Viskas prasidėjo nuo paprasto pasisveikinimo lietuviškai: „Labas, profesoriau“, kai Viktoras Sniečkus, maloniai nustebęs, pakvietė mano sūnų Lucą, šiuo metu siekiantį chemijos magistro laipsnio Queens universitete, apsilankyti grupelėje gabių chemikų iš viso pasaulio, siekiančių tų pačių tikslų, savaitiniame susirinkime.
Kas sieja mus, kartais visai netikėtai susitikusius? Chemija, bendra kalba, meilė Lietuvai, menui, muzikai, toms pačioms vertybėms? Lietingą rugsėjo sekmadienio rytmetį mes jau gėrėme kavą su profesoriumi Viktoru jo pamėgtoje kavinėje Kingstone. Malonu, kad šis, be galo užsiėmęs akademikas tądien neskubėjo, nors rimtai dirbo, rengdamas verslo planą savo laboratorijai. Kalbėjomės apie Lietuvą, brazilišką džiazą, vaikus ir, žinoma, apie chemiją.
Chemija ir Viktoras yra neatskiriami. Žavi tai, kad chemija jam niekada nebuvo pelno šaltinis. Chemija profesoriui – tai ne tik nesibaigiantis darbas, bet ir nuostabus kasdienis pažinimas. 1998-ųjų metų liepą profesoriaus Stan Brown kvietimu, Viktoras Sniečkus atvyko į Queens universitetą užimti profesoriaus Alfred Bader kėdės (aut. pastaba: garbingas titulas „Bader Chair in Organic Chemistry”), kaip organinės chemijos profesorius. Iki šiol profesorius garbingai neša profesoriaus A. Bader dedikuotą profesoriaus emerito titulą. Su gausia grupe magistrantų ir baigusių doktorantūrą, vos tik atvykęs Viktoras sugebėjo pradėti darbus tuo pačiu lygmeniu, kaip ir Waterloo universitete, kur dirbo 30 metų.
Pradėjęs dirbti Queens universitete, Viktoras Sniečkus susipažino su chemiko ir rašytojo Primo Levi darbais. Būtent tais metais į jo rankas pateko Primo Levi knyga „Periodinių elementų lentelė“. Ši knyga – tai tarsi trumpų istorijų, turinčių cheminių elementų pavadinimus, kolekcija. Kažkuria prasme tai pati tikriausia paties Levi gyvenimo istorija, kai jis, jaunas žydų tautybės studentas Italijoje, Antrojo pasaulinio karo metu dėl antifašistinio partizaninio judėjimo buvo įkalintas Aušvico koncentracijos stovykloje, bet išgyveno. Kita vertus, ši knyga – odė chemijos magijai. „Primo Levi‘s leido chemikams suprasti, kaip yra įvertintas jų darbas. Ją skaitai tarytum romaną, – sakė prof. Sniečkus. – Taip, čia gausu chemijos terminų, bet daugiausia joje yra psichologijos ir filosofijos.“
Profesoriaus nuosava „Periodinių elementų lentelės“ kopija jau gerokai nuskaityta, išmarginta komentarais ir pastabomis. „Pasitikėjimas – vertybė“, – skelbia viena pastaba. „Būtent to mes mokome tiksliųjų mokslų studentus“, – sako Viktoras.
Daug panašumų tarp Primo Levi chemijos aprašymų ir Viktoro Sniečkaus pamąstymų. Abiem būdingas pažinimo ir atradimo džiaugsmas. Kai kurie cheminiai elementai, pavyzdžiui, geležis ir varis, atrodo paprasti ir aiškūs, o bismutas ir kadmis – sunkiai atpažįstami, nelengvai randami. „Bet viskas prasidėjo nuo ličio (Lithium)“, – sako profesorius.
Kodėl Viktoras tapo Lithium chemiku? „Todėl, kad esu Lithuanian”, – pokštauja jis. Prie šio elemento mokslininkas dirba jau per 40 metų. Profesoriui tai yra nuostabus metalas. Tai chemijos elementas, kurį naudojame visi. Jis yra ir mūsų mobiliųjų telefonų baterijose. Profesoriaus laboratorijoje naudojami elementai, turintys ličio. Jie naudojami kaip reagentai cheminėje sintezėje. Chemikai juos naudoja kurdami naujus junginius. Viktoras tiki, kad tai, ką jis kuria, bus panaudota naujoms mokslo kryptims.
