Interviu su prof. Romualdu Požerskiu
Fotomenininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto profesorius Romualdas Požerskis lemtingus 1991 m. sausio 13-osios įvykius stebėjo ir fiksavo, įsprukęs į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Jo teigimu, tą naktį sprendėsi Lietuvos likimas. „Jeigu ne Lietuvos žmonių masiškas išėjimas į gatves, budėjimas prie strateginių objektų, būtų prarasta ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos – nepriklausomybė“, – įsitikinęs R. Požerskis.
Pasak VDU profesoriaus, sovietai nesiryžo pulti toliau, nes būtų buvę per daug aukų ir tai plačiai nuskambėtų per pasaulį. „Maskva tikrai nenorėjo per didelio dėmesio. Juk ir puolimo data pasirinkta neatsitiktinai – tą pačią naktį amerikiečiai pradėjo bombarduoti Iraką, kuris tuo metu buvo okupavęs Kuveitą, vyko tarsi Kuveito išlaisvinimas. Visas pasaulio dėmesys buvo nukreiptas ten, o ne į mažos šalies, t. y. Lietuvos, bėdas“, – pasakoja R. Požerskis. Fotomenininkas įsitikinęs – tautos vienybė ir drąsa išgelbėjo Lietuvą. Pokalbyje R. Požerskis dalinasi savo prisiminimais ir išgyvenimais, kurie, kaip pats sako, iki šios dienos labai stipriai įsirėžę ne tik į atmintį, bet ir į širdį.
Kaip prisimenate 1990–1991 metų žiemą?
Tą žiemą jau buvo panaikinta ekonominė blokada, viskas buvo aprimę, žmonės ruošėsi šventėms. Vyravo rami nuotaika. Bet, kaip dabar suprantu, tai tebuvo uždanga. Jau sausio 6 dieną Vilniuje prasidėjo labai agresyvūs Sovietų Sąjungos kariuomenės veiksmai. Važiavau fotografuoti, kaip rusų kareiviai okupuoja Spaudos rūmus, ir pajutau, kad išsvajota Lietuvos laisvė yra labai trapi ir negalutinė.
Kur buvote sausio 13-osios naktį?
Vakare buvau svečiuose pas kolegą fotografą E. Butkevičių, su kuriuo kartu fotografavome Sąjūdį. Tą vakarą dirbome prie nuotraukų. Grįžęs namo ir įsijungęs televizorių, pamačiau kariuomenę, važiuojančią prie televizijos bokšto, vėliau – kaip sovietų desantininkai šturmuoja radijo ir televizijos pastatą S. Konarskio gatvėje, pamenu nutrūkusią E. Bučelytės transliaciją…
Tuomet Kaune, kur gyvenu, pradėjo kaukti gamyklų sirenos, skambėti bažnyčių varpai. Visa tai „pažadino“ iš pirminio šoko ir sutrikimo būsenos. Šokau ir pradėjau krautis daiktus – pirmiausia dėjausi savo fotoaparatus, fotojuosteles. Jaučiausi lyg būčiau kareivis, besiruošiantis į karo mūšį, fotoaparato objektyvas – tarsi ginklas, fotojuostelės – mano kulkos. Vaikai jau miegojo, o žmona Virginija labai išgyveno, kad išeinu, verkė.
Kur važiavote, ką matėte?
Pirmiausia važiavau į K. Donelaičio gatvę, kur buvo įsikūręs ir dabar yra Vytauto Didžiojo universitetas bei Lietuvos radijo ir televizijos būstinė Kaune. Ten masė studentų (ir ne tik) jau nešiojo metalines tvoras, stumdė kioskus ir statė kitokias užtvaras, siekdami apsaugoti radiją ir televiziją bei jų transliacijas iš Kauno. Vėliau patraukiau į Kaune esantį Taikos prospektą, kur buvo pagrindinė telefonų stotis. Šalia jos jau buvo susirinkę daug žmonių su vėliavomis. Galiausiai, pats sau vienas automobiliu išvažiavau į Vilnių. Buvo labai keista, nes autostrada buvo visiškai tuščia. Automobilyje klausiausi radijo, transliacijos jau vyko iš Kauno. Pasipylė pirmosios žinios, kad yra sužeistų žmonių, apie žuvusiuosius dar niekas nekalbėjo.
Kur ėjote Vilniuje?
Iš karto patraukiau į Aukščiausiosios Tarybos rūmus (red. pastaba: dabartiniai Seimo rūmai), tačiau ten durys jau buvo užrakintos, nieko neleido į vidų, nebent išleisdavo tuos, kurie norėdavo „pabėgti“. Buvo prašoma išeiti ir žurnalistų, kad nebūtų pašalinių aukų. Visgi, apėjęs visą pastatą, pastebėjau vyrų tualeto langelį, už kurio išgirdau kažką kalbant. Pabarškinau, vyrai atidarė ir aš su visa „amunicija“, t. y. fotografo krepšiu, įsmukau į vidų.
