Rengiant partijų susitarimą švietimo klausimais
Valstybės strategija: ko siekiame ir kaip galime tai įgyvendinti?
Pirmiausia būtina sudaryti veiksmų programą, kaip sutelkti Lietuvos akademinę bendruomenę ir įvairiose pasaulio valstybėse dirbančius lietuvių kilmės bei su Lietuva bendradarbiaujančius mokslininkus ir juos pasitelkti ilgalaikei valstybės (iki 2050 m.) strategijai kurti bei įgyvendinti. Šiuo metu Lietuvoje parengta daugybė šakinių ir kompleksinių strategijų, tačiau jų negalima net vadinti strategijomis, nes ten surašyta gausybė patraukliai skambančių pageidavimų ir pasiūlymų, bet neaptartos galimybės joms įgyvendinti. Daugelyje strategijomis vadinamų tekstų visiškai neaiškus nei jų tikslas, nei tikėtini rezultatai.
Valdymo institucijose parengta daugybė strateginiais dokumentais vadinamų tekstų, tačiau jų visuma neatsako į svarbiausią klausimą – kaip padidinti valstybės patrauklumą. Galų gale būtina suprasti, kad valstybės patrauklumas labiausiai priklauso nuo to, kaip tenkinami baziniai socialiniai poreikiai:
1) gyvenamoji vieta, siejanti asmenybę su teritorija;
2) darbas, atitinkantis asmenybės profesinius lūkesčius ir gebėjimus, teikiantis galimybę oriai pragyventi;
3) sveikatos apsauga, apimanti sveiką gyvenseną, reguliarius sveikatos būklės tyrimus, ankstyvąją diagnostiką ir gydymo proceso stebėseną, o svarbiausia – optimalų asmens darbingumo išsaugojimą;
4) permanentinė edukacija, apimanti asmenybės bendrąjį ugdymą, profesinės kvalifikacijos įgijimą ir nuolatinį jos atnaujinimą, dorovinių vertybių ir gyvenimo tikslo orientyrų sistemos sukūrimą, tautinės ir pilietinės pozicijos suformavimą;
5) asmens, jo šeimos, verslo ir aplinkos saugumas, kraštovaizdžio apsauga. Atsakomybės už planetos ir žmonijos išteklių išsaugojimą suvokimas. Tik įsisąmoninimas, kad kiekviena asmenybė yra unikali ir aktyviai dalyvaujanti savikūros procese, gali užtikrinti žmogaus pasitenkinimą gyvenimu, jo gyvensenos visavertiškumą.
Ištekliai
Seime vėl bandoma pasiekti partijų susitarimą dėl švietimo pertvarkos. Tačiau pirmiausia būtina sudaryti profesionalų ekspertų grupes, kurios peržiūrėtų visas bendrojo ugdymo programas, vadovėlius bei kitas mokymo priemones ir įvertintų, kaip jos atitinka šiuolaikinę bendrojo ugdymo sampratą, išsiaiškintų, ar tai, kas yra šiose programose, iš tikrųjų atitinka bendrojo ugdymo sąvoką. Paskubomis sulipdyta Seimo narių grupelė tokio uždavinio išspręsti negali.
1. Pirmiausia būtina suvokti šeimos vaidmenį vaiko asmenybės formavimuisi. Tik gyvenimas šeimos namuose ir bendravimas su tėvais labiausiai atitinka vaiko poreikius. Joks ankstyvas ikimokyklinis ugdymas negali atstoti tiesioginės tėvų įtakos vaiko asmenybės formavimuisi ir jo individualių gebėjimų raidai. Per ankstyvas vaiko ištraukimas iš tėvų namų veda prie asmenybės niveliavimo, vaiko traktavimo kaip minios nario, o ne kaip savarankiško būsimojo piliečio. Pati geriausia vieta vaikui augti yra jaukūs šeimos namai. Tik tada vaikas vėliau bus pajėgus suprasti, kas yra gimtinė, tėviškė, tauta, valstybė. Tai buvo suprasta dar senovės Graikijoje. Valstybė neturi siekti perimti atsakomybės už vaiko asmenybės formavimą iš tėvų iki jų pilnametystės. Tačiau valstybės pareiga – suteikti tėvams psichologijos ir pedagogikos žinių, ugdyti jų edukologinius gebėjimus, plėsti jų kultūrinį akiratį ir ugdyti jų pilietinę savivoką. Valstybės pareiga – sukurti tokią nepertraukiamos pagalbos tėvams sistemą, kuri atitiktų šiuolaikinės šeimos lūkesčius tiek materialine, tiek edukologine ir bendrakultūrine prasme. Valstybės priedermė – sudaryti tėvams tokias sąlygas, kurios leistų optimaliai derinti darbuotojo ir šeimos nario pareigas. Tam gali padėti ir plėtra galimybių, leidžiančių dirbti namuose arba ne visą darbo dieną bei lanksčiu darbo laiko režimu.
