Turbūt svarbiausia didžiųjų švenčių reikšmė yra šviesesnio gyvenimo viltis. Nuoširdus tikėjimas, kad ne tik atverčiame naujo stalinio kalendoriaus lapelių rinkinį, bet ir pasitinkame lauktų permainų galimybę.
Kaip dabar gyveni?
Kad galėtume patys sau išaiškinti, ko tikimės iš ateities, pirmiausia susumuojame, kaip vertiname dabartinę situaciją, kuo esame nepatenkinti ir ką tikrai norėtume pakeisti. Bet tai padaryti – labai nelengva, nes per pastaruosius dešimtmečius pripratome į viską žvelgti tik iš „savo varpinės“. Visa viešosios erdvės analizė rodo, kad didelė mūsų visuomenės dalis tapo kraštutiniais individualistais. Tai žmonės, kurie mato tik tai, kas tiesiogiai paliečia juos pačius ir dar keletą artimiausios aplinkos žmonių, su kuriais jie susiję arba jaučiasi nuo jų daugiau ar mažiau priklausomi. Bet koks pasiūlymas, prieš kritikuojant kitus, pažiūrėti į veidrodį ir paklausti, ar pats viską padarei savo labui, ar nekenkei sau, dažnai sukelia pyktį ar net įniršį. Tarsi būtume tobulybės, į kuriuos visi turėtų lygiuotis.
Dažnai vartojame sąvoką „akademinė bendruomenė“, turėdami galvoje tą visuomenės dalį, kuriai ir patys priklausome. Tačiau ar tikrai galime ją vadinti „bendruomene“, o ne paskirų individų minia? Pripažįstame, kad net ryškiausių Lietuvos mokslininkų atlyginimai yra nepateisinamai maži. Ir tai, pasirodo, ne tik trukdo spręsti elementarias savo buities problemas, bet ir sukuria kliūtis dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Mūsų partneriai niekada nesidomi, kokios priežastys lėmė tokį didžiulį atlyginimų skirtumą, lyginant su kitomis valstybėmis. Jie vadovaujasi Europos Sąjungos ar kitų organizacijų nustatytais reglamentais ir sprendžia labai paprastai: „Jeigu tau moka tik tiek, tikriausiai tiek ir esi vertas…“ Ir net naivu bandyti jiems aiškinti, iš kokio „lagerio“ dar taip neseniai išėjome, kokia mūsų ekonomikos sektorių struktūra, ką mes gaminame, o ką importuojame ir kodėl mūsų eksporto bei importo balansas toks iškreiptas, kad beveik visada daugiau importuojame, nei eksportuojame. Visa tai jų paprasčiausia nedomina. Taisyklės visiems bendros ir būkite malonūs jų laikytis.
Taigi išvada aiški: tokia Lietuvos mokslininkų atlyginimų sistema ne tik neskatina jų veiklos, bet dar jai ir trukdo. Tačiau visai kitos nuotaikos vyrauja mūsų pačių valdžios sluoksniuose, ypač – jų viršūnėse. Išgirdęs apie universitetų darbuotojų protestus ir reikalavimus kelti atlyginimus, mūsų Premjeras tą patį vakarą pratrūko televizijos eteryje. Įsivaizduodamas, kad kalba labai argumentuotai, jis su neslepiama ironija klausė maždaug taip: „Ar jūsų auklėtinius kas nors graibsto? Juk jūs net neparuošiate jų darbui, ir verslo įmonės dar turi juos papildomai mokyti, kad galėtų panaudoti konkrečioje darbo vietoje…“
Panašus Premjero monologas ne vienoje Vakarų Europos valstybėje būtų kainavęs postą. Jau kitą dieną jis, be jokių pasiaiškinimų, pėdintų teikti atsistatydinimo prašymą, kaip nesuvokiantis universiteto paskirties: konkrečiai darbo vietai absolventus ruošia tik profesinio rengimo centrai. Giliau pasidomėjęs, sužinotų, kad mūsų universitetų absolventai tikrai su malonumu sutinkami Norvegijoje, Vokietijoje, JAV ir kitur. Ir kaip nesidžiaugs, gaudami specialistą su universitetiniu išsilavinimu, kai nebereikia investuoti į jo rengimą, kuris tose valstybėse yra brangesnis ne procentais, o kartais. Kiek inžinierių, gydytojų ir kitų specialistų, baigusių Lietuvos universitetus, darbuojasi šiose valstybėse ir kokius atlyginimus jie ten gauna? Ar girdėjote, kad, planuodama „Brexit“, Jungtinė Karalystė ruoštųsi jų atsisakyti?
