(1942-2020)
Kovo 22 d. rytą mirė buvęs ilgametis Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorius dr. Vaclovas Bagdonavičius. Šio instituto darbuotojų vardu reiškiame gili užuojautą velionio šeimai, artimiesiems ir bendražygiams. Daugeliui mūsų šviesios atminties V. Bagdonavičius išliks kaip nenuilstama savo moksline, kultūrine ir švietėjiška veikla asmenybė.
Filosofas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas, humanitarinių mokslų daktaras Vaclovas Bagdonavičius gimė 1942 m. rugsėjo 2 d. 1965 m. jis baigė Vilniaus universitetą ir kurį laiką jame dirbo, baigė aspirantūrą. 1987 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją (atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo į humanitarinių mokslų daktaro laipsnį).
V. Bagdonavičius 1972–1992 metais dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto moksliniu bendradarbiu, o 1992 m. buvo išrinktas jo direktoriumi. 2002–2008 metais vadovavo Kultūros, filosofijos ir meno institutui, 2008-2010 metais dirbo jo vyriausiuoju mokslo darbuotoju. 1996 – 2008 m. dėstė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Pirmuosius Vydūno idėjų atradimai V. Bagdonavičius pradėjo skelbti dar 1967–1969 m. – tautinio ir etnokultūrinio judėjimo laikotarpiu. Tuo metu subrendo jo kaip lituanisto, filosofo, vydūnisto visuomeninis ir pilietinis apsisprendimas bei pasiryžimas atskleisti Vydūno idėjų fundamentaliąją vertę. Ši vientisa mokslininko veiklos kryptis truko keturis dešimtmečius.
1988 m. Vaclovo Bagdonavičiaus iniciatyva ir pastangomis įkurta Vydūno draugija, besirūpinanti vydūniškųjų humanistinių pažiūrų puoselėjimu, išsaugojimu ir sklaida, Vydūno raštiškojo palikimo įamžinimu bei tyrimų plėtote. Šiai draugijai V. Bagdonavičius vadovavo 23 metus, o nuo 2011 m. buvo jos Garbės pirmininkas. Šios draugijos pastangomis Vydūnas tapo visuotinai žinomu ir tautos sąmonėje pradėjo užimti vieną iš garbingiausių vietų tarp jos didžiųjų asmenybių. 2014 m. LR Vyriausybė V. Bagdonavičių apdovanojo valstybine Jono Basanavičiaus premija už reikšmingiausius darbus, ugdant tautinę savimonę, Vydūno idėjų atskleidimą ir įprasminimą bei Mažosios Lietuvos kultūros paveldo įamžinimą ir sklaidą.
V. Bagdonavičius taip pat buvo ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos prezidiumo narys, Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiasis redaktorius, daugelio kitų leidinių ir almanachų redakcinių kolegijų narys; Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno fondo (JAV, Čikaga) premijos laureatas (1992). Pagrindinės jo mokslinių tyrimų sritys: Lietuvos filosofijos bei etinės minties istorija ir Mažosios Lietuvos kultūrinis palikimas. Bet daugiausia dėmesio jis skyrė Vydūno kūrybai, veiklai ir gyvenimui tirti. Šiam lietuvių mąstytojui V. Bagdonavičius skyrė monografijas „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987) ir „Vydūnas“ (2017, kartu su A. Martišiūte-Linartiene) bei knygas „Sugrįžti prie Vydūno“ (2002), „Spindulys esmi begalinės šviesos: Etiudai apie Vydūną“ (2008). Paskelbė per 250 studijų, straipsnių, recenzijų, mokslo populiarinimo darbų.
Vydūno draugijos pirmininko rūpesčiu 1991 m. iš Detmoldo (Vokietija) į Bitėnus (Pagėgių r.) pervežti ir iškilmingai perlaidoti Vydūno palaikai, atlikti svarbiausi Bitėnų kapinių rekonstrukcijos darbai. Prie Vydūno kapo pastatytas iš Detmoldo atvežtas antkapinis akmuo. Vydūno draugijos iniciatyva leidžiamas kūrybinis Vydūno palikimas: jo raštų tomai, periodikos darbai, perspausdinamos jo knygos, surengta daugelis Vydūnui skirtų konferencijų ir renginių. 1994 m. Kintuose įsteigtas Vydūno kultūros centras.
V. Bagdonavičius buvo ir Lietuvos kultūros fondo valdybos, Tautos namų tarybos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys. Žurnalų „Filosofija. Sociologija“ redakcinės kolegijos pirmininkas, „Humanistica“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, almanachų „Ramuva“, „Naujoji sąmonė“ vienas atsakingų redaktorių, filosofinės antropologijos, hermeneutikos ir orientalistikos žurnalo „Eidos“ redaktorius, „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ redakcinės kolegijos narys ir pirmininkas, vienas Indijos bičiulių draugijos steigėjų. Jis apdovanotas Čikagos Vydūno fondo premija (1992). 2010 m. jam suteiktas Pagėgių krašto garbės piliečio vardas.
Lietuvos kultūros tyrimų institutas