Dešimtasis XX a. dešimtmetis – istorinio, politinio ir ekonominio lūžio laikotarpis Europoje.
Ypač ryškus jis buvo visose buvusio socialistinio „lagerio“ šalyse. Viena po kitos nepriklausomybę atkūrė Lietuva, Latvija, Estija. Nugriauta Berlyno siena Vokietijoje, susivienijus abiem jos dalims. Žlugo komunistinės diktatūrinės valdžios Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Gruzijoje ir kitose valstybėse. Pokyčiai vyko ir kitose buvusiose SSRS įtakos zonos šalyse. Žlugo ir pati SSRS. Visose laisvę ir nepriklausomybę atkūrusiose valstybėse, pasikeitus santvarkai, mokslas patyrė didžiulį sukrėtimą. Ir ne tik iš sovietinio režimo išsivadavusiose, bet ir buvusiose ekonominės gerovės valstybėse, susijusiose su sovietų imperijos ekonomika.
Mokslotyra taip pat išgyveno milžinišką sukrėtimą. Japonijos istorikas Hajime Eto, 1991 m. Budapešte vykusioje tarptautinėje mokslotyrininkų konferencijoje skaitydamas pranešimą „Mokslo revoliucija ir Ortegos hipotezė besivystančiose šalyse“, teigė, kad mokslo krizės vyksta tik besivystančiose ir posovietinėse valstybėse dėl politinės, socialinės ir ekonominės krizės tose šalyse“ (Hajime Eto. Science Revolution and Ortega Hypothesis in Developing Countries. Budapest, 1991).
Šioje konferencijoje konstatuota, kad mokslas yra stratifikuota institucija. Tačiau XX a. antrojoje pusėje atsitiko taip, kad mokslo biurokratija užėmė elitines mokslo stratifikacijos pozicijas, o tikrasis mokslo elitas, kuriantis ir plėtojantis mokslą, buvo nustumtas į apgailėtiną materialinę būklę, labai dažnai lydimą dar ir nepakantumo atmosferos, pasiektų mokslinių rezultatų menkinimo ir niekinimo. Ypač tai tapo būdinga universitetams. Tai buvo tuometinės mokslo politikos, grindžiamos Ortegos hipoteze, t. y. vadinamosios „lygių teisių ir galimybių koncepcijos“, vyravusios to laikotarpio moksle, padarinys. Vienas žymiausių pasaulio mokslo sociologų Rodžeris Geigeris, dar visai neseniai prognozavęs mokslo griūtį socialistinėse šalyse, pateikė tokią išvadą: „Tol, kol mokslo ištekliai ir mokslininkų vertinimas bus biurokratijos rankose, mokslo ir mokslininkų autoritetas, visuomet siejamas su jų mokslo laimėjimais, bus naikinamas ir ilgainiui mokslas bus priverstas degraduoti… ir išnykti“ (Roger L. Geiger. The Home of Scientists: Perspective on University Research. N.Y., 1985).
1993 m. Berlyne įvyko ketvirtoji tarptautinė mokslotyrininkų konferencija, kuri buvo organizuota su polėkiu, lyg stengiantis surinkti visus pasaulio mokslotyrininkus. Konferencijoje dalyvavo iš JAV atvykęs Judžinas Garfildas (Eugene Garfield), vienas žymiausių mokslotyros tyrimų organizatorius, „Science Citation Index“ įkūrėjas ir leidėjas, JAV Mokslinės informacijos instituto įkūrėjas ir ilgametis direktorius. Atvyko beveik visas pasaulio mokslotyros žvaigždynas, kurio atstovus žinojome tik iš jų publikacijų ir knygų, bet niekada nebuvome matę. Konferencijoje buvo perskaityti 133 pranešimai, dalyvavo 256 mokslininkai. Atrodė, kad siekiama „inventorizuoti“ visus pasaulio mokslotyros pasiekimus, svarbiausių tyrimų rezultatus, pasidžiaugti išėjusiomis mokslotyros monografijomis, pagerbti ir prisiminti jau išėjusius į Amžinybę žymiausius pasaulio mokslotyrininkus, išsiaiškinti tolesnes mokslotyros raidos kryptis.
