Vilniuje dienos šviesą išvydo knyga gana intriguojančiu pavadinimu „Iki globalinės katastrofos liko tik dvylika metų“. 
Jos autorius – Algimantas Valentinas Indriūnas, docentas socialinių mokslų daktaras, specializavęsis socialinių sistemų valdyme. Autorius knygos leitmotyvu pasirinko Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtą žinią, kad, jeigu per artimiausius dvylika metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal nebebus ir žmoniją ištiks visuotinė katastrofa.
Šioje gana nepalankioje situacijoje
A. V. Indriūnas išskiria Lietuvą. Tai daro, remdamasis duomenimis, kuriuos paskelbė Jungtinės Karalystės žaliosios energijos kontrolės bendrovė „Green Match“. Ji, siekdama nustatyti klimato kaitos poveikį Europoje, ištyrė 32 šalių klimato kaitos tendencijas nuo 1960 iki 2015 m. Buvo analizuojama valstybių oro ir jūros vandens temperatūra, jūros lygio ir kritulių kiekio kaitos tendencijos. Pasak tyrėjų, Europoje klimato kaita labiausiai veikia visas tris Baltijos šalis ir Suomiją. Pirmoje vietoje šiuo požiūriu atsidūrė Lietuva. „GreenMatch“ duomenimis, Lietuvoje jūros lygis 1970–2015 m. kilo po 4,46 mm per metus, o jūros vandens temperatūra 1960–2014 m. padidėjo 0,73 °C. Tuo metu oro temperatūra kilo 0,325°C per dešimtmetį, o kritulių per dešimtmetį pagausėjo 20 mm. Tokia Lietuvos klimato kaita, be abejo, nieko gero nežada.
Norėtųsi išsamiau papasakoti ir apie knygos autorių. Jo likimas buvo nepavydėtinas. A. V. Indriūnas 1941 m. su šeima ištremtas į Altajaus kraštą, o 1942 m. išvežtas dar toliau – į Jakutiją prie Laptevų jūros. 1944–1950 m. Jakutijoje dirbo kino mechaniku, vežiojo kino filmus po tolimas jakutų gyvenvietes. 1946 m. pabėgo iš tremties, nelegaliai sugrįžo į Lietuvą ir gyveno su suklastota autobiografija. Apie tai jis rašo 2005 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Nelegalios karjeros metai: gyvenimo pamokos”.
1952 m. A. V. Indriūnas baigė tuometinį KPI, įgydamas elektromechaniko specialybę. 1959–1961 m. buvo žurnalo „Mokslas ir technika“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, 1961–1973 m. – vyr. redaktorius. 1981 m. Maskvos universitete apgynė socialinių sistemų valdymo specialybės socialinių mokslų kandidato (Lietuvoje nostrifikuotą į daktaro) disertaciją. Daug metų dirbo Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute (LŪSTI, nuo 1990 m. – Lietuvos vadybos akademijoje). Buvo dėstytojas, katedros vedėjas, nuo 1975 m. – fakulteto dekanas, nuo 1984 m. – docentas.
2000–2004 m. tapo Lietuvos Respublikos Seimo nariu, dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, buvo Konstitucijos pataisoms rengti komisijos narys, vadovavo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyviams ir nuo okupacinių nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijose. Parašė knygas: „Vadovavimo technika“ (1971), „Socialliberalizmo pradžiamokslis“ (2006), „Socialinis liberalizmas ir kitos politinės ideologijos“ (su J. G. Siauruku, 2006), „Viešosios vadybos strategija Lietuvoje“ (su
A. Makštučiu, 2008), „Laisva ar nelaisva: studija apie laisvąją rinką“ (2011), „Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus“ (2012), „Atsakingos demokratijos valstybė“ (2014), „Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas” (2016). Dar vienas štrichas
A. V. Indriūno biografijoje – dabar aptariamą knygą jis parašė… būdamas 94-erių metų.
Žinome, kad žmogus gyvena ir veikia tam tikroje socialinėje aplinkoje. Savo gyvenimui ir veiklai jis naudoja ir gamtos turtus. Naudodamasis mokslo ir technikos pažanga, jis naudoja gamtos turtus, sukuria naujus gaminius, suteikia sau patogesnį gyvenimą ir taip keičia pirmykštę gyvenimo aplinką. Ilgai buvo manoma, kad gamybos, mokslo ir technikos pažanga neša tik teigiamus rezultatus, todėl buvo madinga visais būdais plėsti ekonomiką, o gautą pelną reinvestuoti į gamybos ar paslaugų plėtrą.
Žlugus Sovietų Sąjungai, o daugeliui valstybių susižavėjus Fukuyam šūkiu, kad kapitalizmui alternatyvos nebeliko, praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje buvo plačiai atvertos durys vadinamajai laisvai rinkai, siekusiai gauti maksimalius rezultatus trumpuoju laikotarpiu, nepaisant tolimesnės ateities padarinių. Čia knygos autorius įžvelgė didelius pavojus.
Prasidėjus dvidešimt pirmajam šimtmečiui, gyvenimo raida parodė, kad iš išorės nereguliuojama „nematoma ranka“ veda katastrofos link. Laisvosios rinkos garbinimas, neribojama ekonomikos plėtra, per silpna produkcijos ir paslaugų kontrolė, maksimalaus pelno siekimas atvedė prie situacijos, kad kai kurie gamtos ištekliai jau baigiami sunaudoti, 60 proc. gyvūnijos išnaikinta, o nemaža dalis – negrįžtamai. Kai kuriuose kraštuose pradeda katastrofiškai trūkti geriamojo vandens. Atmosferos tarša nuolat didėja, iškrinta rūgštūs lietūs, naikinami miškai. Klimatas šiltėja, ledynai tirpsta, vandenynų lygis kyla.
Sparčiai didėja pajamų ir turtinė nelygybė. Vadinasi, tokios plėtros, kokia dabar yra, galimybės jau išsemtos. Ir, jeigu valstybės nesiims sutartinų priemonių iš esmės keisti esamą sistemą, žmonijai gresia pražūtis. Žingsniai gamtai išsaugoti sukels didelį verslo, užimto iškastinio kuro gavybos, perdirbimo, prekybos ir panaudojimo veikla, atstovų pasipriešinimą, kurį įveikti bus įmanoma tik suvienytos visuomenės jėgomis.
Pasak A. V. Indriūno, sąmoningi piliečiai neturi laukti, kol prasidės nesuvaldomi liaudies neramumai, netvarka („pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų…“), bet imtis visuotinės iniciatyvos priversti valdžios atstovus nedelsiant imtis radikalių priemonių egzistuojančiai sistemai pakeisti humanizmo kryptimi.
Knygoje pateiktos žymių mokslininkų ir visuomenės veikėjų mintys, komentarai, įvairios mokslinės apžvalgos, ataskaitos ir kitokios žinios apie žmonijai gresiančią situaciją. Jos autoriaus tikslas gražus – kad ne tik politikai, valdžios elitas, bet ir visi eiliniai piliečiai, tarp jų ir mokslininkai, iš esmės suprastų visoms tautoms gresiančius dabartinės ekonominės raidos pavojus, ir imtųsi ne griaunančių, o kuriančių žygių. Tokio žinojimo plėtojimui ir skirta ši knyga.
Vytautas Žeimantas