2019 m. gruodžio 25 d. sukako 140 metų, kai Kumetiškiuose (tuometinėje Kalvarijos apskrityje) gimė Jonas Pranas Aleksa – būsimasis agronomas, sociologas ir ekonomistas, publicistas ir filosofas, Pirmosios Lietuvos Respublikos žemės ūkio architektas, lietuvių pilietinės visuomenės, ūkininkų savivaldos ir moderniosios strateginio valdymo metodologijos pradininkas.
J. P. Aleksa 1920–1923 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1926–1935 m. – Lietuvos žemės ūkio ministras, 1926–1927 m. – Lietuvos Seimo narys, 1946 m. – šešėlinės Lietuvos Vyriausybės, veikusios pogrindyje, ministras pirmininkas, Žemės ūkio akademijos garbės daktaras. Tai vienintelis XX a. Lietuvos politikas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, tris kartus sovietų ir nacių okupantų.
1900 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, J. P. Aleksa įstojo į Maskvos universitetą, kuriame studijavo gamtos mokslus. Čia jis greitai įsitraukė į slaptą politinį lietuvių studentų judėjimą. Jau tuo metu jam buvo labai svarbūs savo tautos ir lietuvybės reikalai, kurių ir vėliau neišsižadėjo. Carinės Rusijos žandarai J. P. Aleksą areštavo ir kalino Maskvoje, Varšuvoje, Sankt Peterburge, Kališe. Paleistas iš kalėjimo, jis vėl studijavo Maskvoje sociologiją, vėliau Varšuvoje – agronomiją ir zootechniką.
1918 m. pavasarį J. P. Aleksa atvyko į Vilnių ir aktyviai įsitraukė į ką tik paskelbtos Lietuvos valstybės kūrimo darbą, nors tuo metu mūsų krašte sklandė didelės nusivylimo nuotaikos. Jis jau buvo užsibrėžęs gyvenimo tikslą – žadinti lietuvių tautos savimonę, gimtajame krašte pavyzdingai ir moderniai sutvarkyti žemės ūkį, nes tik šis sektorius tuo metu galėjo būti atsikūrusios Lietuvos valstybės materialinės gerovės pamatu. J. P. Aleksos dėka prasidėjo pirmieji reikšmingi mūsų kraštui melioracijos ir ypač žemės reformos darbai. Pagal jo parengtą galutinę Lietuvos žemės ūkio reformos įstatymo projekto redakciją 1922 m. Steigiamasis Seimas šį įstatymą priėmė. Jam aktyviai dalyvaujant, 1922 m. buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas. Jis dirbo, atidėjęs visus savo asmeninius rūpesčius, imdamas tik dalelę algos svarbiausiems reikalams, o kitą dalį palikdamas jaunai valstybei.
J. P. Aleksa buvo aktyvus kooperacijos organizatorius, pirmasis „Lietūkio“ tarybos ir „Kooperacijos banko“ valdybos pirmininkas, vienas draudimo sąjungos „Kooperacija“ steigėjų. 1925 m. jo iniciatyva pradėtas leisti žurnalas „Žemės ūkis“, kurio pirmuoju redaktoriumi jis ir tapo. Tais pačiais metais J. P. Aleksa pradėjo eiti docento pareigas Lietuvos universitete ir dėstė žemės ūkio ekonomiką. 1926 m. buvo Žemės ūkio rūmų steigimo iniciatorius ir pirmasis jų pirmininkas.
Dideli nuopelnai J. P. Aleksai priklauso ir pertvarkant krašto gyvulininkystės ūkį. Tai leido Lietuvai išvengti ekonominės katastrofos, prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei. Galima drąsiai tvirtinti, kad J. P. Aleksai tvarkingai ir apdairiai vadovaujant žemės ūkiui, Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybė galėjo turėti subalansuotą biudžetą net ir sunkiausiais krizės metais. Jis pirmasis Lietuvoje parengė sisteminę Lietuvos ūkio būklės apžvalgą, pagrindė strategines jo gamybos intensyvinimo, gyvulininkystės plėtros, ūkininkų šeimos ūkių ugdymo, žemės ūkio ir perdirbimo pramonės modernizavimo, kooperacijos bei ūkinės savivaldos plėtros kryptis. Įvertinant visa tai, J. P. Aleksą reikia laikyti pirmosios Lietuvos žemės ūkio strategijos autoriumi ir jos vykdymo organizatoriumi.
