Taršos kriokliai
Jau daug metų iš Klaipėdos skriejo nerimą keliantys signalai apie nepakeliamą dvoką, oro, žemės ir vandenų taršą. Smarvė ypač sustiprėdavo naktimis. Neapsikentę žmonės kreipėsi į visas institucijas, į kurias tik įmanoma kreiptis tokiais atvejais. Atsakymai (jeigu jie apskritai ateidavo) būdavo standartiniai: „taršos šaltiniai – nenustatyti“ arba „tarša neviršija leistinų normų“. O kad būtų dar labiau įtikinama, retkarčiais ir per televiziją parodydavo „tyrėjus“, dažniausiai vaikštančius su praėjusio šimtmečio įranga. Antai vienas jų kastuvu praskverbia velėną, kitas atkiša kibirėlį ir abu nueidami pažada pranešti „tyrimo rezultatus“. Kažkas iš Neries, kurios srovė neša kažkokias drumzlių putas ir net teršalų gabalus, pasemia trečdalį kibiro. Po kurio laiko diktorius perskaito jam pakištą tekstą, kad „plastiko mėginyje neaptikta“. Kažkur po geležinkeliu aptinkamas vamzdis, iš kurio bėga srutos, tačiau kalbinami atitinkamos įmonės atstovai solidžiai postringauja, kad jie jau daugiau kaip dešimtmetis nesinaudoja tuo vamzdžiu. Ir taip toliau, ir panašiai…
Bet štai atsitiko kažkas neplanuoto: užsiliepsnojo Alytaus „Ekologistika“ (atkreipkite dėmesį į pavadinimą, kuris skamba labai panašiai, kaip „ekologiškas“). Dar nespėjus išsisklaidyti degėsių tvaikui Alytuje, Klaipėdoje netikėtai išryškėjo gal dar didesnio masto „Grigeo“ afera. Nors šios įmonės iškaboje puikuojasi žalia spalva, o jos reklamos skelbia, kad įmonės produkcija – tik ekologiška, o veikla atitinka aukščiausius aplinkos apsaugos standartus, išaiškėjo, kad čia yra milžiniški užterštomis nuotekomis perpildyti rezervuarai, sklendės, kurias sukinėja žemiausio lygmens pagalbiniai darbininkai, kažkodėl būtent naktimis į Kuršių marias išleidžiantys milžiniškus kiekius dvokiančių ir, aišku, labai pavojingomis medžiagomis užterštų nuotekų. Pagaliau ima kristi ir iki šiol nieko pavojingo neradusių, atsiprašant, „aplinkosaugininkų“ sukurtos paslapčių užuolaidos ir nuo kitų „netaršių“ įmonių. Tačiau kiek laiko prireiks, kai uostamiesčio gyventojams nebereikės po kelis kartus per dieną plauti langų, kad naktimis nereikės krūpčioti baiminantis, kokiais nuodais teršiamas oras, kuriuo kvėpuoja tiek gyvenantys netoli uosto krovos aikštelių, tiek atokesniuose, lyg ir jaukiuose priemiesčiuose?
Greitų sprendimų tikėtis neverta ne tik Klaipėdos ar Alytaus gyventojams. Pramonininkų atstovai greitai pasitelkė sunkiąją artileriją. Žiniasklaidoje jau pasigirdo klyksmų apie dabar kilsiančią „raganų medžioklę“, „istorijas, kurios vėliau nepasitvirtins“, „nepakeliamą naštą pramonei“ ir Lietuvos „verslo laukiantį įtemptą laikotarpį“. Nusmailintus liežuvius gerai ištreniravę „viešųjų ryšių ekspertai“ bando formuoti įvaizdį, kad… visada taip buvo. Štai „Delfi“ vienas iš jų postringauja: „Aplinkosauga Lietuvoje niekada nebuvo kertinė tema. Kai pasiklausai žmonių pasakojimų, visokių istorijų, susitarimų su aplinkosaugininkais, kartais negali žinoti – jos tikros ar ne, bet žmonės žiūrėjo į tai gana atsipalaidavę, nes nebuvo kažkokių didelių problemų. Jei kažkas „papigiai“ kur nors pasaugodavo padangas, po to padegdavo, kad atsikratytų, visi sakydavo, kad toks verslas, niekas rimtai nežiūri…“ Tarsi kalbėtų apie iš balkono nusviestą nuorūką ar ant šaligatvio prilipusį kratomos gumos gumuliuką: nemalonu, bet juk taip įprasta. Ir kažkas būtinai dar pridurdavo: „Juk čia tik Lietuva…“ Tarsi būtume trečiarūšiai ar vadinamojo „trečiojo pasaulio“ šalis.
