Avėjom naginėm ir vyžom,
Ir kūlėm grūdus spragilais.
Prasmilkę dūmais buvo gryčios,
Bet sielas nešė angelai.
Veidai švytėjo kaip šventųjų,
O širdys plakė meilumu.
Velniai, ieškoję dūšion durų,
Nerado tų – pramušamų
Nelaisvės. Tremtys. Sibirlagai
Suleido iltinius dantis.
Pokšėjo girios, trobos degė,
Bet ar sugniaužė neviltis?
Pralaužę užtvaras spygliuotas,
Užliejom laisvę… degtine.
Kam – vilos, mergos ir „toyotos“,
Kitiems – viltis lagamine.
Armotų šūviais, būgnais tratam,
Atminę Žalgirio pulkus.
Ir tuntais lekiam, kaip patrakę,
Gimdyti Anglijai vaikus.
Prieš kryžius priesaikas sudėję,
Apkvaitę nuo skardžių kalbų,
Sulydėm Lietuvos idėją
Ne tiek iš žodžių, kiek darbų.
Plačiai Tėvynėj nuaidėjo,
Tarsi kas skambintų varpu –
Jeigu kišenėn neįdėjo,
Tokia idėja – ne idėja,
Nors būt auksinė –
Ne-svar-bu!
Kai gviešės žemės atėjūnai,
Sutiko sieną iš kardų.
Dabar parduodam, trenk, Perkūne!
Už Judo grašį. Arba du.
<…>
Ar mums pakaks Valdovų rūmų,
Į šventą žemę atremtų,
Jeigu dvasia naujų lietuvių
Tirtės ant smėlio pamatų?
Jonas Minkevičius