J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui
Lietuvos žemės ūkio ministrui Andriui Palioniui
Per visą valstybės istoriją Lietuvos žemės ūkis dar niekada nebuvo išauginęs tokio didelio javų, rapsų, cukrinių runkelių derliaus. Tačiau Lietuvos žemės ūkis dar niekada nenaudojo ir tiek daug mineralinių trąšų bei pesticidų. Bėda ta, kad, siekiant gauti didelį derlių bet kokia kaina, labai prastėja produkcijos, dirvožemio ir gamtinės aplinkos kokybė. Daug kur nebesilaikoma sėjomainų, susidėvėjo melioracijos įrenginiai, nekalkinant rūgščių žemių, sparčiai didėja jų rūgštingumas, sunki technika didina dirvožemių suslėgimą. Be saiko didinami laukų plotai, stambinami ūkiai, naikinami laukų želdiniai, dėl ko labai sumažėjo daugiamečių žolių, svarbiausių dirvožemio derlingumo gerintojų plotai, didėja vandens ir vėjo sukeliamos dirvožemio erozijos mastai.
Visa tai mažina natūralaus dirvožemio derlingumą ir sukelia biologinės įvairovės degradaciją. Jei dar prieš keliolika metų 60 kg/ha NPK trąšų norma buvo laikoma optimalia, tai dabar nebepakanka ir 100 kg/ha NPK. Sėkmingam žemės ūkio augalų augimui ir kokybiško derliaus brandinimui reikalingi bemaž visi Mendelejevo lentelės elementai. Deja, į dirvožemį grąžiname tik NPK ir dar keletą mikroelementų. Todėl pastaraisiais metais pastebimas ne tik dirvožemio, bet ir grūdų bei kitų rūšių augalų derliaus kokybės prastėjimas bei didėjanti produkcijos savikaina.
Itin neramu dėl didėjančio pesticidų naudojimo. 2008 m. į Lietuvą įvežta 414 tonų, 2012 m. – 2 902 tonos, 2016 m. – 14 576 tonos pesticidų. Taigi pesticidų naudojimas išaugo net 35 kartus! Vieša paslaptis, kad dar apie 20 proc. pesticidų (neaiškios kilmės) įvežama nelegaliai. Negi mūsų žemės ūkis taip serga? Kas gali paaiškinti, kodėl naudojami nuodų kiekiai taip sparčiai auga?
Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įrodinėja, kad, gavusi registracijos paraišką, nuodugniai įvertina augalų apsaugos priemonių (AAP) poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, ir tik visai saugios registruojamos Lietuvoje. Jeigu tai tiesa, tai kodėl kasmet peržiūrimi registruotų AAP sąrašai ir išbraukiama po keliolika registruotų ir beveik tiek pat registruojama naujų pesticidų?
2010 m. šalyje buvo registruota 255 įvairiausi pesticidai, tarp kurių buvo net 44 herbicidai, kurių veiklioji medžiaga – glifosatai. Tais metais iš leistinų naudoti pesticidų sąrašo išbraukta beveik 150 pesticidų rūšių. 2017 m. iš sąrašo išbraukta 17 herbicidų, kurių veiklioji medžiaga – glifosatai, nes juose rasta koformulianto – poliesilintų riebiųjų aminų, kurie gerokai toksiškesni už grynuosius glifosatus. Panašu, kad to niekas dorai nežino, jei jie dešimtimis išbraukiami ir įrašomi. Kur buvo tie tyrėjai ir registruotojai, leidę metų metais nuodyti žmones ir gamtą? Kaltų nėra?
Kuriami nauji pesticidai yra dar toksiškesni. Pakanka vos kelių gramų vienam hektarui. Tokius pesticidus lengva perdozuoti ir pavojingai užteršti aplinką. Kardinaliai sumažinus registruotų pesticidų skaičių, labai palengvėtų jų pačių ir jų metabolitų likučių tyrimas (registracija, likučių tyrimas kainuoja nemažus pinigus). Kas gali paneigti, kad dalis tų pinigų nenubyra tų pesticidų tyrėjams ir registratoriams? Herbicidai, kurių veiklioji medžiaga – glifosatai, sudaro beveik pusę visų naudojamų herbicidų. Juos visokeriopai reklamuoja ne tik gamintojai, platintojai, didelis būrys konsultantų, bet ir kai kurie mokslo darbuotojai, apgynę disertacijas ir pakilę karjeros laiptais.
Dabar dauguma žemdirbių be pesticidų jau nebemoka ūkininkauti. Baisiausia, kad Europos Komisija leido glifosatus naudoti prieš pat augalų derliaus nuėmimą ir tai pavadino „gero ūkininkavimo praktika“. Lietuviai yra apsukrūs ir tuo pasinaudojo, nušaudami tris zuikius: glifosatai sunaikina piktžoles, paspartina grūdų džiūvimą, o už paliktas apnuodytas negyvas ražienas dar gauna papildomas išmokas.
