Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojos bei Neringos muziejaus direktoriaus pavaduotojos dr. Indrės Žigeu pavardė neseniai nuskambėjo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuotame disertacijų konkurse.
Jos disertacija „Stiklo dirbiniai ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje XVI–XIX a. Baltijos jūros regiono kontekste“ pateko tarp vienuolikos geriausių Lietuvoje. Tačiau tam prireikė bent dešimtmečio nuoseklaus darbo.
Ar svajojai tapti archeologe?
Jei atvirai, ilgą laiką nežinojau, kuo noriu tapti. Būna tokių vaikų, kurie dėl savo profesinės krypties yra apsisprendę nuo penktos klasės, o aš to nežinojau net ir tapusi vienuoliktoke. Iki to laiko norėjau būti ir mokytoja, ir gydytoja, ir interjero dizainere.
Vienuoliktoje klasėje priartėjo ir brandos egzaminai. Tuo metu prasidėjo pilietiškumo ugdymo pamokos, kurių metu man patiko nagrinėti Konstituciją, valstybės valdymo sistemą, politines teorijas. Tada labiausiai norėjau pasukti į politologiją. Mane traukė politikos mokslai, o istorija su tuo labai susijusi.
Archeologija nebuvo mano aistra nuo vaikystės. Nors dar būdama pradinėse klasėse su bendraklasiais eidavau į netoli namų esantį pušyną ieškoti… aukso, o seneliams griaunant namą sumaniau pakasinėti ir po namo grindimis. Tada surinkau visą maišelį keramikos šukių. Radau ir monetų. Tuo metu man tai buvo labai įdomu, bet vėliau, žinoma, apie tai pamiršau. Vėlesnėse mokyklos klasėse, šiek tiek aiškėjant norimos profesijos krypčiai, pradėjau analizuoti Lietuvos universitetų siūlomas programas ir rinktis, kur norėčiau studijuoti. Atvažiavusi į Atvirų durų dieną Klaipėdos universitete, pirmiausia apsilankiau Politologijos katedroje ir nusprendžiau susipažinti su istorijos studijomis. Tuo metu jau buvau daugiau paskaičiusi, žinojau ir apie galimybę studijuoti archeologiją, susipažinti su povandeninės archeologijos kryptimi, kuri šias studijas išskyrė iš kitų siūlomų programų. Įstojusi į šį universitetą ir pasirinkusi istorijos studijų programą, pasukau į archeologijos specializaciją. Taip viskas ir prasidėjo…
Ar esi klaipėdietė?
Gimiau Klaipėdoje, bet užaugau ir baigiau mokyklą Mažeikiuose. Taigi, galima sakyti, kad grįžau į gimtinę.
Ar nebuvo noro vykti studijuoti į užsienį?
Buvo įvairių norų, net ir ašarų. Kaip minėjau, kadangi studijos Klaipėdoje nebuvo mano pirmasis pasirinkimas, buvo sunku pripažinti, kad teks skirtis su į sostinę išvyksiančiais draugais. Bet tai buvo laikina, kol susipažinau su savo kursiokais ir dėstytojais. O dar ir miestas prie jūros! Prie jos su draugais važiuodavome po paskaitų ar egzaminų sesijos. Visos „platesnių horizontų“ paieškos stabilizavosi. Dar bakalauro studijų metu pagal „Erasmus“ programą buvau išvykusi studijuoti į Vokietiją. Po to atlikau ir praktiką Liubeke. Nors Vokietija nuo vaikystės mane labai traukė, greitai supratau, kad noriu likti Klaipėdoje. Visada žinojau ir dabar žinau, kad, labai panorėjusi, galiu atsidurti bet kur. Bet kol kas nepasigailėjau dėl savo pasirinkimo pasilikti Lietuvoje. Baigusi bakalauro studijas, įstojau į magistrantūrą. Studijavau pagal Baltijos šalių istorijos programą ir dirbau Istorijos katedros administracijoje. Tuometinė Istorijos katedra ir Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas tapo mano antraisiais namais.
Gal studijuodama Klaipėdos universitete sutikai asmenybių, nulėmusių dar didesnį tavo potraukį archeologijai ir motyvavusių siekti daugiau?
Tokių asmenybių buvo labai daug. Kai, dar būdama moksleivė, atėjau į Atvirų durų dieną, pamenu, kad mus priėmė charizmatiškasis prof. Vygantas Vareikis, kuris labai paprastai ir vaizdžiai papasakojo apie istoriko veiklą. Vėliau jis taip pat vaidino reikšmingą vaidmenį visų studijų metu. Daug lėmė archeologiniai kasinėjimai buvusios Šv. Jono bažnyčios šventoriuje (Turgaus g.), kuriems vadovavo archeologas Gintautas Zabiela. Jis vėliau tapo mano ir magistrinio, ir disertacinio tyrimo vadovu.