Viena iš svarbiausių J. P. Aleksos svajonių Lietuvoje išsipildė 1927 m., kai buvo įkurta Lietuvos ūkininkų vienybės organizacija. Ji įsipareigojo saugoti ir stiprinti Lietuvos valstybingumo idėją. J. P. Aleksa buvo ne tik šios organizacijos kūrimo iniciatorius, bet ir 1928 m. (iki uždarymo 1936 m.) tapo jos pirmininku bei nenuilstančiu ideologu. Iš nuveiktų darbų matyti, kad jis nuolat budėjo tautos sargyboje, tam tikslui telkė tautiečius, skatindamas suvokti lietuvių tautą istorinėje perspektyvoje ir priimti sprendimus, pagrįstus ne vien ekonominiais veiksniais, bet ir remiantis socialinėmis, kultūrinėmis, dorovinėmis bei religinėmis vertybėmis.
J. P. Aleksa išvažinėjo visą Lietuvą, nenuilsdamas susitikinėjo ir su kaimo žmonėmis. Jis gerai suprato mūsų krašto žmonių rūpesčius, žinojo jų sumanymus ir svajones. Kartą, grįžęs iš susitikimo su ūkininkais, jis žmonai pasakė: „Jei ne šeima, viską atiduočiau Lietuvai, ji taip sunkiai gyvena.“ Įvairiomis progomis išsakyti vertinimai – Ministerių kabineto sąžinė, Didysis Lietuvos ūkininkas, Ūkininkiškasis ministeris, Ūkininkų tėvas, Mūsų tautos didysis ūkininkas, Garbingasis ir Brangusis Lietuvos ūkininkijos reikalų globėjas – byloja apie jo nuopelnus Lietuvos žmonėms.
Visus J. P. Aleksos sumanymus ir darbus nutraukė Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija. 1940 m. jis buvo areštuotas, kalintas Marijampolės ir Kauno kalėjimuose. Tačiau šį kartą likimas jam buvo palankus. Hitlerinei Vokietijai susipjovus su sovietine imperija, enkavedistai nesuspėjo visų kalinamų žmonių nužudyti ar išvežti iš Kauno kalėjimo. Tarp neišvežtųjų buvo ir J. P. Aleksa. 1941–1942 m. jis dirbo Vilniaus universitete. 1942 m. rudenį jam suteiktas profesoriaus vardas.
Prof. J. P. Aleksa 1942 m. rudenį su dviem bendraminčiais – buvusiu Lietuvos Prezidentu dr. K. Griniumi ir buvusiu Lietuvos žemės ūkio ministru kunigu prof. M. Krupavičiumi – vokiečių generaliniam komisarui Kaune lietuvių tautos vardu įteikė Memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, jos piliečiams, tarp jų ir lenkams, žydams, rusams, daromas nežmoniškas skriaudas. Memorandume išreikštas ir vienas pagrindinių lietuvių tautos siekių – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Apie šį Memorandumą, kuris tokio turinio buvo vienintelis Europoje, bei jo signatarus sužinojo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir kitų valstybių piliečiai. Naciai reagavo žaibiškai ir visus Memorandumo signatarus areštavo. Prof. J. P. Aleksa buvo kalinamas nacių kalėjimuose, vėliau ištremtas į Berlyną.
Sovietų armijai artėjant prie Berlyno, J. P. Aleksa apsisprendė pasilikti, tikėdamasis, kad bus reikalingas Lietuvai. Tačiau Berlyne sovietų saugumo darbuotojai jį areštavo ir 1945 m. birželio pabaigoje atgabeno į kalėjimą Vilniuje. Vėliau, paleistas iš kalėjimo, J. P. Aleksa gana greitai įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tapo aktyviu Lietuvių tautinės tarybos organizacijos nariu.
1948 m. čekistai profesorių areštavo ir išvežė į Sibirą. Tik pačiame gyvenimo saulėlydyje, kai Sibiro sąlygomis tapo visišku invalidu, 1952 m. J. P. Aleksai buvo leista persikelti į Svetlozelionoje kaimą (Parbigo rajoną Tomsko srityje), kur tuo metu tremtyje gyveno jo šeimos nariai. 1955 m. balandžio 22 d. jo širdis nustojo plakusi.
Valentinas Aleksa