Geologo ir paleontologo Vytauto Saladžiaus 90-metis
vadovas prof. habil. dr. Juozas Paškevičius. Valentino Baltrūno nuotr.
Šia Bernardo Brazdžionio posmo eilute pavadinome popietę, kuri 2020 m. sausio 17 d. vyko Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete. Ji buvo skirta fizinių mokslų (geologijos) daktaro, geologo ir paleontologo Vytauto Saladžiaus įspūdingos – 90 metų – sukakties paminėjimui. Smagu, kad puikiai nusiteikęs jubiliatas pats pasitiko jo pasveikinti besirenkančius svečius. O jų fakulteto profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus vardu pavadintoje auditorijoje prisirinko per tris dešimtis. Vytautą sveikino ir prisiminimais dalijosi taip pat ilgaamžis jo mokslinio darbo vadovas prof. habil. dr. Juozas Paškevičius, studijų draugai: habil. dr. Ona Kondratienė ir dr. Vincas Korkutis, taip pat kolegos iš Geologijos instituto (dabar – Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institutas) – buvęs šio instituto direktorius, vėliau skyriaus vadovas akad. prof. habil. dr. Algimantas Grigelis, dr. Gintautas Vosylius, dr. Jevlampijus Laškovas, dr. Vytautas Narbutas, dr. Augustinas Linčius, dr. Roma Mertinienė, dr. Vita Rastenienė, habil. dr. Valentinas Baltrūnas, muziejininkė Birutė Poškienė. Dalyvavo ir kolegos iš Vilniaus universiteto Geomokslų instituto – dr. Petras Musteikis, dr. Eugenija Rudnickaitė bei Lietuvos geologijos tarnybos – dr. Rimantė Guobytė ir dr. Vytautas Marcinkevičius. Pasveikinti jubiliato atėjo Lietuvos geologų sąjungos pirmininkė dr. Vaida Šeirienė. Šalia buvo ir jubiliato šeima – žmona Elvyra, sūnus Artūras bei visas būrys giminaičių ir bičiulių. Rankos paspaudimai, palinkėjimai, gėlės – ir per auditoriją nuvilnijo ,,Ilgiausių metų“… Susirinkusius per V. Saladžiaus gyvenimą vedė šių eilučių autorė, pristačiusi svarbiausius jubiliato gyvenimo įvykius ir darbus.
Vytautas Saladžius gimė 1930 m. sausio 11-ąją Vidurio Lietuvos lygumų krašte – Panevėžio apskrities Raguvos miestelyje Justino Saladžiaus ir Vladislavos Bankauskaitės šeimoje. 1937-ųjų rudenį sesuo Elena atvedė jį į pirmą Raguvos pradžios mokyklos skyrių. Vėliau jis mokslus tęsė Raguvos progimnazijoje. 1950 m. birželio mėn. Vytautas kartu su dvidešimt septyniais klasės draugais baigė Raguvos vidurinę mokyklą (iki 1949 m. – gimnaziją) ir nesvyruodamas nusprendė būti gamtininku. Bet kai rugpjūčio mėnesį atvažiavo į Vilnių, stojamieji egzaminai universitete jau buvo pasibaigę…
Priėmimo komisijoje jis sužinojo, kad yra likusi viena vieta į geologijos studijas. Vytautui reikėjo greitai apsispręsti… Išlaikęs egzaminus, įstojo ir vėliau niekada nesigailėjo, nes kasmet, baigiant įvairių kursų programas, kaupėsi vis įdomesnės žinios apie Žemę. Dėstė tokie korifėjai, kaip profesoriai Juozas Dalinkevičius ir Mykolas Kaveckis, Stasys Žeiba, Leonas Petrulis, Mečislovas Martinaitis. O ir studijuoti susirinko neeilinė kompanija. Kartu su Vytautu mokėsi vėliau žymiais mokslininkais tapę Algirdas Dagys, Meilutė Kabailienė, Povilas Suveizdis, O. Kondratienė, V. Korkutis, Lilija Rotkytė, Danutė Sakalauskienė, Elena Venclovaitė.
