Frensis Galtonas (Francis Galton) – vienas produktyviausių Anglijos XIX a. protų, stovėjęs prie mokslotyros ištakų, buvo universalus mokslininkas. Domėjosi geografija, meteorologija, eugenika, sukūrė kriminalistikoje naudojamą pirštų atspaudų mokslinę kryptį, padėjo pagrindus diferencialinei psichologijai. 1833 m. jis primygtinai reikalavo įtraukti į mokslų klasifikaciją eugenikos mokslą.
F. Galtonas gimė 1822 m. vasario 16 d. Birmingeme (Anglijoje). Iš pradžių planavęs tapti gydytoju, 1838 m. jis baigė Medicinos fakultetą Karališkajame Londono universitete. Bet apsisprendęs siekti universalaus pažinimo, 1840 m. įstojo į Kembridžo universiteto Matematikos fakultetą ir 1843 m. jį baigė. F. Galtonas vienas pirmųjų Didžiojoje Britanijoje pradėjo eksperimentiškai tyrinėti mokslininkų elgesį, jų vaizdinę atmintį, asociacijas, išrado jo eksperimentams reikalingus eksperimentinės psichologijos prietaisus, sukūrė gebėjimų diagnostikos tyrimo metodus.
1856 m. F. Galtonas tapo Londono Karališkosios mokslo draugijos nariu. Veikiamas savo giminaičio Čarlzo Darvino (Charles Robert Darwin) idėjų, jis kėlė kūrybingumo paveldimumo hipotezę, ją tikrino psichologijos ir antropologijos jo paties sukurtoje eksperimentinėje bazėje ir po daugelio tyrimų nustatė, kad žmonių individualius skirtumus ir panašumus bei intelekto savybes lemia paveldėti genai. Sukūrė matematinės statistikos metodus žmonių psichologiniams ir antropologiniams skirtumams nustatyti, eksperimentiniais duomenimis pagrindė ir įrodė gydytojo psichiatro S. Lombroso teorijų apie nusikaltėlių tipus ir jų nusikaltėliškos prigimties nepagrįstumą. F. Galtonas įrodė, kad žmogaus rankų pirštų raštas yra unikalus ir nesikeičia per visą jo amžių. Jame neatsispindi žmogaus rasiniai ypatumai. 1886 m. jis pateikė žmogaus rankų pirštų atspaudų (papiliarinio rašto) klasifikaciją.
Svarbiausi, bet, deja, užmiršti, F. Galtono darbai yra „Meteorologinė geografija” (Meterographica, 1863), „Anglų mokslininkai“ (English Men of Science, 1874); „Genialumo paveldėjimas“ (Heredity of Genius, 1869; antrasis leidimas – 1883); „Papiliariniai raštai” (Finger prints, 1892); „Esė apie eugeniką“ (Essays in Eugenics, 1909). Jis pirmasis mokslo istorijoje nustatė, kad kiekvienoje mokslo šakoje veikia mokslo šakos augimo tendencija ir kita – jai priešinga – greitesnio žinių senėjimo tendencija: kuo sparčiau vystosi mokslas, tuo greičiau sensta jo sukauptos žinios. Naujai susiformavusiose mokslo kryptyse šios tendencijos yra gana ryškios. Tačiau, kai mokslo šaka ar kryptis pasiekia savo brandos lygmenį, joje pradeda jaustis „prisotinimo“ tendencija. Tada tos mokslo krypties ar šakos vystymosi tempai lėtėja, pereina į logistinę kreivę.
Eksperimentine savo tyrimų baze F. Galtonas pasirinko jo paties sukurtą ir paskelbtą žinyną „Anglų mokslininkai”, kuriame buvo pateiktos 2 500 žymiausių Anglijos mokslininkų pavardės. Tą eksperimentinę bazę jis papildė to meto dienraštyje „Times” paskelbtais nekrologais, abiem atvejais darydamas išvadą, kad žmogus išsiskiria iš minios tik tada, kai jo vardas pasirodo viešojoje spaudoje. F. Galtonas nustatė, kad tokių žmonių to meto Anglijoje kiekvienoje 20 tūkst. žmonių grupėje buvo tik 2 tūkstančiai.
Antrajame savo tyrimų etape, siekdamas nustatyti žymiausius to meto Anglijos mokslininkus, F. Galtonas pasirinko sudėtingesnę metodiką, susidedančią iš kelių rodiklių. Žymiu mokslininku tyrėjas pripažįstamas:
1) jeigu jis tapo Karališkosios mokslo draugijos nariu;
2) vadovavo kurio nors universiteto katedrai;
3) buvo apdovanotas medaliu už mokslo pasiekimus;
4) kuriame nors mokslininkų sociumo pripažintame mokslininkų klube užėmė vadovaujamą postą.
Tokių mokslininkų F. Galtonas tarp to meto trijų šimtų Londono Karališkosios mokslo draugijos narių atrado 180. Pusė jų buvo pasiekę 50–65 metus. Šiame tyrime F. Galtonas nustatė, kad galimybę būti pripažintam žymiu savo krašto mokslininku iš 10 tūkst. mokslininkų įgyvendina tik vienas, o imant pasaulio gyventojų mastu – tik vienas iš 200 tūkstančių. Pats seras Frensis Galtonas buvo laikomas vienu žymiausių to meto Didžiosios Britanijos ir pasaulio mokslininku, įtrauktu į 40-ties to meto žymiausių pasaulio mokslininkų („proto bokštų“) sąrašą. Jis mirė 1911 m. sausio 17 d.
F. Galtono idėjas Didžiojoje Britanijoje pradėjo gaivinti mokslo sociologas Džonas Bernalas (John Desmond Bernal), 1939 m. pasirodžius jo monografijai „Socialinė mokslo funkcija“ (Social Function of Science). Antrasis pasaulinis karas laikinai sustabdė šios naujos mokslo krypties raidą ir ji vėl pradėjo plėtotis tik 1964 m., Didžiojoje Britanijoje pasirodžius monografijai „Mokslas apie mokslą“ (Science of Science).
1964–1990 m. laikomi mokslotyros „aukso amžiumi“ pasaulyje. Viena po kitos buvo leidžiamos monografijos, viso pasaulio universitetuose buvo dėstomi mokslotyros mokymo kursai, buvo leidžiami mokslotyros žurnalai. Net Sovietų Sąjungoje buvo leidžiamas referatyvinis mokslotyros žurnalas, kuriame buvo skelbiami išplėstiniai viso pasaulio mokslotyros publikacijų (knygų ir straipsnių) referatai. Mokslotyros kursas buvo dėstomas ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentams. Buvo leidžiamas žurnalas „Mokslotyra“. Deja, suspėjo išeiti tik keturi jo numeriai. Vykstant politiniams kataklizmams ir keičiantis santvarkoms, jo buvo atsisakyta, motyvuojant ekonominiais sunkumais.
Prof. Ona Voverienė