Neseniai viešojoje erdvėje kilo šurmulys dėl gerai žinomo krepšininko gana ultimatyvaus reikalavimo registruoti jo dukrelės vardą, nesiskaitant su Lietuvos Respublikos įstatymais ir net nesusimąstant apie galimas šio reikalavimo pasekmes. Reikalaudamas dukrelę pavadinti LEYLA, matyt, nepagalvojo apie tėvų pareigą apsaugoti vaiką nuo būsimų patyčių. Šio vardo kitaip ištarti neįmanoma, kaip tik „LE-YLA“. Ar labai Lavrinovičių šeimai patiks, kai jų dukrą, pradėjusią lankyti mokyklą, bendraklasiai vadins „le-yla“ arba tiesiog „yla“?
Lavrinovičiai užaugo Lietuvoje ir nei su Persija, nei su Azerbaidžanu nieko bendra neturi. Šiek tiek pajuokaudami (nes gebėjimas net į labai rimtai atrodančius dalykus pažvelgti su humoru labai praverčia), broliukai greitai išsiaiškintų, kad ir jų pavardė jau seniai yra paplitusi Lietuvoje. Tai – Laurinavičiai (nuo Laurynas). Yra daugybė pavardžių, sietinų su vardais: Adomaitis – su Adomas, Jonaitis – su Jonas ir pan. O štai tokio vardo, kaip „Lavrinas“ nėra nei Lietuvoje, nei Lenkijoje. Bet tiek jau to su ta pavarde. Pripratome, nors ne vienas Baranovskis, sąžiningai elgdamasis, prisipažintų, kad jo senelis buvo Baranauskas ir kalbėjo lietuviškai. Tačiau slinko metai, keitėsi valdžios, o su jais keitėsi ir vardai bei pavardės. Taip ir Tomas virto Tomašu, pamiršęs, kad jo senelis buvo Tamošius.
Pastaruoju metu tokio neva ekstravagantiško elgesio pavyzdžių viešojoje erdvėje netrūksta. Todėl ir krepšininko noras dirbtinai atskirti savo dukrą nuo Lietuvos nėra nei naujas, nei originalus. Pavyzdžiui, gana dažnai artistai, pamatę, kad jau nusibodo žiūrovams scenoje, griebiasi bet kokio šiaudo. Kažkuris iš jų paskelbia, kad skandalingai skiriasi su žmona. Kitas aimanuoja, kad jį primušė arba apvogė. Kurį laiką tai padeda susigrąžinti dėmesį, tačiau neilgam.
Tačiau dar labiau susirūpinti turėtume ne broliais dvyniais Lavrinovičiais, dažnai į ekraną įlendančiais su lėkštu humoru, o lietuvėmis moteriškėmis, masiškai terliojančiomis savo pavardes. Sutkienė arba Sutkutė tapo Sutke, Butkienė – Butke. Taip viešojoje erdvėje atsirado Stropė, nors jos tėvelis, tikras žemaitis (greičiausiai kretingiškis) Stropus gal net didžiavosi tokia savo pavarde. O šalia tokių, atsiprašant, naujadarų lyg usnys į vardyną braunasi Striogė, Varnė, Vilkė, Kiškė ir net Vasiliauskė, Bumblauskė, Jokubauskė ir pan.
Radijo laidos vedėjas, jau net nesigėdydamas, kreipiasi į pašnekovę „ponia Bimbaite“, nors turėtų sakyti „panele Bimbaite“. Jei dama turi nemažai metų, o laidos vedėjui kažkaip nedrąsu kreiptis į ją mergautine pavarde, galima kreiptis ir labai paprastai: „gerbiamoji Bimbaite“ (bet, žinoma, ne „Bimbe“). Kuo bloga ištekėjusios pavardė „Mažeikienė“, kad ją moterys keičia į Mažeikę? Kodėl Sakalauskienė ir Sakalauskaitė apsimeta esančios Sakalauskėmis? Kaip turi jaustis jų tėvai arba sutuoktiniai, iš kurių gražių pavardžių šios moteriškės išsityčiojo? Nejaugi jos, atsiprašant, – „blondinės“, apie kurias populiarioje anekdotų serijoje taip pasakojama:
Ar tiesa, kad blondinėms per vieną ausį įeina, o per kitą išeina?