Niekas nesiima atsakomybės už tai, kad grūdai, apipurkšti glifosatais, pilami į tuos pačius aruodus, kaip ir nepurkšti. Glifosatų likučių randama žmonių, niekada neturėjusių su pesticidais tiesioginio kontakto, organizmuose, įvairiuose maisto produktuose ir net aluje.
Austrija ir Prancūzija jau uždraudė naudoti glifosatus. JAV iškelta daugybė ieškinių dėl glifosatų padarytos žalos žmonių sveikatai, o nuo 2023 m. jie tikriausiai bus uždrausti naudoti ir visoje ES, nes yra daugybė įrodymų, kad glifosatai ir kiti pesticidai sukelia įvairius vėžinius susirgimus ir kitokias ligas, užteršia vandenis, žudo dirvožemio mikro ir makroorganizmus. Žiemodami glifosatais apnuodytose ražienose jau baigia išnykti kiškiai, kurapkos, varliagyviai ir net peliniai graužikai. Nuo pesticidų ypač kenčia paukščiai, žuvys ir daugelis kitų gyvūnų, kurių pagrindinis maisto šaltinis – vabzdžiai. Iškilo didelis pavojus bitėms ir kitiems labai naudingiems vabzdžiams.
Buvęs eurokomisaras Vytenis Andriukaitis skelbė visai Europai, kad Lietuvoje išspręsta bičių apsaugos nuo pesticidų problema, nes visi bitininkai, bitininkaujantys 2,5 km atstumu nuo purškiamų laukų, prieš dvi paras įspėjami, kad apsaugotų savo bites, t. y. avilius uždarytų ar pervežtų į saugias vietas, kad žydintys augalai purškiami tik nuo 9 val. vakaro ir iki 4 val. nakties ir pan.
Keli Sambūrio „Patirtis“ nariai esame bitininkai mėgėjai ir augalų vegetacijos metu kas kelintą dieną telefonu gauname įspėjimus, kad netoliese esantys laukai bus purškiami pesticidais ir kad saugotume bites. Tačiau net ir ne bičiuliui aišku, kad bitelės tų įspėjimų negirdi, o karštą vasaros dieną uždaryti avilius tolygu katastrofai. Pervežti avilius į saugias vietas retas bitininkas turi priemonių ir sveikatos. Be to, Lietuvoje daug pasėlių purškiami ir visą dieną. Pesticidų lašeliai patenka ant skraidančių bičių, jos apnuodija medų, perus arba žūva. Jos praranda orientaciją arba, įgijusios pesticidų kvapą, tampa neatpažįstamos ir nebepriimamos į avilius. Pagal naujausias augalų auginimo technologijas, dauguma augalų rūšių purškiami įvairiais pesticidais nuo kelių iki 10 kartų per vegetacijos periodą, todėl bitėms ir daugeliui kitų gyvių gresia išnykimas.
Ar nėra kito pasirinkimo? Kiek mes turime pavyzdinių ekologinių ūkių? Sektinu pavyzdžiu galėtų tapti Giedrikų ūkis Biržų rajone, labai patyrusio agronomo Valentino Genio ekologinis ūkis Ukmergės rajone. Čia jau beveik 20 metų nenaudojamos mineralinės trąšos, pesticidai ir net plūgai. Įvesta 9 laukų sėjomaina, auginami įvairūs mišiniai žaliajai trąšai, glaudžiai bendradarbiaujama su Lietuvos ir užsienio dirvožemių tyrėjais. V. Genio ūkyje pagrindinis dėmesys skiriamas dirvožemio gerinimui ir išsaugojimui, o ne augalų tręšimui. Javų derlingumas – 6 t/ha puikios kokybės grūdų. Maža savikaina, gera dirvožemio kokybė (humuso kiekis išaugo iki 30 proc.). Savo patyrimu Valentinas noriai dalijasi su kitais ūkininkais, organizuoja nuostabius seminarus ir ekskursijas. Ar tai ne skatintinas ir sektinas pavyzdys visos Lietuvos žemdirbiams, žemės ūkio mokslui ir valdininkams?
Auginimo technologijose, siekiant didesnio derliaus, pirmiausia akcentuojamas genetinis augalų potencialas, tręšimas mineralinėmis trąšomis, pesticidų naudojimas. Nerimą kelia nepagrįstai užmirštamas didžiausias Lietuvos turtas – dirvožemis. Tačiau metų metais dirvožemio derlingumui išsaugoti skiriamas minimalus dėmesys. Šiuo metu dėl intensyvios žemdirbystės net pačiuose derlingiausiuose Suvalkijos ir Šiaurės Lietuvos dirvožemiuose vis dažnesni dirvos nualinimo atvejai.
