Lietuvos mokslininkų suvažiavimo dalyviai, vertindami situaciją, susidariusią mokslo ir studijų sistemoje, ir jos įtaką valstybės raidai, kreipiasi į atsakingas Lietuvos Respublikos institucijas bei politines partijas, reikalaudami nedelsiant spręsti šias problemas:
1. Visos valstybėje vykdomos reformos privalo būti rengiamos ir pradedamos įgyvendinti, tik jų koncepcijas, tikslus ir uždavinius bei tikėtinus galutinius rezultatus patvirtinus aukščiausiu politiniu lygiu. Rengiant konceptualų reformų pagrindimą ir analizuojant vykdomų reformų rezultatus, turi būti remiamasi nacionaliniu mokslo potencialu.
2. Lietuvos mokslo ir studijų sistemai yra būtina jai atstovaujanti savivaldos institucija. Šias funkcijas būtina sugrąžinti Lietuvos mokslo tarybai, šių dienų poreikiams pritaikant jos koncepciją, pradėtą įgyvendinti 1991 metais.
3. Tarpdisciplininiam ir tarpinstituciniam mokslininkų bendradarbiavimui stiprinti būtina jungtinė mokslo draugijų ir jų asociacijų struktūra, kuri būtų pripažįstama kaip sudėtinė visos mokslo ir studijų sistemos dalis.
4. Aukštosios mokyklos senatui būtina grąžinti aukščiausio kolegialaus valdymo organo statusą, tarybai suteikiant kolegialaus strateginių krypčių nustatymo ir jų įgyvendinimo kontrolės bei priežiūros funkcijas. Rektoriaus (direktoriaus) rinkimo teisę būtina grąžinti akademinei bendruomenei pagal senato nustatytą rinkimo tvarką.
5. Šalia šiuo metu plačiai taikomų formaliųjų mokslininkų ir institucijų veiklos vertinimo kriterijų būtinai turi atsirasti papildomi kriterijai ir ekspertinis veiklos vertinimas, atsižvelgiant į mūsų visuomenės ir valstybės poreikius, naujų mokslo žinių sklaidą visuomenėje ir jų pritaikymą.
6. Mokslo ir studijų finansavimo priartinimas prie Europos Sąjungos vidurkio, mokslininkų ir dėstytojų profesijos prestižo bei atlyginimų didinimo programa yra esminė sąlyga ir kitoms valstybės problemoms spręsti. Būtina sudaryti ilgalaikę švietimo (įskaitant mokslą ir studijas) šakos darbuotojų atlyginimų didinimo programą, susietą su pagrindiniais valstybės rodikliais, ir ją įteisinti šakos trišaliu susitarimu.
7. Strateginių programų įgyvendinimo stebėseną turi vykdyti akademinės bendruomenės sudaryta ekspertų grupė, veikianti prie Lietuvos mokslo tarybos. Tokia tarpdisciplininė ekspertų grupė turi rūpintis ir platesniu ekonominiu programos įgyvendinimo pagrindimu, viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų proporcijų sureguliavimu ir darbo Lietuvos institucijose konkurencingumu tarptautiniame kontekste.