Nedažnai stebime pavienius mokslo rezultatus šiuolaikinėje realaus pasaulio produkcijoje. V. Sniečkaus laboratorija pasižymi labai svarbiais praktiniais sprendimais. „Tai – pamatinis darbas, kuriant naujus ličio naudojimo metodus šiuolaikinėje chemijoje ir taikant juos praktikoje, – sako profesorius. – Mums sekėsi. Šiandienos rinkoje yra 4 ar 5 vaistai, kurie buvo pagaminti, naudojant mūsų atrastus metodus. Tarp jų – priešuždegiminis agentas, naudojamas ŽIV gydymui, ir įdomiausias priešgrybelinis agentas.“
Ličio agentai gali būti naudojami vaistų industrijoje, tačiau tai užima labai daug laiko ir yra sunkus mokslas. Viktoro laboratorijoje dirbama su 20 miligramų dozėmis. Toks elemento kiekis būtų sunkiai pastebimas jūsų delne. Tačiau, jeigu tai pasiteisina, šis kiekis gali būti padidintas iki 2 gramų. Kai atradimą paskelbia, viskas priklauso nuo gamintojo, kuris imasi naudoti metodą naujam vaistui pagaminti. Gamintojas gali padidinti tą kiekį iki kilogramų. Ir tai yra visiškai skirtingas procesas, nes čia bendradarbiaujama su inžinerine chemija. Chemikai žino reakcijas, o inžinieriai – su jomis susijusias technologijas. Tuomet viskas atliekama milžiniškame reaktoriuje, kuris prilygsta Chernoff auditorijos dydžiui (aut. pastaba: didžiulė auditorija Queens universitete).
Vienas prof. V. Sniečkaus laboratorijos atradimas padėjo kovoti su ŽIV. Kitas atradimas – Gaeumannomyces graminis yra augalų liga, kuri dėl savo gebėjimo sunaikinti kviečius, avižas ir miežius pavadinta „Imk viską“. Ši liga buvo nustatyta 1852 m., kai grybas sunaikino derlių Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Australijoje. Po kurio laiko garsi Amerikos kompanija „Monsanto“, tyrinėdama mokslininkų sukurtus junginius, kreipėsi į profesorių pagalbos. Kompanija norėjo ištirti, kaip kai kurie elementai lemia tam tikras ligas, ir pažadėjo už tai sumokėti.
Didžiausiai kompanijos nuostabai profesoriaus laboratorija turėjo keletą junginių, kuriais mielai pasidalino. Netrukus Viktoras sulaukė skambučio – jam buvo pranešta, kad vienas iš jo sukurtų junginių ypač aktyviai veikia specifinę grybo rūšį, kuri dar niekada nebuvo sunaikinta. „Monsanto“ laboratorija turėjo atlikti labai daug tyrimų ir įdėti daug darbo, kad sukurtų priešgrybelinį agentą, kuris pagaliau pasiekė rinką. Tačiau nuostabu tai, kad viena maža molekulė, sukurta Viktoro Sniečkaus, atvėrė kelius apsaugai nuo grybo, kuris beveik 150 metų naikino derlių pasaulyje.
„Aš niekada nepamiršiu to momento, kai pirmą kartą pamačiau šio tyrimo rezultatus, – sako profesorius V. Sniečkus. „Monsanto“ atstovai tada pasakė: „Viktorai, mes parodysime jūsų darbo rezultatus“. Jie ir nuvežė mane į laukus apžiūrėti sergančių ir visai sveikų augalų. Tai buvo tarsi religinė patirtis. Tuo metu „Monsanto“ atstovai paklausė, ar norėčiau, kad mano vardas būtų pridėtas prie patento. Aš pasiteiravau, o koks būtų kitas pasirinkimas? Tai buvo pinigai, gana įspūdinga suma mano laboratorijai penkeriems metams. Aš tai ir pasirinkau. Tai sustiprino mūsų potencialą kitiems projektams, atvėrė naujų galimybių. Tiesa, aš ir dabar kartais prabundu naktį ir galvoju, kodėl aš tada nepaėmiau patento pinigų? Visgi manau, kad priėmiau teisingą sprendimą. Jo dėka mūsų grupė nepaprastai išaugo, mūsų darbas įgijo naujų krypčių. Pagrindinis visų atradimų ir naujų technologijų darbas yra tas darbas, kuris atliekamas universitete. O tai ir yra mūsų tikslas! Ir tuomet visai laisvai imame eksperimentuoti, kaip vaikai, nebijantys padaryti klaidų.
Man labai patinka, kada mano studentai galvoja taip pat. Tada jie nebijo eksperimentuoti. Magistratūros studijos – pats geriausias laikas jų gyvenime visomis prasmėmis. Ir jie tai žino. Jie žino, kad reikia sujungti savo protą, rankas, techninius gebėjimus ir savo užsispyrimą, ir tikslas bus pasiektas.“
2019 m. lapkričio mėnesį Queens universitete, studijų baigimo iškilmėse profesoriui Viktorui Sniečkui buvo įteiktas apdovanojimas už vadovavimą magistratūros studijų studentams. „Šis apdovanojimas man yra didelė garbė, suteikianti galimybę ir atsakomybę, didelį malonumą stebėti jūsų tyrimų veiklą, taip pat stebėti jūsų ateities karjeros kelią”, – tada absolventams pasakė profesorius. Jo entuziazmas ir pagarba chemijai tiesiog užkrečia. Jis nuolat kalba savo studentams: „Jūs sukūrėte naują molekulę, niekas iki šiol šioje žemėje to nepadarė. Jūs dar nežinote šio atradimo galimybių. Kai ateinate į laboratoriją, tikėkite savo galimybėmis.”
Rasa Juozapaitytė-Kapeniak