Paminėtos problemos yra aktualios Europos Sąjungos šalims ir visam pasauliui. Ką tik paskelbtoje 90-ties organizacijų iš 17 ES šalių iniciatyvoje „Saugokime bites ir ūkininkus“ (angl. „Save Bees and Farmers“) rašoma, kad 2005–2016 m. Europos Sąjungoje išnyko 4 milijonai smulkių ūkių. Labai nyksta bioįvairovė, spartėja klimato kaitos krizė. Jau degradavo beveik pusė gamtinės aplinkos regionų, ant išnykimo ribos pateko beveik ketvirtadalis laukinės gyvūnijos rūšių ir pan. Akcentuojama, kad labiausiai tokius pražūtingus pokyčius lemia besaikė aplinkos chemizacija ir vis intensyvesnis nuodingų cheminių medžiagų naudojimas. Todėl iniciatoriai iki 2020 m. rugsėjo įteiks Europos Komisijai ir Parlamentui vieno milijono gyventojų pasirašytą peticiją su reikalavimu iki 2030 m. uždrausti naudoti 80 proc. pavojingiausių, o iki 2035 m. – ir visus cheminius pesticidus.
Iki to laiko mokslas privalo labai sustiprinti atsparių ligoms ir kenkėjams augalų veislių bei biologinių augalų ir gyvūnų apsaugos preparatų kūrimą. Ši iniciatyva jau išversta į 20 kalbų ir platinama visose Europos Sąjungos šalyse. Lietuva, norėdama išlikti žalia, draugiška gamtai ir tapti gerovės šalimi, turėtų visokeriopai prisidėti prie šios iniciatyvos įgyvendinimo.
Todėl siūlome:
1. Siekiant išsaugoti dirvožemį, vandenis, biologinę įvairovę, gaminti saugų maistą ir pašarus, būtina apriboti mineralinių trąšų naudojimą iki ne daugiau kaip 100 kg/ha NPK. Nuo 2020 m. uždrausti naudoti glifosatus prieš pat derliaus nuėmimą. Sumažinti registruotų pesticidų asortimentą iki minimaliai būtinos įvairovės, iki 2030 m. uždrausti naudoti ne mažiau kaip 80 proc. pavojingiausių pesticidų.
2. Atlikti kokybišką auditą ir išsiaiškinti, kodėl šalyje registruojama tiek daug sveikatai pavojingų pesticidų. Pateikti visuomenei atsakymus, kodėl didelė dalis pesticidų skubiai įtraukiama, o paskui išbraukiama iš registro, kaip pavojingi arba labai pavojingi? Ar esama šalies pesticidų naudojimo kontrolės sistema yra efektyvi ir tikrai orientuota į visuomenės sveikatos ir gamtinės aplinkos apsaugą? (Sąžiningi medikai ir mitybos specialistai vis dažniau siūlo nebevartoti chemizuotuose ūkiuose išaugintų maisto produktų, nes jie – nesaugūs.)
3. Skatinti mišrių ūkių plėtrą, organinių trąšų, žalienų panaudojimą bei rūgščių dirvų kalkinimą. Visi ūkiai privalo turėti bent 3–4 laukų sėjomainas. Optimalus sėjomainų laukas neturi būti didesnis nei 100 ha. Dirvožemių apsaugai nuo erozijos, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimui pradėti ir skatinti laukų apsauginių juostų, gojelių bei kitų želdinių sodinimą.
4. Skatinti smulkiųjų ir vidutinių šeimos ūkių, kurie ūkininkauja ar yra pasiruošę ūkininkauti pagal tausojamosios (tvarios) arba ekologinės žemdirbystės sistemos reikalavimus, veiklą. Kurti juridines ir ekonomines sąlygas žemės ūkio kooperacijai, ypač agroservisų plėtrai. Tęsti ir plėtoti trumpos grandies kokybiškų maisto produktų gamybą ir kurortinę žemdirbystę. Įvairiuose Lietuvos regionuose įkurti parodomuosius pavyzdinius ekologinius ūkius, kuriuose būtų organizuojami mokymai, kiti edukaciniai renginiai.
5. Orientuoti Lietuvos žemės ūkio mokslininkus ir specialistus, kad jie parengtų ekonomiškai efektyvias ekologiško ir saugaus maisto produktų gamybos, žemės ūkio kultūrų, gyvulių auginimo bei priežiūros technologijas, aplinkos apsaugos, dirvožemių erozijos mažinimo, biologinio aktyvumo bei humuso kiekio didinimo priemones.
Sambūrio „Patirtis“ pirmininkas
dr. Romas Pakalnis
Nariai:
prof. A. Svirskis, prof. A. Baležentis, žurnalistė N. Baužytė, architektė B. Biekšienė, menoty-
rininkas R. Budrys, inž. A. Jasiūnas, architektas
A. Karalius, prof. L. Klimka,
visuomenės veikėja L. Knizikevičienė, visuomenės veikėjas V. Mačiekus, prof. R. Merkienė, disidentas P. Plumpa, dr. M. Sereikienė, prof. R. Aleknaitė-Bieliauskienė