Būtina spręsti šias problemas, kad valstybė imtų tinkamai naudoti, o kai kur ir atkurti savo mokslo ir studijų potencialą, tikslingai formuodama savo raidos tendencijas, rengdama ilgalaikes strategines programas ir jas įgyvendindama. Toks priemonių pasirinkimas seka, įvertinus per beveik 30 metų sukauptą mokslo ir studijų sistemos ir visos valstybės raidos patirtį:
1. Mokslininkų dalyvavimas, kuriant ir įgyvendinant valstybės strategiją
Mokslininkai, vykdantys tyrimus savo valstybėje ir tarptautinėje mokslo erdvėje, sukaupia žinias apie naujausius mokslo pasiekimus pasaulyje. Tai yra pats didžiausias valstybės intelektualinis išteklius strateginiams siekiams suformuoti ir įgyvendinti. Šis teiginys deklaruojamas daugelyje strateginio planavimo dokumentų, tačiau tikrovė yra tokia, kad valdantieji vis neranda galimybių, kaip pritaikyti mokslininkų ir kitų kūrybinėje veikloje užimtų žmonių žinias bei patirtį jų kompetencijas atitinkančiose valstybės gyvenimo srityse. Strateginius sprendimus vis dar lemia atskirų interesų grupių, nei bendro visuomenės poreikio juos priimti, įtaka. Stebėdami jau daug metų mūsų valstybėje planuojamas visų sričių reformas ir po to vykdomas daugkartines jų korekcijas, matome, kad jos pradedamos ir įgyvendinamos be konceptualaus pagrindimo ir anksčiau vykdytų pokyčių analizės. Esame įsitikinę, kad konceptualus valstybėje vykdomų reformų pagrindimas yra ta sritis, kurioje būtina remtis valstybės turimu moksliniu potencialu Tai užtikrintų visų vykdomų reformų sąryšį, jų nuoseklumą ir tęstinumą, padėtų apsisaugoti nuo siaurų interesų grupių įtakos.
Pastarųjų dešimtmečių situacijos pokyčių analizė išryškino skaudžiausias valstybės ir visuomenės problemas:
1) žmonių išteklių (įskaitant ir kvalifikuotą bei aktyviausią jų dalį) praradimas. Viena kitą keitusios valdymo struktūros, kurios nuo nepriklausomybės atkūrimo galėjo remtis keturių milijonų gyventojų skaičiaus siekiu (turėdamos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje – 1990 m. kovo 11 d. net 3,7 mln. gyventojų potencialą), šiuo siekiu nesivadovavo, nesukūrė jos piliečiams patrauklios, juos gerbiančios ir jų poreikių tenkinimui įsipareigojusios valstybės kūrimo strategijos;
2) visam valstybės egzistavimui pavojingas piliečių susipriešinimas ir kraštutinis individualizmas, nepasitikėjimas valstybės valdymo institucijomis, politikos pavertimas viešųjų ryšių akcijomis, viešojoje erdvėje sparčiai plintanti nepagarba valstybinei lietuvių kalbai, moralinių vertybių devalvacija, įskaitant tėvynės, tėviškės, gimtinės ir valstybės sąvokas;
3) nepateisinamai menka vietinių gamtos, infrastruktūros ir žmonių išteklių apsauga ir neracionalus jų naudojimas, regioninės politikos devalvacija, lėmusi tiek daugelio regionų ekonominę ir kultūrinę stagnaciją bei jų ištuštėjimą, tiek pagrindinių gamybinių ir kitų strateginių objektų koncentraciją viename regione, t. y. Vilniaus mieste.
Atkurti pasitikėjimą savo valstybe įmanoma, tik sutelkiant viešojo valdymo institucijų pastangas svarbiausiam tikslui – piliečių bazinių socialinių interesų tenkinimui, įgyvendinant nuoseklią šių poreikių tenkinimo ir visuomenės pilietinio aktyvumo skatinimo strategiją. Ši strategija turi apimti tokias strategines kryptis:
1) šiuolaikiškų šeimos sodybų kūrimo ir užmiesčio vietovių ekonominio tvarumo užtikrinimo, įteisinant antikrizinį pelno perskirstymo maisto grandinėse mechanizmą ir skatinant užmiesčio vietovių verslo modernizaciją ir diversifikaciją;
2) tolygaus darbo vietų kūrimo, atitinkančio sumanios, ekologišką produkciją ir paslaugas naudojančios visuomenės koncepciją ir galimybę oriai pragyventi, gaunant tai užtikrinantį atlyginimą;
3) visuomenės socialinių poreikių (šiuolaikiškos sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, asmens, bendruomenės ir jos aplinkos saugumo ir kt.) visaverčio tenkinimo;
4) dorovinių ir kultūrinių vertybių vaidmens visuose valstybės veiklos baruose vertės atstatymo;
5) tautinės ir pilietinės pozicijos, atsakomybės už planetos ir žmonijos išteklių išsaugojimą, formavimo ir sklaidos.
Kiekvienoje iš šių krypčių šiuo metu matome visuomenės ir tautos egzistavimui itin pavojingas deformacijas. Pavyzdžiui, sveikatos apsauga vis dar tebėra pagrįsta ligų gydymo, o ne visuomenės sveikos gyvensenos metodologija, švietimo kryptis suprimityvinta ir susiaurinta iki „paslaugų teikimo“. Lietuvos sveikatos politika nesiorientuoja į Jungtinių Tautų, Europos Komisijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose išdėstytas nuostatas. Kol kas sveikatos problemų sprendimai nėra integruoti, netapę tarpžinybiniais ir tarpinstituciniais, o sveikatos apsaugai skirtos priemonės neatsispindi valstybės strateginės raidos dokumentuose, apimančiuose Jungtinių Tautų siūlomų darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimą. Nebaudžiamai vyksta šeimos institucijos niekinimas, propaguojamas itin suprimityvintas tėvų ir vaikų santykių vertinimas, nusikalstamai iškreipiant sutuoktinių ir tėvų vaidmenį, įžūliai brukant neva modernią asmens gyvenimo „be įsipareigojimų“ traktuotę, o neretai ir kėsinantis į pačią žmonijos prigimtį, jos kultūros tradicijas, bandant iškreipti meilės ir santuokos prasmę.
Gamtos (žemės ir jos gelmių, miškų, rekreaciniai ir kt.) ištekliai naudojami nešeimininkiškai, kartais ir nusikalstamai aplaidžiai, eksportuojant ne gaminius, o žaliavas net į tas valstybes, kurios šių išteklių turi nepalyginamai daugiau nei Lietuva. Užuot skatinę gamybą ir gaminių eksportą, darbo vietų kūrimą ir valstybės biudžeto pajamų augimą, neretai importuojame tai, ką patys galime pagaminti. Dėl įsivyraujančios grūdininkystės ir nykstant gyvulininkystei, itin grėsmingu reiškiniu tapo Lietuvos dirvožemio erozija, kurią sukelia beatodairiškas vis didesnio derliaus siekimas, naudojant nepateisinamai didelius pesticidų, herbicidų, fungicidų ir mineralinių trąšų kiekius, tuo pat metu ignoruojant racionalią sėjomainą ir biologinius kovos su piktžolėmis bei kenkėjais metodus. Tai lemia biologinės įvairovės nykimą, vis didesnę dirvos, vandens ir oro taršą bei sunkiai suvaldomus klimato kaitos pokyčius.
Turėdami unikalius rekreacinius ir žemės gelmių (pavyzdžiui, sekliųjų ir giliųjų geoterminių šaltinių) išteklius, jų nepanaudojame taip, kaip galėtume, kad itin sumažintume valstybės biudžeto išlaidas ir prisidėtume prie klimato kaitos mažinimo. Lietuvos mokslininkai yra pajėgūs per gana neilgą laikotarpį parengti ekonomiškai ir ekologiškai pagrįstas šių šaltinių kompleksinio panaudojimo programas akvakultūrai, šiltnaminei daržininkystei ir sveikatos apsaugai. Lietuva gali tapti neabejotina lydere, smarkiai sumažinusia anglies dvideginio ir kitų šiltnamio dujų emisiją, naudodama mūsų mokslininkų sukurtas antrinių žaliavų (vis dar vadinamų atliekomis) pakartotinio perdirbimo technologijas, diegdama sveikos mitybos ir kitas gyvybiškai svarbias sveikatos apsaugos metodologijas.
Mūsų valstybės akademinė bendruomenė yra pajėgi labai efektyviai prisidėti prie daug tikslesnio naujausių istorinių ir socialinių procesų vertinimo bei analitinio istorinio mąstymo skatinimo, atskleisdama tiek savo, tiek ir kaimyninių valstybių unikalią istorinę patirtį, efektyviai dalyvaudama objektyviame itin šiurpių istorinių įvykių bei pavojingų tarptautinių tendencijų vertinime. Turime didžiules neišnaudotas galimybes parodyti pasauliui priežastinį ryšį tarp ekonomikos, kultūros ir ideologijos, išryškinti nutylimus arba iškreiptai vertinamus istorinius faktus bei atskleisti sparčios pažangos ir taikaus sugyvenimo perspektyvas.
Pagrindinė kliūtis valstybės pažangai yra biurokratiškas ir itin primityvus mokslinių tyrimų planavimas, menkas tarpdisciplininių bei tarpinstitucinių ryšių skatinimas. Būtina atkurti Lietuvos mokslo tarybos, kaip pagrindinės mokslinių tyrimų planuotojos, organizatorės ir koordinatorės, funkcijas, parengti naują mokslininkų veiklos vertinimo metodologiją, numatančią skatinti ir pedagoginę bei mokslo populiarinimo veiklą. Būtina modernizuoti mokslą ir švietimą administruojančių valdymo institucijų struktūrą. Ypač neapgalvotas, priimtas nesitariant su akademine bendruomene, dabartinės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kuruojamų sričių rinkinys ir iškreiptas tokių institucijų, kaip STRATA (MOSTA), vaidmuo ir funkcijos.
Per artimiausią dešimtmetį būtina sustiprinti dėmesį baltistikai ir lituanistikai. Lituanistika turi būti suvokiama kaip Lietuvos Respublikos humanitarinių ir socialinių mokslų branduolys, apimantis Lietuvos valstybės, visuomenės etnokultūrinių bendruomenių raidos, santykių su kaimynais ir gyvavimo civilizacinių bei geopolitinių vyksmų aplinkoje tyrimus, kuriems valstybinė kultūros, švietimo ir mokslo politika teiktų pirmenybę. Lituanistika suprantama ne tik pagal tyrimų lauką, t. y. ne tik kaip humanitariniai ir socialiniai mokslai, kurių objektas yra Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir visuomenės, etnokultūrinių bendruomenių kultūrinės ir kalbinės raidos praeitis, dabartis bei ateitis, bet ir pagal jos misiją – puoselėti Lietuvos valstybės kultūrą, visuomenės sąmoningumą, kūrybiškumą, valstybingumo jauseną, patriotiškumą ir demokratinį savarankiškumą, skatinti Lietuvos kultūros, humanitarinių ir socialinių mokslų sklaidą tiek Europos Sąjungoje, tiek visame pasaulyje, veiksmingą Lietuvos dalyvavimą pasaulio kultūros, švietimo ir mokslo poliloge.
2. Akademinės bendruomenės savivalda ir viešoji raiška
Lietuvoje per pastaruosius beveik tris dešimtmečius vykdytos mokslo ir studijų sistemos „reformų reformos“ padarė didžiulę žalą akademinės bendruomenės viešajai raiškai, jos saviorganizacijai ir intelektualiausios mūsų visuomenės dalies panaudojimui visose valstybės gyvenimo srityse. Jei 1991 m. priimtoje Mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje mokslininkų, dėstytojų ir studentų organizacijos buvo pripažįstamos kaip sudėtinė mokslo ir studijų sistemos dalis, tai 2009 m. priimtoje šio įstatymo redakcijoje joms jau palikta tik teisė tokias organizacijas steigti ir gauti valstybės paramą veiklai vykdyti, nes „reformų reformatoriai“ negalėjo išbraukti to, ką garantuoja kiti įstatymai.
Dėl nuolat mažėjančio valstybės ir žiniasklaidos dėmesio mokslininkų saviraiškai, iniciatyvoms ir rekomendacijoms viešojoje erdvėje ir visame valstybės gyvenime stiprėja pseudomokslo, klaidinančios ir net melagingos informacijos sklaida. Užsidarė praktiškai visi mokslininkų ir jų organizacijų leidžiami bei prižiūrimi mokslo populiarinimo leidiniai, tik „Mokslo Lietuva“ vis dar leidžiama neįtikėtinomis pačių mokslininkų pastangomis. Mokslo draugijų darbų leidyba taip pat laikosi tik nedidelio entuziastų būrelio dėka.
Mokslo visuomenės savivaldai ir savireguliacijai buvo labai pakenkta, 2009 m. keičiant Lietuvos mokslo tarybos funkcijas, kai ji buvo pertvarkyta į mokslo projektus finansuojančią įstaigą. Taip praradome mokslininkų ir Seimo renkamą mokslo savivaldos instituciją, atstovavusią visai mokslo ir studijų sistemai bei vykdžiusią Seimo ir Vyriausybės pagrindinio eksperto mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais funkcijas. Jau buvome pasiekę, kad svarbiausius mokslo ir studijų sistemos plėtotės, organizavimo ir finansavimo sprendimus Seimas ir Vyriausybė priimtų, tik remdamiesi Lietuvos mokslo tarybos aprobuotais siūlymais, kaip buvo nustatyta 1991 m. priimtame Mokslo ir studijų įstatyme. Minėtas įstatymas nustatė ir suteikė aiškiai apibrėžtus įgaliojimus atstovauti visai mokslo ir studijų sistemai tik vienai demokratiškai suformuotai institucijai – Lietuvos mokslo tarybai. Šių funkcijų sugrąžinimas yra būtina sąlyga, siekiant didesnio mokslininkų vaidmens valstybėje. Lietuvos mokslo tarybos darbo reglamentas padėtų išplėsti galimybes ir kitoms mokslo ir studijų institucijoms, draugijoms bei organizacijoms dalyvauti, priimant sprendimus svarbiausiais mokslo ir studijų plėtotės bei organizavimo klausimais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas aukštųjų mokyklų autonomijos principas yra nepagrįstai susiaurintas, didesnę jų valdymo funkcijų dalį perkeliant taryboms, o ne senatams. Reikalaujame, kad aukštosios mokyklos senatui būtų grąžintas aukščiausio kolegialaus valdymo organo statusas, tarybai suteikiant strateginių krypčių nustatymo ir jų įgyvendinimo kontrolės bei priežiūros funkcijas. Rektoriaus (direktoriaus) rinkimo teisę būtina grąžinti akademinei bendruomenei pagal senato nustatytą rinkimo tvarką. Tik tokia aukštųjų mokyklų savivaldos tvarka gali užtikrinti skaidrumo, atskaitomybės, atsakomybės, teisėtumo, bendruomenių įtraukimo, nešališkumo, rezultatyvumo, valdymo efektyvumo principų taikymą aukštųjų mokyklų gyvenime.
3. Mokslininkų ir mokslo institucijų vertinimas
Lietuvos mokslo persiorientavimas į pasaulinę mokslo erdvę vyko gana gretai ir sklandžiai, diegiant tarptautinius reikalavimus mokslininkų bei mokslo ir studijų institucijų veiklos vertinimui. Tačiau turime pripažinti, kad, vykdant šį persiorientavimą, valstybės interesų ir didesnio tyrimų susiejimo su Lietuvos ūkio, kultūros, švietimo ir kitais baziniais socialiniais poreikiais buvo paisoma nepakankamai. Daugelis tyrimų sričių ar ilgalaikių programų, orientuotų išskirtinai į Lietuvos gamtinės ar socialinės aplinkos bei žemės ūkio tyrimus, neteko labai didelės anksčiau turėtos finansavimo dalies, todėl labai susitraukė, net išnykstant kai kurioms mokslo šakoms. Galvodami apie tautos ir valstybės poreikius, turime pripažinti, kad būtina tobulinti mokslinės veiklos vertinimą ir nukreipti daugiau valstybės išteklių į mokslinius tyrimus bei kompetencijas, atitinkančias šiuos poreikius.
Šiuo metu vyraujantis formalus mokslininkų ir institucijų veiklos vertinimas paaštrino jų tarpusavio konkurenciją dėl valstybės skiriamo finansavimo. Tai lemia, kad mokslininkai vis mažiau bendradarbiauja, labai dažnai dirba tik individualiai net didžiausiose mokslo ir studijų institucijose. Tarptautinis bendradarbiavimas tampa dažnesniu reiškiniu nei šalies viduje, o tyrimų temos vis mažiau siejasi su valstybės prioritetais ir poreikiais.
Šalia šiuo metu plačiai taikomų formaliųjų veiklos vertinimo kriterijų būtinai turi atsirasti ir ekspertinis veiklos vertinimas, atsižvelgiantis į mokslinių tyrimų atitiktį visuomenės ir valstybės poreikiams bei naujų mokslo žinių populiarinimą. Ši papildoma mokslinės veiklos vertinimo forma pirmiausia turėtų būti taikoma, rengiant ir finansuojant ilgalaikes valstybines mokslo programas, jungiančias įvairių mokslo ir studijų institucijų pastangas bendriems tikslams pasiekti. Valstybinės mokslo programos savo esme ir tikslais turėtų būti nukreiptos į esminių, ilgalaikių Lietuvos problemų sprendimą, tapti tarpdisciplininėmis, sujungiančiomis socialinių, humanitarinių ir fizinių (gamtos) mokslų metodus. Tokių programų rengimą, įgyvendinimą ir priežiūrą turi vykdyti Lietuvos mokslo taryba. Programų vykdytojų bendradarbiavimas su valstybės institucijomis, socialinėmis grupėmis ir informacijos sklaida visuomenėje turi būti neatskiriama tų programų įgyvendinimo sudėtine dalimi.
4. Ilgalaikė mokslo ir studijų finansavimo programa
Jau nuo 1991 m. Lietuvoje veikia bendra mokslo ir studijų sistema. Mūsų institucijose atliekami moksliniai tyrimai kuria didžiulę pridedamąją vertę, ugdydami kompetencijas įvairiausiose mokslo srityse ir kryptyse. Tačiau mokslininkai yra gyvi liudininkai to, kaip mokslo potencialas mūsų šalyje nuolat traukėsi per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Akivaizdu yra ir tai, kad mokslininkų, tyrėjų ir kitų mokslo darbuotojų atlygis už jų darbą yra beveik mažiausias tarp ES šalių, nors pagal ekonominius rodiklius esame sparčiausiai augusi ekonomika. Valstybės deklaruojami siekiai remti inovacijas ir kurti žinių ekonomiką (žr. strategiją „Lietuva 2030“) nesulaukia finansinės paramos. Nors pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis apie Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) finansavimą atsiliekame nuo daugelio Europos Sąjungos šalių, tačiau jų elementarus palyginimas su duomenimis iš kitų institucijų („Sodros“, Finansų ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir kt.) rodo, kad ir jie yra nepagrįstai padidinti.
Lietuva tarptautinėms organizacijoms teikia duomenis, kad valstybės parama MTEP sudaro apie 0,33 proc. BVP, o tyrėjų skaičius aukštosiose mokyklose yra net 14 tūkst., t. y. tik 2 tūkst. mažesnis už darbuotojų skaičių, registruotą „Sodroje“. Akivaizdu, kad visos aukštosios mokyklos socialinio draudimo dokumentuose nepagrįstai deklaruoja tik pedagoginį ar net pagalbinį darbą atliekančius darbuotojus kaip tyrėjus ir nepagrįstai jų atlyginimų dalį priskiria aukštojo mokslo MTEP išlaidoms. Tai yra nesuderinama su realiais MTEP finansavimo skaičiais, kurie pasiekia mokslo ir studijų institucijas per Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Visų tyrėjų, mokslininkų ir dėstytojų (įskaitant ir mokslo institutus) atlyginimams padidinti 20 proc. užtenka 23 mln. eurų. Tai reiškia, kad tyrėjų ir dėstytojų, kartu sudėjus, yra mažiau nei 10 tūkst. Mokslui ir menui finansuoti mokslo ir studijų institucijoms, įskaitant Lietuvos mokslo tarybą ir Lietuvos mokslų akademiją, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skiria tik 0,17 proc. BVP. Tačiau ir už šias dvigubai mažesnes lėšas universitetai ir institutai kasmet paskelbia 3–4 tūkst. mokslinių publikacijų, kurios ir sudaro praktiškai visą tarptautinių organizacijų nustatomą Lietuvos mokslinę produkciją. Todėl yra pagrindo manyti, kad tarptautinėms organizacijoms rodoma valstybės parama MTEP yra dvigubai padidinta.
Daug abejonių kelia ir užsienio lėšų panaudojimo Lietuvos MTEP apskaita, nes didžioji tų lėšų dalis yra skirta statyboms, pastatų atnaujinimui ir priežiūrai. Akivaizdu, kad Lietuvos mokslo ir studijų sistema traukiasi ir vis didesnė nekilnojamojo turto dalis lieka kitoms valstybės reikmėms, nei pastatoma ar suteikiama universitetams ir kitiems mokslo centrams. Norėdami, kad valstybės mokslo ir studijų politika remtųsi patikima statistika, privalome nuolat kontroliuoti, kaip atsakingos valstybės institucijos vykdo mokslo ir studijų potencialo ir finansavimo apskaitą bei teikia informaciją tarptautinėms organizacijoms.
Be patikimos statistikos nėra įmanoma atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika. Įvairių šaltinių duomenų skirtumai apie investicijas į švietimą Lietuvoje siekia beveik milijardą eurų. Klaidinančių duomenų pagrindu vykdoma šio sektoriaus finansavimo politika veda prie to, kad atlyginimai visame švietimo sektoriuje, ypač aukštajame moksle, tapo nekonkurencingi net šalies viduje. Tarptautiniame kontekste problema yra dar aštresnė, nes dėl Lietuvos ekonominės ir fiskalinės politikos ypatumų mokslininkų atlyginimai nebeatitinka pasiekto ekonomikos išsivystymo lygio. Susikaupusios viešojo sektoriaus atlyginimų didinimo problemos reikalauja naujų sprendimų visos ekonomikos valdyme, kuris nėra įmanomas be didesnio mokslininkų įtraukimo. Todėl mokslo ir studijų finansavimo bei mokslininkų ir dėstytojų profesijos prestižo bei atlyginimų didinimo programa yra esminė sąlyga ir kitų problemų sprendimui. Reikalaujame sudaryti ilgalaikę švietimo šakos darbuotojų, įskaitant dėstytojus ir tyrėjus, atlyginimų didinimo programą ir įteisinti ją šakos trišaliu susitarimu.
Strateginių programų įgyvendinimo stebėseną turi vykdyti akademinės bendruomenės sudaryta kvalifikuotų ekspertų grupė. Tokia tarpdisciplininė ekspertų grupė turėtų rūpintis ir platesniu ekonominiu programos įgyvendinimo pagrindimu, viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų proporcijų sureguliavimu ir darbo Lietuvos institucijose konkurencingumo didinimu tarptautiniame kontekste. Stebėsenos grupė turi įvertinti ir visus ankstesnius viešojo sektoriaus valdymo sprendimus, atlikti padarytų klaidų analizę, o savo darbo rezultatus nuolat skelbti viešai – ne rečiau kaip kartą per metus.
Būtina skubiai parengti Nacionalinių mokslo programų koncepciją. Nacionalinės mokslo programos turėtų jungti įvairių ūkio subjektų pastangas ir įvairius finansavimo šaltinius ilgalaikių šalies MTEP ir socialinės raidos prioritetų įgyvendinimui. Šios programos turi atitikti Europos Sąjungos rekomendacijas, padedančias didinti programų atvirumą Europos Sąjungos partneriams. Ši koncepcija turi nustatyti MTEP valstybinio reguliavimo institucijų funkcijų paskirstymą nacionalinių mokslo programų koordinavimo ir įgyvendinimo darbe.