Kiek laiko išbuvote Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, ką matėte savo akimis ir per objektyvą?
Su trumpomis pertraukomis tris paras. Taip ir landžiojau pirmyn bei atgal pro vyrų tualeto langelį. Patekęs į Aukščiausiosios Tarybos rūmus, sutikau savo kolegą fotografą V. Jesinevičių. Su juo buvome nuvykę į morgą žuvusiųjų fotografuoti. Aukščiausiosios Tarybos rūmuose vyravo tikrai slogi nuotaika, sakyčiau, pesimistinė. Tuo metu klausėsi „Amerikos balso“, Europos radijo. Buvo daug maisto, veikė telefono ryšys – nuėjęs į kokį kabinetą, galėdavau paskambinti žmonai ir pranešti, kad viskas gerai. Kada pasiekė pirmieji pranešimai, kad yra žuvusiųjų, nesumeluosiu, visus sukaustė šaltis, persmelkė baimė. Visi salėje sėdėjo su paltais, sustingę ir įsitempę.
Paryčiais, lydimas trijų ginkluotų apsauginių ir su neperšaunama liemene, atėjo V. Landsbergis ir pranešė, kad bando prisiskambinti M. Gorbačiovui, tačiau nepavyksta.
Ką tarpusavyje kalbėjo ir kaip elgėsi Aukščiausiosios Tarybos nariai?
Buvo svarstoma, kur dingo Ministras Pirmininkas A. Šimėnas. Jam neatsiradus, vietoj jo paskyrė G. Vagnorių. Pamenu įvykusį konfliktą, atėjus K. Prunskienei: A. Patackas ir kiti ją puolė kaltinti, kad „čia tavo darbas, tu tai padarei“. Kaltino, kad ji „vedė“ blogą politiką, važinėjo į Maskvą, nesuderinusi su V. Landsbergiu. Tačiau K. Prunskienė buvo stipri, atsikirto ir visą laiką sėdėjo salėje.
Rūmų apsauga pranešė, kad evakuacijos atveju nuspręsta daužti šalia esančio koridoriaus vitražus, šokti į vidinį kiemelį ir per jį pabėgti. Koridoriuose buvo sustatyti benzino kanistrai, kurie, evakuacijos atveju, turėjo būti išpilti ir padegta didžioji salė, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmų neperimtų kolaborantai. Visiems buvo dalinamos dujokaukės.
Kas Jums asmeniškai labiausiai įsirėžė į atmintį?
Pro langą fotografavau naktį ir dieną laikomas šv. Mišias šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tai užeidavo pūga, kuri paskandindavo minią horizonte, tai minia vėl pasimatydavo. Bet visą laiką buvo giedamos giesmės. Tokia susakralinta aplinka, o viduje jausmas, kad ta minia kaukia kaip sužeistas žvėris. Kai paskelbė, kad artėja rusų kariniai daliniai, lietuviai gynybai gaminosi Molotovo kokteilius, kuriuos kunigai pašventindavo. Tada tai neatrodė keista…
Apskritai visi ginklavosi tuo, ką turėjo: kas – metaliniais strypais, keli turėjo medžioklinius šautuvus, o, pavyzdžiui, mano klasiokas Virgis Lankas Aukščiausiąją Tarybą saugojo apsiginklavęs kirviu. Jį sutikęs klausiu: „Virgi, ką čia darai, namuose trys vaikai…“, o jis man atsako: „Aš čia ir esu dėl vaikų.“ Išaušęs Sausio 13-osios rytas buvo labai skausmingas.
Ar nebuvote išsigandęs, nenorėjote bėgti?
Buvau. Pro tą patį langelį buvau ir pabėgęs. Grįžau į automobilį ir jau ruošiausi važiuoti, kai pro mane pravažiavo kokios 8 ar 9 karinės mašinos. Ir tada nežinau, kas suveikė, gal fotografo azartas – grįžti ir fotografuoti, kas bus, nors kaustė didelė baimė. Tuo metu ruošdavau fotografijas vokiečių žurnalui „Stern“. Jų žurnalistas buvo atvykęs į Vilnių fiksuoti šių įvykių, o aš buvau atsakingas už nuotraukas. Nufotografavęs kelis vaizdus, parvažiavau į Kauną, išryškinau nuotraukas ir vėl važiavau į Vilnių perduoti žurnalistui, kuris per Maskvą jas išsiuntė į Hamburgą.
Mano nuotraukos neatsidūrė ant viršelio, o tik žurnalo viduje, nes tuo metu Lietuvos kruvinus įvykius nustelbė Amerikos ataka prieš Iraką. Galima sakyti, kad Maskva bijojo pasaulio dėmesio, nes galvojo, kad tai gali sutrukdyti okupacijai. O sutrukdė paprasti žmonės, jų drąsa ir vienybė.
Rimgailė Dikšaitė