Ne, netiesa, nes beorėje erdvėje garsas nesklinda…
Kalbos jausmo praradimas – didžiulis praradimas, beveik kaip aklumas arba kurtumas. Tačiau radijo arba televizijos laidos vedėjai kasdien pliurpia į eterį: „lrt radijas“ (radijo radijas?), „lrt televizija“ (televizijos televizija?). Kas jiems uždraudė naudoti daugelį metų naudotus pavadinimus: Lietuvos radijas, Lietuvos televizija? Būtų įdomu sužinoti tokių draudėjų pavardes ir vardus. Kodėl dalis mūsų žmogelių, net įsitaisiusių solidžiuose postuose, tiesiog gėdijasi žodžių valstybė arba Lietuva? Kodėl jie vartoja nereikalingais svetimžodžiais prikimštus pavadinimus, tokius kaip Nacionalinė filharmonija, Nacionalinis dramos teatras, net Nacionalinis istorijos muziejus. Juk galėtų pasidomėti, kad Pirmosios Respublikos laikinojoje sostinėje buvo Valstybės teatras, Valstybės bankas ir pan. Argi ne gražiau skambėtų „Valstybės istorijos muziejus“, nei tas nuvalkiotas „Nacionalinis…“?
Todėl ar reikia dar stebėtis, kad dainininkas plyšauja, kiek bepajėgdamas: „Aš negaliu sugrįžti atgal…“ Galime jam patarti: „Tai sugrįžk pirmyn.“ Nesuvokia žmogelis, kad negalima anglų kalbos į lietuvių kalbą versti pažodžiui. Tai, ką anglai pasako dviem žodžiais come back, lietuviai gali pasakyti vienu žodžiu „grįžk“. Nesakome „EIK ATGAL“, o sakome „sugrįžk“. Lietuviški žodžiai „sugrįžk“, „atsigręžk“ ir reiškia tą „atgal“. Turėtume tik pasidžiaugti gimtosios kalbos taupumu ir sklandumu, o ne išstatyti savęs pajuokai, sakydami „grįžti atgal“.
Jau užmiršome, kad turime žodį „tikrovė“, ir visur kaišiojame anglišką svetimžodį „realybė“ (angl. reality). Turime „pažangą“, todėl mums visai nereikia svetimžodžio „progresas“ (angl. progress). Vargu ar tikrai mums verkiant prireikė „inovacijų“, kai turime „naujoves“? Kuo blogi gimtosios kalbos žodžiai: naujovė, naujoviškas, naujoviškumas ir pan.?
Visada reikia sakyti, kad ateinantys metai bus „du tūkstančiai dvidešimtieji“, bet ne „du tūkstantis dvidešimtieji“. Jei nesakome „du vyras“, tai kodėl veblename „du tūkstantis“? Beje, ėmėme vis dažniau painioti ne tik daugiskaitą su vienaskaita, bet ir tokias gramatikos pradžiamokslio sąvokas, kaip giminė, būtasis kartinis ir būtasis dažninis laikai. Vienaskaitinius daiktavardžius be jokios būtinybės vartojame daugiskaitoje, pliaukšdami apie „veiklas“, „rizikas“ ir pan. Aiškiname, kad „įrenginėjame laboratoriją“, nors iš tikrųjų ją tik įrengiame. Gal jau ir pripratome, kad sangrąžos dalelytę „si“ kaišiojame, kur tik papuola: užuot sakę „pasimatysime“, tauškiame, kad „susimatysime”. Aiškiname, kad „moterys grįžo nusiminę“, nors jos buvo nusiminusios.