Archeologijos specializacijos pasirinkimą labiausiai lėmė netikėta pažintis su archeologe Ieva Masiuliene. Būdama studentė, dirbau archeologiniuose tyrimuose Tiltų gatvėje, kuriems ši archeologė tada vadovavo. Pradėjusi ten dirbti, dar nebuvau apsisprendusi sukti į archeologiją. Tada daug bendravome ne tik su Ieva, bet ir kitais kolegomis bendraamžiais. Šių tyrimų metu radau stiklinės „Riomerio“ taurelės fragmentą. Tai Klaipėdoje retas, net stulbinamai gražus taurės vynui tipas. Dabar juokauju, kad tai ir lėmė mano tolimesnę karjerą. I. Masiulienė man pasiūlė pagalvoti apie archeologo kelią ir analizuoti stiklo artefaktus, kurie iki tol buvo mažai tyrinėti Lietuvoje. Galiausiai supratau, kad šis kelias man labiausiai tinka. Archeologijoje labai traukia darbas su pirminiais šaltiniais, nes niekada nežinai, kas slepiasi po miesto grindiniu. Čia gali patirti daug atradimų per vieną dieną.
Parašei vieną geriausių disertacijų Lietuvoje. Kiek tam prireikė laiko?
Oi, daug… Nepabuvus doktorantūroje ir neparašius disertacijos, turbūt neįmanoma to suprasti… Pačiai sunku pamatuoti, kiek laiko tenka tam skirti. Kadangi mano tyrimų laukas nebuvo plačiai tyrinėtas, teko daug svarstyti, nuo ko geriausiai pradėti, kaip tą temą atskleisti, ar užteks medžiagos, ar rasiu kitų šaltinių.
Disertacijai subrandinti man prireikė šešerių metų, o skaičiuojant nuo pirmųjų žingsnių, stiklo artefaktams ištirti prireikė viso dešimtmečio. Prie šios temos dirbau nuosekliai. Apie stiklo artefaktus pradėjau rašyti nuo antrojo kursinio darbo, juos tyrinėjau savo disertacijoje, šiuos tyrimus tęsiu ir toliau.
Ar negaila tam skirto laiko?
Turiu prisipažinti, kad kartais pagalvodavau, ar man to reikia? Bet kažkoks vidinis variklis stūmė į priekį. Norėjosi padaryti darbą, nes pačiai tai buvo labai įdomu. Dar rengdama kursinį darbą, rašiau apie vienos stiklo grupės gaminį – butelius. Tuo metu archeologiniai tyrinėjimai vyko Žvejų gatvėje. Ten dirbę archeologai aptiko ūkinės paskirties duobę su XVIII–XIX amžių vyno buteliais. Užsimojau juos ištirti, suklasifikuoti ir datuoti. Tai buvo pati pradžia. Nors pats tyrimų objektas siejamas su linksmybėmis, į jį pažiūrėjau labai rimtai. Dėl tokio tyrimų šaltinio pasirinkimo, esu sulaukusi ir šmaikščių replikų. Neva iš „bonkių“ mokslo nepadarysi, bet manęs tai netrikdė. Atvirkščiai, norėjosi įrodyti, kad yra priešingai.
Baigusi senosios Klaipėdos butelių iš Žvejų gatvės tyrimo etapą, maniau, kad imsiuosi visų stiklo dirbinių Klaipėdoje tyrimo, tačiau supratau, kad dar daug ko apie juos nežinau. Norėjosi pažvelgti į juos sistemiškai, paslaugų ir prekių kontekste. Taip šio įdomaus šaltinio tyrimai buvo tęsiami ir bakalauro, ir net magistro darbe. Analizuodama stiklinius butelius, supratau, kaip tą stiklą reikia tyrinėti, perpratau tyrimų metodiką. Todėl likę stikliniai dirbiniai – geriamieji stalo indai, taurės, taurelės, stiklinės, bokalai, puodeliai, medicininės paskirties indai, langų stiklas, stiklo papuošalai, net žaislai – pasidavė kiek lengviau. Stiklo dirbiniai mums leidžia labiau pažinti senųjų Klaipėdos miestiečių ryšius su kitomis šalimis, jų manieras, stalo kultūrą, mediciną, architektūrą ir kt. Ši istorijos dalis išties labai įdomi.
Kaip vyko tyrimo procesas?
Pirmiausia turėjau susipažinti su pačiu tyrimo šaltiniu, su visa Klaipėdos archeologinio stiklo kolekcija, saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Visi profesionalių archeologų atliekami tyrimai yra dokumentuojami. Rengiamos ataskaitos, kuriose registruojami ir patys radiniai. Taigi tas ataskaitas, kurių šiuo atveju buvo keli šimtai, reikėjo perversti ir atsirinkti objektus, kuriuose buvo rasta nors viena stiklo šukė. Ataskaitose archeologai ieško radinių konteksto. Radinys be konteksto turi mažai reikšmės. Tokį radinį sunku datuoti, interpretuoti jo naudojimo kontekstą. Sukūrusi pirminę duomenų bazę, turėjau apžiūrėti ir pačius radinius, juos išmatuoti, aprašyti, nustatyti vertingiausius bruožus, sudėlioti į atskiras „lentynėles“ – pagal paskirtį ir formas. Daugiausia kruopštumo ir laiko pareikalauja duomenų apdorojimo procesas, nes turi žinoti, į kokius klausimus norėsi atsakyti, dar renkant duomenis ir juos apdorojant.
