytautas? Nesužinome, kaip šis valdovas save titulavo 1392 – 1413 m. Lyg ir per menka būtų Vytautą vadinti tik karaliaus Jogailos vietininku. Gal jau nuo 1401 m. (po Rodomo – Vilniaus unijos akto) Vytautas – Didysis Lietuvos kunigaikštis? Kur kas aiškiau, kad po Horodlės unijos (1413 m.) Lietuva visur de jure vadinama Didžiąja kunigaikštyste, o jos valdovas – Vytautu Didžiuoju.
Dr. A. Bučys nelinkęs Algirdo valdymo periode Kęstutį vadinti submonarchu. Apskritai autoriui monarchas – joks titulas ir jis nelinkęs Lietuvos karalystės valdymą vadinti diarchija. Autorius įrodinėja, kad Kęstutis, nors valdė Žemaitiją ir Trakus, labiau buvo ne submonarchas, o dux – karvedys. Po Algirdo mirties jo brolis Kęstutis, atsiėmęs sostą 1381 – 1382 m., tenka manyti, buvo karalius. Tada Didžiųjų kunigaikščių nei de facto, nei de jure dar nebuvo. Gal randami dokumentai su valdovo Kęstučio titulais? Lengvabūdiškai titulo klausimą išsprendė istoriografai, pavadindami šį valdovą retrospektyviai – Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, nors tada tokio titulo dar nebuvo.
Jogaila užvaldo sostą jėga ir klasta, bet, kaip jau sakyta, karaliaus titulo de jure jis nepaveldėjo. Tad kovos dėl valdžios periode Lietuvos valdovų titulai lyg pakibę nežinomybėje ar dviprasmybėje. De jure kunigaikščio titulo dar nėra (jis retrospektyviai ,,suteiktas“ istoriografų), bet po Krėvos sutarties neliko de jure ir Lietuvos karalių. Tad kurį metą Gediminaičių dinastija išgyvena bekaralystės periodą, kurį nuo 1377 m. monografijos autorius apibūdina kaip interregnum (iš lotynų kalbos šį žodį prof. Antanas Tyla išvertė į „bekaralystę“).
Lietuvos istorijos instituto mokslininkai teigia, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas įsigaliojo Vytauto valdymo metais, oficialiai patvirtintas Vilniaus – Rodomo sutartimi 1401 m. Dr. A. Bučys tokią datą nukelia į 1413 m., kada iš naujo Horodlės unijos aktu buvo sureguliuoti Lenkijos karalystės ir jau (tik) Lietuvos didžiosios kunigaikštystės santykiai.
Kurie mokslininkai – labiau teisūs? Politinės galios prasme Vytautas siekia valdomos valstybės aukščiausio rango, kaip karaliaus, valdančio karalystę (didžiausią Europoje) de facto. Tokių titulų de jure nepripažįsta lenkai, ir unijos tekste Lietuvos valstybė – jau tik kunigaikštystė – LDK. Tačiau visą laiką Vytautas Didysis sieke karalystės ir karaliaus titulų ne tik de facto. Gyvenimo ir valdymo saulėlydyje siekta karaliaus titulo ir de jure. Romos popiežius jam atsiuntė karūną, bet ją lenkai pagrobė.
Beje, Krėvos akte Lietuva vadinta karalyste. Tada įvyko ne Lietuvos valstybės prišliejimas, o kaip rašė S. Daukantas, abi valstybės buvo sunertos. Lietuvos prišliejimas atsirado ir buvo de jure įteisinamas vis su nauja unija. Tai kuo išsamiausiai išanalizuota prof. E. Gudavičiaus ,,Lietuvos istorijoje. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ ( T. 1 – Vilnius: LRS leidykla, 1999). Dr. A. Bučio studijoje naujai ir gana netikėtai analizuojamas Vytauto Didžiojo pokalbis su Jogaila Lucke. Išgirdus karaliaus Jono Liuksemburgiečio siūlymą Vytautui siekti karaliaus karūnos, Vytauto Didžiojo susitikime su karaliumi Jogaila išsakyta abejonė: gal Vakarų valstybės nori atskirti Lenkiją ir Lietuvą, kad jos atsirištų ir nustotų turimos galios.