Neseniai viena garbinga aukštoji mokykla apskelbė, kad įkūrė „makerių (kitur – meikerių) akademiją. Kas čia per stebuklas? Pasirodo, kažkas patingėjo žvilgterėti į žodyną arba pasiklausti anglų kalbą mokančio kolegos, ką anglų kalboje reiškia žodžiai make, maker ir pan. Kuo jiems neįtiko gimtosios kalbos žodžiai „daryti“, „darytojas“, „kūrėjas“? Tikriausiai šios mokyklos atstovai norėjo pranešti, kad įkūrė Kūrėjų arba Kūrybos akademiją. Beje, taip nusišnekėti netgi pavojinga, nes angliškai kalbantieji vartoja ir tokį posakį, susijusį su tais „makeriais“: „to meet one’s maker“, kuris reiškia „iškeliauti pas Abraomą“.
Neseniai XVI pasaulio lietuvių simpoziume dalyvavusi išeivijos lietuvė negalėjo atsistebėti, kad kažkas grūda į lietuvių kalbą tokį šlykštų svetimžodį, kaip „influenceris“. Ji labai nudžiugo išgirdusi, kad tai ne kas kita, kaip „įtakotojas“, t. y. darantis įtaką. Ji sakė: „Gyvendama Amerikoje, aš tai žinojau, bet kam to prireikė Lietuvos lietuviams?“ Stebėdama krepšinio varžybų ištrauką, ji apstulbo, kai žinomas treneris nuolat kartojo, kad neturi „opcijos“ (t. y. pasirinkimo). Ne vienas mūsų svečias sakė nesitikėjęs, kad, nuvykus į Lietuvą, gali prireikti anglų kalbos žodyno. Politologai ir istorikai, žiniasklaidininkai ir dar įvairių kitų sričių atstovai, lyg susitarę, tauškė apie „naratyvus“, nors Dabartinės lietuvių kalbos žodyne tokio žodžio nėra. Mūsų viešnia priminė, kad, vos atvykę į JAV, labai greitai, gražiai ir tiksliai išvertė anglų kalbos žodį „container“. Išeivijos laikraščiuose rasite žodį „talpintuvas“.
Tik angliškus vietovardžius išeiviai nenoriai rašo lietuviškosios abėcėlės raidėmis. Todėl ten rasite, kad vienas žodis užrašomas taip: pagrindinė dalis – angliškai, o galūnė – lietuviškai: Clevelandas ir clevelandiečiai, NewYorkas ir newjorkiečiai, Chicaga ir chicagiečiai. Sako, kad jiems taip lengviau susigaudyti, apie kurią vietovę kalbama. Kai kurie supyksta, išvydę valstijų pavadinimus, užrašytus sulietuvintai: Ajova, Šiaurės Karolina arba Džordžija. Bet juk jie ir gyvena ne Lietuvoje, ir kasdien mato tikrai ne lietuviškus užrašus. Būna nepatenkinti, išvydę lietuviškomis raidėmis užrašytas užsieniečių pavardes.
O kiek pas mus dejonių, esą lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl sunku jos mokytis? Bet ar jie (beje, net gimę ir užaugę Lietuvoje, turintys abu lietuvius tėvus) kada nors susimąstė, ar tai, ką jie tvirtina, yra tiesa? Galima sutikti, kad nelengva išmokti taisyklingai kirčiuoti, nes įvairiose tarmėse kirčiuojama skirtingai, tačiau, bent truputį pasistengus, ir ši kliūtis įveikiama. Ar nestebina, kad svetimuose kraštuose pusę amžiaus išgyvenę lietuviai savo vaikus ir net vaikaičius išmokė taisyklingai kalbėti lietuviškai, o į Lietuvą iš Japonijos ar Sakartvelo atvykę studentai jau po kelių mėnesių susikalba mūsų tėvų kalba? Žinoma, kalba keičiasi, bet ar tai reiškia, kad nebereikia jos gerbti ir rūpintis jos apsauga?