Kadangi mano tiriamas laikotarpis yra XVI–XIX a., ieškojau ir istorinių šaltinių. Teko informacijos ieškoti ir įvairaus pobūdžio literatūroje. Darbas su pirminiais ir antriniais istorijos šaltiniais leido išplėtoti su stiklinių dirbinių naudojimu susijusius kontekstus. Reikėjo pažinti ir kaimyninių šalių, Baltijos jūros regione surinktų artefaktų medžiagą, analizuoti kitų šalių mokslininkų jau išanalizuotą medžiagą ir pan. Archeologo tikslas nėra vien tik aprašyti kokį nors artefaktą ar konstatuoti faktą, kad štai ir mes turime tokį patį XVI a. dirbinį, kokių buvo rasta, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Norvegijoje. Archeologo pareiga per archeologinių tyrimų metu surinktus radinius ar aptiktas struktūras suteikti žinių apie praeityje vykusio gyvenimo sąlygas, apie tada gyvenusius žmones, t. y. apie tai, kas mes buvome anksčiau ir kiek esame pažengę ar nepažengę, iš kur atsirado vieni ar kiti mūsų įpročiai, mąstymo šablonai, kodėl mūsų tokia mąstysena ir pan.
Koks didžiausias atradimas, atliekant šį tyrimą?
Atradimų buvo išties nemažai, tačiau labai nustebino muziejaus fonduose rastos karo su švedais liekanos – stiklinės rankinės granatos. Kai pradėjau domėtis plačiau, sužinojau, kad tai yra retenybė ir visame regione. Tiesa, turime keletą tokių radinių Biržuose ir kaimyninėje Lenkijoje.
Kitas atradimas yra susijęs su miestiečių sveikatingumo reikalais. Išaiškėjo, kad XVII a. Klaipėdoje veikė alchemiko vaistininko laboratorija. Rasta tai liudijančių stiklinių dirbinių: vaistinių buteliukų, alembikų – distiliavimo aparatų, retortų ir kt. Iki tol apie tai nežinojome. Muziejaus fonduose teko aptikti ir stiklinių buteliukų su juose išlikusiu turiniu, kurį ištyrus laboratorijoje paaiškėjo to turinio sudėtis. Ypač nustebino, kad, gaminant tepaliukus, būdavo įmaišoma asbesto, kas šiais laikais yra visiškai nesuderinama su žmogaus sveikata.
Į ką gilintis buvo sudėtingiausia?
Kiekvienam dirbiniui reikėjo atrasti kokį nors pagrindimą. Juos interpretuoti nebuvo lengva. Reikėjo peržiūrėti daugybę šaltinių, perskaityti nemažai literatūros užsienio kalbomis. Ne tik anglų ar vokiečių, bet ir lenkų, latvių, estų, danų, rusų ar net olandų, t. y. tomis kalbomis, kuriomis aš nekalbu.
Kokiems tolimesniems darbams įkvėpė puikus disertacijos įvertinimas?
Pripažinimas motyvuoja ir leidžia suprasti, kad judu tinkama kryptimi. Kitas mano žingsnis – rasti rėmėjų ir parengti monografiją, pagrįstą disertacijos rašymo metu atliktais tyrimais. Dar rengiant disertaciją kilo idėja toliau analizuoti ir kitas su stiklo kultūros tyrimais mažai susijusias, tačiau nemažiau įdomias ir vertingas temas, kurios Lietuvoje dar nėra tyrinėtos.
Kas bus ateityje, sunku pasakyti. Idėjų kol kas netrūksta, todėl archeologijos palikti nežadu.
Ką galėtum pasakyti moksleiviams, manantiems, kad archeologija – nuobodus mokslas?
Vieniems tai gali būti tikrai nuobodus ir netgi fiziškai sunkus, o kitiems – labai dinamiškas darbas. Iš patirties sakau, kad archeologijoje daug atradimų, kuriuos gali patirti tiek lauko perkasose, tiek ir kabinete, analizuodamas jau iškastą medžiagą. Archeologai daug keliauja, gali kasinėti įvairiose Lietuvos vietose. Pamatę archeologinius tyrimus mieste, gyvenvietėje ar laukuose, moksleiviai galėtų dažniau prie jų sustoti, pasižiūrėti, kas vyksta, pakalbinti archeologus, paprašyti, kad leistų valandėlę padirbėti kartu. Manau, kad archeologai tam neprieštarautų.