Baigęs ketvirtą studijų kursą, Vytautas kartu su P. Suveizdžiu buvo įtrauktas į Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos instituto organizuotą ekspediciją Šiaurės Lietuvoje. Prof. J. Dalinkevičiaus nurodymu jie turėjo atlikti Pakruojo rajono geonuotrauką su naudingųjų iškasenų paieškomis ir išsamiai ištirti devono sistemos Kruojos ir Joniškio vardais pavadintų sluoksnių atodangas palei Kruojos bei Vėzgės upelius. Taip šios gamybinės praktikos metu Vytautas susirinko medžiagą diplominiam darbui – gausią paleontologinę ir litologinę kolekciją, kurią penktaisiais studijų metais tvarkė ir tyrė. Jis atliko faunos preparavimą, aprašė surastas rūšis ir apibūdino uolienas, kuriose šios fosilijos buvo rastos, braižė geologinius pjūvius, sudarė žemėlapius.
Sėkmingai įveikęs visą penkerių metų „Geologinės nuotraukos ir naudingųjų iškasenų telkinių paieškos“ specialybės programą ir apgynęs diplominį darbą „Lygumų – Laborų apylinkių geonuotrauka ir viršutinio devono Kruojos bei Joniškio sluoksniai“, kurio vadovas buvo prof. J. Dalinkevičius,
V. Saladžius baigė studijas Vilniaus universitete įgydamas geologo paieškininko specialybę.
Dar studijuodamas penktame kurse, V. Saladžius kartu su studijų bičiuliu P. Suveizdžiu buvo priimti į Geologijos katedrą dirbti laborantais, kur liko ir baigę studijas, nes svajojo apie mokslinius tyrimus. Tačiau, sukūręs šeimą, Vytautas turėjo ieškoti geriau apmokamo darbo ir nuo 1958 m. sausio mėn. pradėjo dirbti geologu Geologijos ir gelmių apsaugos valdyboje neseniai sukurtoje Geologinėje paieškų žvalgybos ekspedicijoje. Per penkerius metus, vykdant įvairias geologines užduotis, Vytautui teko pėsčiomis, vežimais, rogėmis, sunkvežimiais keliauti po visą Lietuvą, ieškant ir žvalgant naudingųjų iškasenų telkinių statybinių medžiagų pramonei.
Tačiau mintis apie mokslinį darbą vis nedavė ramybės… Disertaciją apgynęs Vytauto bičiulis P. Suveizdis patarė ir jam stoti į aspirantūrą Geologijos ir geografijos institute. 1963 m. sausio 15 d. V. Saladžius pradėjo studijas minėto instituto aspirantūroje ir darbą Stratigrafijos ir litologijos skyriuje. Jo svajonė ėmė pildytis: jis įsitraukė į moksliškai įdomią ir tuo metu naftos paieškoms svarbią giliųjų gręžinių medžiagą, o tiksliau – į paleozojaus geologinės eros ordoviko ir silūro periodų uolienose randamų paleontologinių liekanų (fosilinių moliuskų) tyrimą. Šių tyrimų pagrindu vėliau buvo grindžiama visa minėtų sluoksnių stratigrafija. Šio darbo iniciatorius, o vėliau ir Vytauto mokslinio darbo vadovas buvo tada dar docentas J. Paškevičius, kuris Vytauto asmenyje surado šiam darbui tinkamą ir kruopštų tyrėją.
V. Saladžius sukaupė gausią ir rūšimis įvairią moliuskų liekanų kolekciją ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių – Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado) srities, Podolės (Dniestro upės atodangos Ukrainoje) teritorijų. Kolekciją tyrinėjo konsultuodamasis su minėtų šalių mokslininkais. Pasirodė, kad vien Baltijos šalyse moliuskų būta daug ir įvairių: ordovike – penkiolika gastropodų (pilvakojų) rūšių ir net dvidešimt šešios rūšys cefalopodų (galvakojų), o silūre – atitinkamai aštuoniolika ir dvylika bei dvidešimt keturios naujai atsiradusios dvigeldžių moliuskų rūšys. Vytautas moksliškai išskyrė ir aprašė net dvylika naujų rūšių! Taip per trejus aspirantūrai skirtus metus jis parašė disertacinį darbą „Pietų Pabaltijo ordoviko ir silūro nuogulų moliuskų fauna ir jų stratigrafinė reikšmė“, kurį sėkmingai apgynė 1967 m. kovą.
V. Saladžiaus mokslinės veiklos kelias Geologijos institute tęsėsi daugiau kaip tris dešimtmečius – iki pat 1995-ųjų. Kartu su kolegomis, ypač su Petru Lapinsku ir Jevlampijumi Laškovu, jis peržiūrėjo, aprašė ir paėmė reikalingus pavyzdžius įvairiems tyrimams iš keliasdešimties tonų ordoviko ir silūro sluoksnių kerno (koloniniu gręžimu išgręžtų cilindrinių uolienos stulpelių). Be moliuskų liekanų, Vytauto dėmesį patraukė silūro sluoksniuose randami mikroskopiniai konodontai ir krinoidėjų (jūrų lelijų) stiebelių liekanos. Ir čia kruopštus tyrinėtojas surado ne vieną naują rūšį. Dešimt metų jis vykdė kai kurių Lietuvoje išgręžtų gręžinių (Nidos, Kražantės, Plungės, Akmenės, Ledų) pjūvių reviziją. Dalyvavo kolektyviniuose darbuose, sudarant Lietuvos geologinių ir hidrogeologinių žemėlapių stratigrafines schemas ir legendą, rengiant Šiaurės vakarinės Rytų Europos platformos viršutinio ordoviko ir silūro moliuskų atlasą, rengiant Pabaltijo stambaus mastelio geologinių žemėlapių legendų metodines rekomendacijas ir kt.
V. Saladžius dalyvavo įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose renginiuose. Per mokslinio tyrimo darbo metus įvairiuose leidiniuose išspausdinti 53 V. Saladžiaus moksliniai darbai. 2002 m. jis išleido prisiminimų knygą „Ne vien tik atsiminimai“, kurioje papasakojo apie istorijos vėtrų sudraskytus šeimos narių likimus, apie savo gyvenimą ir kelią į mokslą. Šioje knygoje P. Suveizdis rašo: ,,Vytautas, kaip ir daugelis kitų jo bendraamžių, pragyveno patį, galima sakyti, labiausiai asmens laimei ir kūrybai nevykusį, okupacijų sudarkytą gyvenimą. Bet jis surado savo gyvenimo pagražinimui tokių spalvų, kurių kitiems rasti nepavyksta. Jis daug jėgų bei laiko pašventė gimtosios Raguvos paprastų žmonių likimams, trumpose gyvenimo istorijose atkurdamas ir išryškindamas mažai žinomus eilinių Lietuvos kovotojų, patriotų žygdarbius, atkurdamas autentišką, neiškreiptą buvusių okupacijos metų istorinį vaizdą. Autorius išliko objektyvus metraštininkas – šią pareigą atliko pavyzdingai, nors jo profesija – geologas.“
Geologų bendruomenė dėkoja Vytautui Saladžiui už visą gyvenimą garbingai neštą geologo vardą, už jo nuveiktus reikšmingus darbus ir už tas visų mūsų gyvenimus pagražinusias spalvas, kurias suteikė bendravimas su juo…
Dr. Violeta Pukelytė
Autorė yra Lietuvos geologų sąjungos tarybos narė, Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto mokslo darbuotoja