Reikšmingiausi faktai, kuriuos galima rasti literatūros šaltiniuose: 2000 m. Jadvygai Balvočiūtei Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos specialistų atestavimo komisija patvirtino provizoriaus farmakognosto aukščiausiąją kvalifikacinę kategoriją; 2002 m. ji įkūrė individualią įmonę vaistinę „Jadvygos žolės“; 2013 m. Žemės ūkio ministerijos buvo apdovanota Lietuvos medicinos skleidėjų nominacijoje „Kaimo spindulys“; 2015 m. Ūkio ministerija ją paskelbė Lietuvos metų verslo moterimi; 2018 m. valstybės 100-mečio proga šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė Jadvygą Balvočiūtę apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
farmakognostė, medalio „Už nuopelnus Lietuvai“ laureatė Jadvyga Balvočiūtė. R. Balvočiūtės nuotr.
Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 6 d. pranešime pažymėta, kad ministerijos organizuotoje konferencijoje „Tautinio paveldo produktų apsauga, kūrimas, realizavimas ir populiarinimas“ apdovanoti „sėkmingiausiai šiais metais dirbę tradiciniai amatininkai ir Tradicinių amatų centras: žolininkė Jadvyga Balvočiūtė, kalvystės meistras Virgilijus Mikuckis ir Kelmės kultūros centro Tradicinių amatų centras“. Šiame pranešime nurodyta, kad už tradicinio amato puoselėjimą ir sklaidą premiją gavusi žolininkystę populiarinanti tradicinių amatų meistrė J. Balvočiūtė (Mažeikių r.) „iš savo ekologiniame ūkyje išaugintų ir gamtoje surinktų augalų gamina daug įvairių žolelių arbatų ir vaistažolių mišinių, kuriuos vertina daugybė žmonių“.
Tačiau nedaug kam žinoma, kad visuomenei gerai pažįstama žolininkė ir vaistažolių ūkio įkūrėja bei vadovė Jadvyga Balvočiūtė botanikos mokslui paskyrė beveik 30 metų. Dar studijuodama Kauno medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), ji turėjo svajonę dirbti botanikos sode, susipažinti su savo krašto ir pasaulio augalų įvairove. 1968 m. užbaigtos farmacijos studijos ir įgyta provizorės-farmakognostės specialybė garantavo darbą vaistinėje, tačiau noras tyrinėti augalus, atskleisti jų vaistines savybes buvo stipresnis. Todėl, kai tik atsirado galimybė, ji perėjo dirbti į Kauno botanikos sodo vaistinių augalų laboratoriją.
1970 m. rekomendavus docentui Eduardui Kanopkai (nuo 1950 m. – KMI Farmakognozijos katedros vedėjui), Jadvyga Balvočiūtė įstojo į Mokslų akademijos Botanikos aspirantūrą. Per trejus metus išlaikė visus egzaminus ir surinko daug vertingos medžiagos, atitinkančios pasirinktą tyrimų sritį. Didžiausią dėmesį ji skyrė eterinių aliejų turinčių lapuočių (tuopų, beržų) pumpurų cheminės sudėties ir terapinio poveikio nustatymui. Daug vilčių teikė bendradarbiavimas su Ukrainos mokslininkais chemikais prof. J. A. Akimovu ir G. I. Charčenko iš Jaltos botanikos sodo. Paskelbti straipsniai ir pranešimai konferencijose buvo vertinami kolegų ir iki šiol cituojami mokslinėje literatūroje.
Deja, baigiamajame disertacinio darbo rengimo etape J. Balvočiūtės laukė sunkus pasirinkimas – šeima, dvi mažametės dukros ar įdomus, tačiau toli nuo Lietuvos (nes darbą būtų tekę užbaigti Kryme) mokslininkės darbas. Kadangi sovietinėje Lietuvoje apie paramą jaunųjų mokslininkų išvykoms kartu su šeima nebuvo net užuominų, iš esmės buvo galimas tik pirmasis pasirinkimas, o tai reiškė mokslinio darbo pabaigą.
Susiklostė ir kitos nepalankios aplinkybės, iš kurių svarbiausia – įrangos moksliniams tyrimams trūkumas. Augalų cheminiams tyrimams būtinas chromatografas (Kauno botanikos sodas tuomet jau turėjo vienintelį Chrom-4) aspirantei nebuvo pasiekiamas. Darbo temos, vadovo pasikeitimas ir kitos aplinkybes neskatino mokslinės pažangos. Studentas dėstytojo nemalonę galėjo ilgam užsitraukti vien dėl teisingos pastabos, kad bergenia ir begonia (lot.) yra skirtingų botaninių šeimų augalai, kurių augimvietės yra net skirtingose klimato juostose.