Tai kodėl taip neatsitiko pas mus? Priežasčių yra keletas, bet pagrindinės jų – dvi: iki kraujo į mūsų galvoseną įaugusi labai menka savivertė ar net išvešėjusi savinieka ir tos pačios akademinės bendruomenės apatija, netikėjimas savo jėgomis. Ar kas nors pasakė Premjerui, kad atsiprašytų ir daugiau neskleistų tokių nesąmonių? Deja, nors ir paburnojome ar net paslapčia pasišaipėme iš tokio oratoriaus, tačiau viešai savo vertinimo jam neišsakėme. Tai kas belieka tokiam Vyriausybės vadovui? Galvoti, kad jis tiems protestavusiems labai taikliai atkirto ir „pastatė juos į vietą“? Matyt, prireiks dar šiek tiek laiko, kad ta akademinė bendruomenė Lietuvoje atsirastų ir pajustų savo jėgą.
Mokslininkų vaidmuo valstybėje
Pavieniais protestukais, labiau rodančiais savo susiskaidymą, o ne ryžtą, nepasieksime radikalių strateginių permainų. Juo labiau kad mokslininkai ir protestuoti turi kitaip: ne kumščiu daužydami stalą Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje, o pateikdami aiškią alternatyvą, rodančią ne tik tai, kas yra blogai, bet ir kaip turėtų būti. Mokslininkų uždavinys – kurti valstybės strategiją ir dalyvauti, ją įgyvendinant.
Valstybėje nėra kitos jėgos, galinčios išspręsti šį uždavinį. Kad ir kokie kvalifikuoti patys sau atrodytų valstybės aparato darbuotojai, iš tikrųjų jie visada buvo ir yra tik klerkai, kurių esminė funkcija – aptarnauti strategijos kūrėjus ir vykdytojus, o ne kurti strategiją. Priešingu atveju rezultatas bus toks pats, kaip ir žinomoje Ivano Krylovo pasakėčioje „Kvartetas“ – kad ir kiek keistume „muzikantų“ vietas ir roles, orkestro nesukursime. Klerkai reikalingi, bet tik savo vietoje. Klerkas – ministras – tragedija visai jo kuruojamai sričiai, nors ir kaip preciziškai „vadybiškai“ ji atrodytų tvarkoma. Klerkas – klusnus, tvarkingas, punktualus, bet jis – ne strategas.
Daugelis prisimenate tokią prieš gerą dešimtmetį kažkokio diletanto nulipdytą neva strateginę viziją: „Lietuva – drąsi šalis.“ Kad tokia frazė neturi jokio konkretaus strateginio turinio, buvo aišku iš karto, bet kiek laiko buvo sugaišta tam, kad patikėjusieji tokia vizija suvoktų, jog tai – tik tuščias žodžių žaismas. Užtat kai buvo pasiūlyta konkreti ir perspektyvi vizija: „Lietuva – sveika šalis“, daugeliui nusivylusių ankstesniais siūlymais ji tebėra neaiški iki šiol.
Norint paaiškinti tokios vizijos prasmę, tektų išnagrinėti visą kompleksą ją sudarančių aplinkybių. Tai valstybės rekreaciniai, seklieji ir giluminiai gelmių ištekliai, žmonių, dirbančių šioje srityje, kompetencija, valstybės infrastruktūra, gamybinės veiklos specifika, patirtis ir tradicijos, eksporto plėtros galimybės, specialistų rengimo pertvarka ir kt. Tiems, kurie suvokia, kokias perspektyvas ši vizija atveria, taip pat reikės laiko pasiruošti strateginiams pokyčiams. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Kai žmogeliui, gyvenančiam nuostabiai gražioje gamtoje ir besiskundžiančiam, kad „šioje žvyrynėje bulvikės užauga tik mažytės, o karvutei nei žolės, nei šieno neužtenka“, primename, kad ant žvyro joks ūkininkas tokia veikla nesiverčia, jis sutrinka: „Bet juk visi taip daro… Tai kur man runkelius auginti?“ O turėtų klausti, kokia veikla derėtų užsiimti, kad sočiai pragyventų.
Netikrų mesijų vajus
Nenumaldomai artėja eilinių rinkimų metas. Ir kaip jau įprasta, prasideda naujų „partijų“, „forumų“, susivienijimų kūrimo bumas. Ir visi, aišku, žada rojų, jei su jais pasuksite. Gerai įsižiūrėkite, kas tie vadinamieji „vienytojai“ ir „telkėjai“, kokia jų kompetencija ir patirtis, kokiomis vertybėmis vadovaujasi. Ir pamatysite, kad dauguma šių tariamų mesijų – tik kaukės ir iškamšos, už kurių jokio realaus turinio nėra. Jei toks turinys būtų, tai pirmiausia jie patys susitelktų, užuot vienas kitam tik špygas rodę.
Prof. dr. Jonas Jasaitis