Ikimokyklinis ugdymas gali tik papildyti vaiko ugdymą šeimoje, kai tėvai dėl objektyvių priežasčių negali skirti vaikui tiek laiko, lėšų ar priemonių, kurių reikia, ruošiant vaiką bendrojo lavinimo mokyklai. Kuo anksčiau išplėšti vaiką iš šeimos siekė visi antidemokratiniai totalitariniai režimai, siekę ugdyti ne savarankiškas kūrybiškas asmenybes, o klusnius, savo įsitikinimų neturinčius vykdytojus. Nepamirškime, kad būtent šios kadencijos Seimas ir išplėtė ugdymo namuose sampratą. Tai vienas iš svarbiausių ir vertingiausių jo sprendimų.
2. Bendrojo lavinimo sistemą – jos turinį ir metodus būtina pritaikyti šiuolaikinės išsilavinusios visuomenės poreikiams, didžiausią dėmesį skiriant ne tik mokslo pagrindų įsisavinimui, bet ir kūrybiškos bei pilietiškos asmenybės ugdymui. Viena iš svarbiausių sąlygų – šeimos ir mokyklos pastangų suderinimas, siekiant optimaliai atskleisti ir ugdyti asmenybės kūrybinį potencialą, bendravimo su kitais asmenimis įgūdžius, mokėjimą atpažinti ir spręsti natūraliai iškylančius prieštaravimus ir konfliktus. Mokyklos priedermė – padėti tėvams atpažinti vaikų gebėjimus ir talentus, spręsti ugdymo procese iškylančias problemas, susijusias su optimalaus darbo krūvio nustatymu ir tarpasmeniniais santykiais. Bendrojo lavinimo sistemos uždavinys – parengti mokinio asmenybę savarankiškam profesijos pasirinkimui, padėti jam susiformuoti mokslinę ir dorovinę pasaulėžiūrą ir išugdyti gebėjimus ją išreikšti bei apginti, išugdyti pareigos savo valstybei jausmą ir jos pažangos siekį, pagarbą gimtajai kalbai, kultūrai, tautiniam paveldui. Kai abiturientai nesugeba išreikšti savo minčių rišliais, taisyklingais sakiniais, be nereikalingų svetimžodžių, yra pirmasis signalas, kad jų bendrojo ugdymo sistema neatliko savo vaidmens.
3. Suformuoti trinarę profesinio rengimo sistemą – pradinis profesinis rengimas, vidurinės grandies specialistų (kolegijų sektorius) ir aukštosios grandies specialistų (universitetų ir mokslo centrų sektorius), atitinkančią sumanios visuomenės ir darnios visų sričių bei regionų plėtros koncepciją, kuri leistų aprūpinti valstybės ūkio, kultūros ir valdymo sektorius aukščiausios kvalifikacijos darbuotojais. Pagrindinis visų ugdymo ir mokslo posistemių vertinimo kriterijus – jų įnašas į valstybės pažangą. Moksliniai straipsniai pirmiausia turi būti skirti Lietuvos Respublikos vartotojams – verslo, savivaldos ir centrinių valdymo institucijų veiklai tobulinti, pasitelkiant naujausius mokslo pasiekimus ir prisidedant prie mokslo pažangos visos žmonijos labui, padedant spręsti sudėtingiausias jos raidos problemas.
4. Nebeatidėliotinas uždavinys – užtikrinti tokį Lietuvos mokslo institucijų ir mokslininkų finansavimą, kuris leistų padidinti visos trinarės profesinio rengimo sistemos bei mokslo institucijų tarptautinį konkurencingumą ir leistų išryškinti tas kryptis, kurios labiausiai susijusios su mūsų valstybės pažangos siekiais.
5. Viena iš perspektyviausių valstybės raidos krypčių yra neatidėliotinas strategijos „Lietuva – sveika šalis“ parengimas ir įgyvendinimas. Būtent ši strategija, kaip rodo jau atliktų gausių tyrimų išvados, leis optimaliai naudoti gamtos, žmonių ir infrastruktūros išteklius, energingai plėtojant labai aukštos kvalifikacijos reikalaujančias paslaugas ir darbo vietas, kuriant ekologiškas aprūpinimo maistu sistemas, plėtoti šiuolaikiškų, erdvių šeimos sodybų ir mikroūkininkavimo koncepcijas. Jų įgyvendinimas per trumpąsias tiekimo grandines leis aprūpinti gyventojus geriausios kokybės maistu ir žaliava gamtinės kilmės vaistams, optimaliai panaudojant Lietuvos rekreacinius išteklius, kuriant modernias gydymo, reabilitacijos ir aktyvaus poilsio institucijas, plėtojant tiek vietinį, tiek tarptautinį sveikatos turizmą, ypač tose vietovėse, kurios dėl gamtinių veiksnių netinka intensyviajai žemdirbystei ir gyvulininkystei, bet gali būti pritaikomos akvakultūros ir rekreacinės miškininkystės bei kitų netradicinių, tačiau vis labiau populiarėjančių verslų plėtotei.
(Tęsinys – kitame numeryje)