Tačiau pastarųjų aplinkybių Jadvyga Balvočiūtė labai nesureikšmina sakydama, kad „buvau pakankamai stipri botanikė ir galėjau apginti savo mokslines pažiūras, tačiau visiškai nebuvau pasiruošusi pamatyti ir apsiginti nuo aplinkybių, kurios buvo menkai susijusios su mokslo sritimi, kurioje dirbau. Tam manęs niekas neparuošė. Reikia pripažinti, kad buvau ir ganėtinai naivi, tikėdama, kad viską galima ištverti dėl mėgstamo darbo, dėl galimybės tyrinėti augalus viename didžiausių Lietuvos botanikos sodų“. Nepaisant nesėkmių, kurias dabar vertina kaip skaudžias, bet kartu ir vertingas pamokas, iki 1990 m. ji dirbo Kauno botanikos sode. Perėjusi dirbti į floros-geobotanikos padalinį, kuravo augalų kolekciją, vadovavo Sėklų mainų skyriui, dėstė botaniką būsimiems farmakotechnikams Kauno medicinos mokykloje (dabar – Kauno kolegijos Medicinos fakultetas).
Nors profesinė veikla buvo labai intensyvi, vis stiprėjo noras sugrįžti į Žemaitiją, į tėviškę, kur Mažeikių rajono Gyvolių kaime prie vaizdingos Virvytės pakrantės prabėgo jos vaikystė ir moksleiviški metai. Tai buvo antroji didžiulė Jadvygos Balvočiūtės svajonė, kurią pavyko įgyvendinti su kaupu, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Grįžusi 1990 m. rudenį, kai dar nebuvo minčių apie platesnį verslą, ji pradėjo ūkininkauti. Turėjo tikslą atkurti Virvytės vingyje plytinčią salpinę užliejamą pievą, kuri sovietmečiu buvo suarta, išnaikinant retuosius augalus. Padedant tuomečiam Santeklių bendruomenės pirmininkui P. Bukauskui ir rajono melioracijos vadovui a. a. A. Adomaičiui, J. Balvočiūtės tėvams priklausiusi pieva buvo sugrąžinta, išlyginta ir sutvarkyta. Praėjus 25 metams pieva vėl tapo natūrali. Į ją „sugrįžo“ gegužraibės, plačialapis begalis, mėlynasis gencijonas ir kiti retieji augalai.
Noras tyrinėti ir rūpintis retųjų augalų išsaugojimu atvedė Jadvygą Balvočiūtę į Kamanų valstybinį rezervatą. Čia ji dirbo mokslo darbuotoja (botanike) iki 2002 m., iki apsisprendžiant kurti dabartinio verslo modelį. Tyrė Europoje vienos mažiausiai sukultūrintų Kamanų pelkės augmeniją. Nepaprastai svarbiu Jadvyga Balvočiūtė laiko 2002–2005 m. vykusį dalyvavimą Vilniaus universiteto Ekologijos instituto projekte, kuris buvo skirtas Lietuvos vietinės biologinės įvairovės išsaugojimui, steigiant valstybinius ir vietinės reikšmės draustinius (projekto vadovas – L. Balčiauskas). Kartu su kitais projekto dalyviais ji pastoviai skelbė duomenis apie naujas retų ir saugomus augalų radimvietes Aplinkos ministerijos periodiniame leidinyje „Raudoni lapai“. Šie duomenys buvo panaudoti kartografuojant augalų buveines ir sudarant žemės dangos duomenų bazes. Tai buvo prasmingi ekspedicijų metai, dirbant komandoje kartu su entomologais ir ornitologais, tiriant gamtinių išteklių būklę Mažeikių, Akmenės ir Telšių rajonuose. Nukeliauti šimtai kilometrų gimtosios Žemaitijos laukais ir pievomis parodė, koks turtingas yra šis kraštas ir kaip svarbu išsaugoti retus, kartais tiesiog unikalius augalus.
Ne visos J. Balvočiūtės išžvalgytos augalų radimvietės galėjo būti įtrauktos į draustinių teritorijas, tačiau surinkta informacija yra svarbi, keičiant žemės naudojimo paskirtį, ir turėtų pasiekti žemės sklypų savininkus. Neturėdami tikslios, tyrimais pagrįstos informacijos, gyventojai net be piktos valios gali išnaikinti tokių retų augalų, kaip gegužraibės (ypač retos Lietuvoje orchidėjinių augalų šeimos atstovės), miškinės sidabražolės, gyvatžolės ir kitų, augimvietes.
Kalbėdama apie vaistinguosius augalus, Jadvyga Balvočiūtė pažymi, kad svarbu ne tik juos išsaugoti, bet ir tinkamai naudoti jų išteklius. Todėl būtina aiškinti žmonėms apie vaistingųjų augalų rinkimą, jų paruošimą, laikymą ir vartojimą. Tai ji daro, kasmet skaitydama po 8–10 paskaitų bendruomenėms tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse (Latvijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje) ir dalyvaudama mokslinėse konferencijose. Bendraudama su žmonėmis, J. Balvočiūtė pastebi, kad susidomėjimas augalų gydomosiomis savybėmis nuolat auga. Žmonės klausia, diskutuoja, ieško atsakymų, o neradę jų mokslininkų darbuose, nukreipia paieškas į aktyviai propaguojamus Rytų šalių gydymo metodus ar įvairias kitų šalių netradicines praktikas. Žolininkės nuomone, tai nėra blogai, nes ieškantis žmogus visada lengviau randa išeitį, nei vien tik pasyviai laukdamas stebuklo. Tačiau ji pati nesiekia gilintis į šias sritis, kol mato Lietuvos augmenijos didelį, bet nepakankamai ištirtą gydomąjį potencialą.
Kad ir labai užsiėmusi (šiuo metu vadovauja vaistažolių ūkiui, kuriame dirba per dvidešimt darbuotojų), J. Balvočiūtė nuolat domisi vaistingųjų augalų tyrimais. Apgailestaudama ji pripažįsta, kad šiuo metu fitoterãpija (gydymas augalais) kaip mokslo ir ugdymo sritis Lietuvoje yra ganėtinai apleista. Trūksta žaliavinės bazės ir fitoterapinių tyrimų, kurie yra būtini, siekiant nustatyti augalų gydomąsias savybes. Ypač reikalingi laukinės augmenijos, kurios natūralios augimvietės sparčiai nyksta, tyrimai. Žolininkės manymu, be šių mokslo žinių praktiškai neįmanoma pakeisti šiandien dar gajaus požiūrio į vaistažolininkystę, kaip beveik neraštingų asmenų užsiėmimą, nors tam prieštarauja šimtmečiais kaupta gydymo vaistiniais augalais mokslo ir žmonių patirtis, daugiametės tradicijos ir tokios botanikos ir sveikatos antropologijos mokslų šakos, kaip paleobotanika, etnobotanika, etnomedicina, etnofarmokologija. Daugeliu atvejų mokslas ir pripažintų fitoterapeutų praktinė veikla turėtų ne tik duoti atsakymus visuomenei apie gydymą augalais, bet ir teikti rekomendacijas vaistažolininkystės verslui, kelti klausimus tolimesniems tyrimams ir ieškoti atsakymų į juos.
Biologinės įvairovės išsaugojimo projekto duomenys buvo naudingi ir įsigyjant vaistažolių žaliavą ūkiui „Jadvygos žolės“. Čia vaistažolių rinkinių gamybai naudojama 727 rūšių žaliava, kuri yra svarbus produkcijos kokybę užtikrinantis veiksnys. Žinodama vaistingųjų augalų augimvietes ir kitus duomenis, J. Balvočiūtė gali gana tiksliai įvertinti būsimo galutinio produkto kokybę. Tačiau augimvietėse, kaip ir visoje gamtinėje aplinkoje, pokyčiai yra neišvengiami, todėl tokį biologinės įvairovės kiekybinį ir kokybinį inventorizavimą reikėtų atlikti kas 5–7 metus.
Jadvygos Balvočiūtės įkurtame vaistažolių ūkyje – 14,21 ha plote – auginamos 112 rūšių vaistažolės, gaminami 66 rūšių vaistažolių mišiniai. Įkurta vaistinių augalų kolekcija, kurioje sukaupta 320 augalų pavyzdžių. Šie ištekliai yra ne tik žaliavų bazė vaistažolių ūkiui, bet ir puiki vieta studijoms. Tačiau iki šiol Lietuvos aukštosios mokyklos, ruošiančios botanikus, farmacininkus ir kitų susijusių sričių specialistus nerodė institucinės iniciatyvos bendradarbiauti, nors atskiri mokslininkai ir ypač studentai dažnai svečiuojasi ūkyje, renka augalus herbariumams ir rimtai domisi vaistažolių auginimu. Todėl J. Balvočiūtę ypač pradžiugino šiemet sudaryta sutartis su Kauno kolegija dėl studentų praktikos.
Toks sinerginis mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra labai svarbus, mokant būsimus specialistus šiandienos dinamiškame pasaulyje. Dėl ištobulintų marketingo priemonių ir kartais tiesiog agresyvios reklamos visuomenei vis paprasčiau pasiekiama ta „stebuklinga“ tabletė, kuria norima išgyti „čia ir dabar“, nesigilinant nei į ligos priežastis, nei į tokio gydymo pasekmes. Jadvyga Balvočiūtė yra įsitikinusi, kad geras vaistininkas neturėtų būti vien tik vaistų pardavėjas. Jam svarbu įgyti pakankamai žinių tiek apie medikamentinį ligų gydymą, tiek ir apie fitoterapiją, kad galėtų kvalifikuotai konsultuoti žmones, ne primetant kažkurią gydymo priemonę, bet leidžiant pasirinkti geriausius žmogaus sveikatai gydymo būdus arba jų derinius.
Jadvyga Balvočiūtė yra Lietuvos botanikų draugijos, Biologinės įvairovės tyrimo draugijos, Ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja“, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos ir Tautinio paveldo asociacijos narė. Nuo savo mokslinės veiklos pradžios ji viena ir su bendraautoriais parašė 6 knygas, paskelbė apie 30 mokslinių ir per 70 mokslo populiarinimo straipsnių.
Doc. dr. Rasa Balvočiūtė