Šiuo aspektu įdomi Vytauto laiškų, kaip testamentinio įspėjimo, rašytų Jogailai 1429 m. gegužės 3 ir gegužės 24 d. interpretacija – diagnozuotas pavojus Lenkijos karalystei (p. 340 -341). Ir vis tik monografijoje Vytauto asmenybės ir valstybės valdymo didybė santykyje su Jogaila ,,nukentėjusi“ dėl netolygių aprėpties proporcijų: monografijoje daug puslapių skirta Jogailai ir per mažai Vytautui Didžiajam. Gal vengta parodyti vasalinę Lietuvos valdovo priklausomybę nuo Lenkijos karaliaus ir karalystės? Todėl titulotyros kontekste neanalizuotos Žalgirio kautynės, nepakankamai apžvelgtos unijų (išimtis – tik Krėvos unija) sutartys, karaliaus Jogailos ir Vytauto Didžiojo, kaip LDK valdovo, privilegijos.
Politinių įvykių kontekste įdomiai analizuojama prieštara: karalius Jogaila kartu skelbiasi ir LDK Aukščiausiuoju kunigaikščiu. Kadangi karalius valstybėje yra siuzerenas, jis negali būti iškart būti siuzerenu (karaliumi) ir vasalu (kunigaikščiu). Todėl skaitant didžiausią knygos IX dalį, rūpi rasti atsakymą, kaip Vytautas save, ypač valdymo pradžioje (nuo 1392 m. iki 1413 m.), titulavo ir kaip Lietuvos valdovą titulavo Jogaila, Vokiečių ordinas ir kitos valstybės. Gal nepakankamai rasta bekaralystės periodo dokumentuose argumentų, kurie įrodo Lietuvą buvus karalyste, o jos valdovą karaliumi?
Tokiai argumentacijai, tenka manyti, nepakankamai panaudoti senovinių anspaudų įrašai (lieka skaitytojo atmintyje tik Algirdo atvaizdas anspaude). Sfragistika (pagalbinė istorijos disciplina, tirianti anspaudus) teikia daug vertingų duomenų Senosios Lietuvos valdovų titulotyrai. Pirmą kartą Vytauto kunigaikštiška karūna pavaizduota 1407 m. valdovo majestotiname antspaude. Karūnos forma, teigia Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, kitokia negu Vakarų Europoje paplitusių kunigaikščių karūnų. Gal ji – vietinės kilmės?.
Kadangi Vytautas siekė valdžios pilnatvės, tai dailininkai jo portretą nutapė su karaliaus karūna (žr. Valdovų rūmuose), o ne su kunigaikštiška kepure. Beje, kunigaikštiška kepurė atsirado tik XVII a.). Tenka abejoti, kad pagoniškos valstybės karaliaus inauguracijos ceremonialas, buvo pilnai susiformavęs, bet ,,kažkas tokio“ buvo, nes karalių rinko turintys tokią teisę, o valdovas priimdavo insignijas – kalaviją, kario valdovo išskirtinius tarp kitų eilinių ir aukštesniųjų karių rūbus, galvos apdangalą ir apsiaustą. Minėtame anspaude, kaip teigia istorikai, Vytautas pavaizduotas su kunigaikščio apsiaustu. (Bet gal su karaliaus? – aut. pastaba) Prof. E.Gudavičius internetinėje publikacijoje apibūdina ,,rastą“ karaliaus Mindaugo anspaudą su valdovo galios simboliais – skeptru ir rutuliu su kryžiumi, deja, vadina jį greičiausiai vėliau padirbtu, t. y. sufalsifikuotu.
Vertindami dr. A. Bučio monografiją, nežiūrint, kokius bepasitelktume aukštus kriterijus, prieiname prie išvados – sukurta įspūdinga senosios Lietuvos istorijos studija. Joje pateiktos naujos ir argumentuotos istorijos šaltinių analitinės įžvalgos, kuo kruopščiausiai atliktas istoriografijoje įsigalėjusių nuomonių ir vertinimų auditas, kurio pagrindu tikrai buvo verta pradėti, o dabar ir tęsti Viduramžių Lietuvos karalių bylą.
Prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila