„Visuomeniniai aplinkosaugos judėjimai mūsų šalyje yra įmanomi, tik reikia lyderio, strategijos, kaip ta idėja bus pateikta, ir gero paaiškinimo, dėl ko kovojama“, – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros docentė Aušra Zigmontienė, pastebėjusi, kad ekologija, tvarumas, atsakingas vartojimas šiuo metu tapo itin madingomis temomis. Mokslininkė neabejoja, kad būtent žmonių aktyvumas, iš jų kylančios iniciatyvos yra svarbi prielaida įvykti teigiamiems pokyčiams aplinkosaugos srityje.
inžinerijos katedros docentė Aušra
Zigmontienė. Simo Bernoto nuotr.
Ar socialinis aktyvumas aplinkosaugos srityje yra aktuali tema?
Žinoma, tai yra labai svarbu. Žmonių sąmoningumas, jų socialinis aktyvumas gali daryti reikšmingus pokyčius įvairiose srityse, taigi ir aplinkosaugoje. Būtent dėl to pramonė, verslas, matydami vartotojų poreikius, keičia savo produkciją, darbo metodus, netgi vertybes. Žmogus, jo vartojimas ar noras keistis ir yra varomoji jėga. Labai svarbu, kad iniciatyvos kyla iš vartotojų – paprastų gyventojų. Pavyzdžiui, dabar labai populiari tema tapo plastikas. Tai yra medžiaga, kuri gausiai naudojama visuose sektoriuose – nuo baldų, protezų iki pakuočių gamybos ir pan. Tačiau mokslininkai, o po to ir visuomenė atkreipė dėmesį į plastiko vartojimo problemas, jo neperdirbamumą, mikroplastikus ir kt. Tam tikros socialinės iniciatyvos pasiekė ir Europos Parlamentą, ir Lietuvos aplinkosaugos struktūras. Teisės aktais bus uždrausti tam tikri plastiko gaminiai. Visada turi atsirasti tam tikrų pradininkų, kurie turi pradėti kalbėti svarbiomis temomis, pritraukti ir suvienyti kitus žmones.
Gal prisimintumėte gerųjų „bangavimo“ pavyzdžių, kurie sukėlė teigiamus pokyčius visuomenėje?
Pasaulyje yra didelių organizacijų, pavyzdžiui, „Green Peace“, kurios boikotuoja, protestuoja, kartais tai daro gana radikaliai, bet rezultatų pasiekia. Ne mažiau žinomas ir Pasaulio gamtos fondas, kuris turi savo padalinius daugiau nei 100 šalių. Pastarojo laikotarpio ryškus pavyzdys – klimato kaitos aktyvistė Greta Thunberg. Atlikti tyrimai parodė, kad dideliu aktyvumu Europoje išsiskiria austrai, vokiečiai, šveicarai ir skandinavai. Šių šalių gyventojai dažnai eina į demonstracijas arba protesto akcijas. Būtent šių šalių gyventojai dažniau imasi sąmoningo vartojimo dėl aplinkosaugos.
Kokios aplinkosaugos temos yra aktualiausios Lietuvos visuomenei?
Alytaus atvejis atvėrė žaizdą, parodė, kad ne visada sugebame atrasti tinkamus sprendimus. Juk padangos dega ne pirmą kartą, tačiau tokių pamokų neišmokstame ir vis kartojame tas pačias klaidas.
Žinoma, mums labai svarbūs miškai, kurie ne veltui vadinami planetos plaučiais. Kartu iš paskos keliauja ir nuolat pasiveja klimato kaitos problema ir jos padariniai. Bet svarbiausia, kokiomis priemonėmis galima tai spręsti. Pastaruoju metu tiek mokslininkai, tiek politikai jau nekalba apie aplinkos temperatūros sumažinimą, tik apie tai, kaip pasiekti, kad visuotinis atšilimas nebūtų didesnis nei 2 laipsniai. Svarbi problema taip pat yra mano minėtas plastiko vartojimas. Kai Kinija nustojo priimti plastiko atliekas, paaiškėjo, kad ne tik Lietuva, bet ir visa Europa nebeturi, kur jų dėti. Tačiau utopiška būtų prašyti visiškai atsisakyti plastiko, nes jis mus supa visur. Iš jo pagaminti automobiliai, protezai, baldai ir pan. Taigi, reikėtų atsisakyti neperdirbamo plastiko, keičiant jį į perdirbamą, bioskaidų ar renkantis kitas alternatyvas. Šios mano išvardytos problemos šiuo metu yra aktualiausios ir matomiausios mūsų šalyje.
Ar lietuviai jau yra pakankamai sąmoningi aplinkosaugos požiūriu?