Pasibaisėtino aplaidumo ir net nusikalstamos veikos signalai plaukia iš Utenos ir kitų rajonų. Vienur prikaupta keli tūkstančiai tonų panaudotų tepalų, kitur – šimtai statinių su neaiškios paskirties chemikalais, kurių ten išvis neturėjo būti. Bet pasirodo, kad ne tik atokiuose, nuo valdžios akių paslėptuose seniai ištuštėjusių kaimelių buvusiuose gamybiniuose, jau griuvėsiais virtusiuose pastatuose iki stogų prikrauta visokio pavojingo šlamšto. Visai šalia Vilniaus veikusios fermos yra užpildytos didžiuliais pakais plastiko, kuris, kaip liudija labai tvarkingi valdiški popieriai, esą jau seniai perdirbtas ir už tai gauti valstybės pinigai, kurie jau seniai išleisti. Fermos tikrieji savininkai – nežinomi, su dabartiniais jų naudotojais susisiekti nepavyksta… Galai į purviną vandenį, ar ne, ponai verslininkai?
Seimas skubiai suskato taisyti teisės aktus, griežtinti įstatymus, bet juk visiems aišku, kad iki jų įsigaliojimo – dar labai ilgas kelias. Net ir čia nesiseka. Klaipėdietis Seimo narys Naglis Puteikis šaukia, kad jo kolegos atmetė pasiūlymus griežtinti aplinkos taršos reikalavimus, nes jie būtų… nepakeliami verslui. Atseit, bankrutuos didžiulės gamyklos, daugybė žmonių neteks darbo, o valstybės biudžetas – pajamų. Taigi, gyventume gal ir švariau, bet neėdę.
Tai iš ko mes gyvename? Iš ko laikosi mūsų biudžetas? Iš taršių technologijų, kurias naudoti kitoms valstybėms nebeapsimoka? Iš žaliavų eksporto į tas valstybes, kurios pačios jų turi daug daugiau, nei mes, bet perka, nes tai – daug pigiau, nei naudoti savas, kurios ateityje tik brangs? Iš darbo jėgos, beje, jau praktiškai paruoštos modernioms kitų valstybių įmonėms?
Sąžinės ekologija
Nereikia net specialaus profesinio pasirengimo, kad įvertintume, kokia žema mūsų eismo kultūra. Kasdien sudaužomi prabangūs automobiliai, kasdien (dažnai net perėjose) žūsta arba neišgydomai suluošinami žmonės. Bet pasižiūrėkime, koks įnirtingas pasipriešinimas bet kuriam reikalavimui laikytis įstatymų ir taisyklių. „Karas keliuose?“ Ne, ne karas, o paprasčiausias chuliganizmas, kurio tikroji priežastis – panieka savo valstybei. Nepasitikėjimas nei tarnautojais, atliekančiais savo pareigą, nei savimi. Ir nereikia būti psichologu, kad važiuodamas Šiaulių–Panevėžio magistrale ar neseniai atnaujintu labai vaizdingu Bubių–Ramučių keliu, einančiu per Šiaulių ir Kelmės rajonus, įvertintum, kokiais epitetais (kartais išrėkiamais net per pradarytą automobilio langą), šviesos ir garso signalais palydimi eismo dalyviai, važiuojantys leistinu greičiu. Pavyzdžiui: „Ir kas čia per idiotas, kuris per tą sodų teritoriją važiuoja 70 kilometrų per valandą greičiu? Juk čia niekada nebuvo jokio policininko ar greičio matuoklio…“
Kai nuo Panevėžio ar Ukmergės modernia magistrale pasiekiate Vilnių, judrioje sostinės gatvėje nebespėjate nuiminėti kojos nuo stabdžių pedalo. Net kylant į kalniuką, kuriuo prasideda įvažiavimas į šią gatvę, su baime žiūrite, kad sunkiasvoris vilkikas ar koks surūdijęs „opelis“ nenubrauktų šono. Blykčiojantys žibintai, pypčiojimai, staigūs peršokimai iš vienos eilės į kitą, likus vos keliems metrams tarp automobilių – Vilniaus kasdienybė.
Kai judriose sostinės gatvėse pasirodė pirmieji trikojai, tam tikra vairuojančiųjų dalis juos pasitiko su tikra šizofreniška isterija. Kažkas bandė užstoti greičio matuoklio objektyvą ar ant prietaiso užmesti kokį nors daiktą, kažkas puolė maigyti telefono mygtukus, norėdamas įspėti potencialius eismo pažeidėjus socialiniuose tinkluose, kažkas puolė rašyti „komentarus“ (tiksliau – „chamentarus“) apie neva bandymus grąžinti sovietmečio praktiką, kai kelių kontrolę vykdę milicininkai pažeidėjus stabdydavo, iššokę iš krūmų. O keli, deja, įstatymų leidėjai puolė registruoti pataisą, kad prieš tuos „trikojus“ būtų statomi perspėjantys ženklai. Esą taip žinotume, kur pristabdyti, o kur – „paspausti“. Ir tik vos vienam kitam laiku šmėstelėjo paprasta mintis, kad kelių eismo taisyklių būtina laikytis visur ir visada. Kaip ir kiekvieno įstatymo. Amerikiečiai turi tokį posakį: „Nors šis įstatymas man atrodo kvailas, bet jis yra ĮSTATYMAS.“ Taigi, kad ir su kuo susidurtume, ar su bandančiu pasipelnyti, teršiant gamtą, ar su niekinančiu kitus eismo dalyvius, ar su korupcijos apsėstu savivaldybės tarnautoju, mes visada susiduriame su nusikaltėliu.
Prof. dr. Jonas Jasaitis