Vieno atsakymo, ar esame pakankamai sąmoningi, neturiu. Kiekvieno iš mūsų atliktas veiksmas namuose, pavyzdžiui, net vandens taupymas, yra tikrai reikšmingas. Jei mozaikoje pasikeičia nors viena detalė, pasikeičia ir visa mozaika. Dažniausiai, prieš kažką darant, keičiant, daugeliui iškyla klausimas, kokia man iš to nauda? Žodžio „privalai“ negali būti, kalbant socialiniais, ekonominiais ar aplinkosaugos klausimais. Jeigu atliekų rūšiavimo argumentas yra švaresnė aplinka, tai nebūtinai bus paveiku. Jei žmogus žinos, kad rūšiuodamas mažiau mokės už mišrių atliekų išvežimą, tai jau privers suklusti. Todėl organizacijos, užsiimančios aplinkosaugos veikla, turėtų akcentuoti ne tik problemas, bet ir paaiškinti, kas pasikeis, jas išsprendus.
Kokia Jūsų nuomonė apie visuomeninius aplinkosaugos judėjimus? Ar Lietuvoje jie įmanomi?
Tokie judėjimai yra įmanomi, tačiau reikia lyderio ir strategijos, kaip ta idėja bus pateikta, ir gero paaiškinimo, dėl ko kovojama. Žmonės turi suprasti, kokia problema egzistuoja, ko siekiama tam tikromis iniciatyvomis, ir teikti siūlymus, kaip būtų galima išspręsti. Dabar gana ryški vadinamoji „žaliojo smegenų plovimo“ (angl. greenwashing) tendencija, kai siekiama sudaryti įspūdį, kad parduodami produktai yra ekologiški ar nekenksmingi aplinkai.
Pastaruoju metu vartotojai žiūri ne tik į kainą ir produkto kokybę, bet ir į tai, ar tas produktas kenkia arba nekenkia aplinkai. Verslo atstovai puikiai žino, kad prekė taps gerokai populiaresnė, jei bus pateikta kaip nekenksminga aplinkai, ekologiška. Todėl į prekes, pažymėtas žaliomis etiketėmis, reikia žiūrėti atsargiai ir kritiškai. Pavyzdžiui, ledai būna supakuoti į plastikinę daugiasluoksnę pakuotę. Kiti, norint patraukti didesnę auditoriją, būna supakuoti į popierinę. Iš tiesų tai nėra popierinė pakuotė, nes ji tokia pati daugiasluoksnė ir su plastiku, tik pakuotės sudėtyje yra daugiau popieriaus. Taigi, teiginys, kad pastaroji yra nekenksminga aplinkai, yra tik akių dūmimas, rinkodaros triukas.
Mėgstu sakyti, kad ne viskas yra saulė, kas šviečia. Būti inovatyviu verslu, kuris daro mažesnę žalą aplinkai, yra nepigu. Gaminti produktus iš perdirbtų atliekų dažniausiai kainuoja daugiau nei įprastai, tad ir pats produktas dažniausiai bus brangesnis. Taigi, verslas, kuris nėra socialiai atsakingas, pamatęs galimybę užsidirbti, neretai prisidengia ekologijos ženklais.
Kaip kiekvienas galėtumėme prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo?
Kaip ir minėjau, dabar tapo madinga būti ekologiškam, nors, sutikime, šimtu procentų taip gyventi – beveik neįmanoma. Žinoma, net ir mažos ir pavienės iniciatyvos, nedideli žingsniai, siekiant prisidėti prie problemų sprendimo, yra sveikintini. Tam tikri pokyčiai kasdienybėje jau tapo įprasti. Pastebėjau, kad bent jau tarp savo kolegų išsitraukti plastikinį maišelį būtų netgi gėda, todėl nešiojamės daugkartinius. Ir taip yra ne tik mūsų kolektyve. Sunku įsivaizduoti, kaip galėčiau nerūšiuoti atliekų. Pirmiausia tai visiškai prieštarautų mano vertybėms, taip pat ir informacijai, kurią pateikiu studentams savo dėstomose disciplinose. Džiugu, kad tai daro vis daugiau lietuvių. Jie dalijasi informacija, pradeda sekti geraisiais pavyzdžiais. Džiaugiuosi, o greta to kviesčiau dar pagalvoti, ar tikrai mums visko tiek daug reikia.
Žinoma, vartotojiška visuomenė diktuoja kitokius principus ir tikrai reikėtų tam atsispirti. Na, o jei tam atsispirti neįmanoma, siūlau pasinaudoti kita puikia iniciatyva – dalijimusi. Galbūt tas daiktas, kurio tau nereikia, gali būti naudingas kaimynui ar giminaičiui, arba atvirkščiai. Dalijimasis jau įgyvendinamas ir platesniu mastu – įrengtos dalijimosi stotelės, kuriose galima palikti nereikalingus daiktus, kažką sau iš ten pasiimti. Matydama tiek gražių iniciatyvų ir pavyzdžių, drąsiai galiu sakyti, kad tikrai nesėdime sudėję rankų ir po truputį judame sąmoningo, nekenksmingo aplinkai gyvenimo link. To mums ir linkiu.