Daugiausiai pranešimų buvo perskaityta mokslinių tyrimų ir mokslo institucijų veiklos efektyvumo vertinimo klausimais (28); mokslinių publikacijų kokybės (pagal jų citavimą) klausimais (tačiau dalį tų pranešimų reikėtų vertinti, kaip jose atspindėtų tyrimų efektyvumo vertinimą) (25); mokslinių žurnalų ir duomenų bazių kokybės (vertinamos pagal Impact faktorių ir jų citavimą); bibliometrijos metodų (citavimo, publikacijų srauto analizės, klasterinės analizės ir pan.) patikimumo ir naudojimo įvairių mokslo šakų tyrimuose klausimais (19); bibliometrijos metodikų naudojimo perspektyviausioms mokslo kryptims įvairiose mokslų šakose nustatyti klausimais (13); tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvų, ryšių tarp mokslo šakų; tyrimų apie Zipfo-Pareto-Lotkos ir Bredfordo dėsnių objektyvumo tikrinimą, matematinių metodų ir modelių taikymą įvairiausiose mokslo šakose klausimais ir pan.
Ore tvyrojo nuojauta, kad ši konferencija – talentingai organizuotas istorinis įvykis, negailint lėšų, žymintis vieno mokslotyros raidos etapo – 1949–1993 m. laikotarpio – apibendrinimą ir pabaigą. Tiesa, tas mokslotyros raidos etapas dar tęsėsi iki pat 2000-ųjų. Dar buvo organizuotos dvi ar trys konferencijos, į kurias buvo pakviesti dalyvauti ir aptariamu laikotarpiu mokslotyroje dirbę mokslininkai. Dar buvo išleistos ir kelios mokslotyrinės knygos, užsigulėjusios leidyklose, tačiau jautėme, kad mokslotyra žengia į naują savo raidos – sunkiasvorės matematizacijos – etapą, kurios pirmieji ženklai pasirodė dar 1993 m. Berlyno konferencijoje. Nežinau, kaip kiti mokslininkai, bet aš jaučiausi taip: tai jau ne mano teatras, ne mano režisierius, ne mano aktoriai – ir man jau nebereikia.
1994 m. buvo organizuota tarptautinė konferencija Budapešte. Nors joje dalyvavo dar daugiau mokslininkų, negu Berlyno konferencijoje, – 365, tačiau čia pūtė jau kiti vėjai. Vienas iš jų pažymėjo Europos mokslo ir technologijų asociacijos prezidento A. Ripo pranešimą „Mokslo ir technologijų studijos ir naujos technologijos“, kurio autorius ypač akcentavo svarbiausią tų dienų problemą – prieštaravimą tarp naujausių technologijų ir nemokėjimą jomis naudotis. Jo nuomone, technologijų srityje padaryta labai didelė pažanga, todėl būtina kuriam laikui sustabdyti tyrimus toje srityje ir spręsti esminį uždavinį – mokyti jaunimą visose aukštosiose mokyklose, jungiant ir humanitarines specialybes, naudotis naujausiomis technologijomis. Priešingu atveju ir naujausia technika, ir naujausios technologijos neteks prasmės.
Didžiosios Britanijos atstovas P. Healey pranešime „Europos mokslo politikos studijos“ akcentavo didžiulį Europos atsilikimą socialinių mokslų srityje ir pagrindė būtinybę visose Europos valstybėse didinti valdžios dėmesį mokslo politikos formavimui. Jo kolega E. Barry ypač kritikavo Europos Sąjungą, kad ji skiria nepakankamai dėmesio į ją įeinančių ir dabar stojančių valstybių mokslo politikos formavimui bei mokslo įtakos politiniams procesams analizei. Jis kritikavo ekspertinius mokslo politikos vertinimo metodus ir kėlė būtinybę ieškoti objektyvesnių mokslo politikos ir paties mokslo vertinimo kriterijų ir metodų. Autorių kolektyvas iš Anglijos – M. Klein, K. Barker, R. Bodes ir P. Stubbs – kaip vieną iš svarbiausių mokslo politikos formavimo krypčių įvardijo tarptautinį įvairių šalių mokslininkų bendradarbiavimą įvairiose mokslo šakose, kviečiant kolegas iš užsienio svečių teisėmis padirbėti šiose šalyse, taip praturtinant mokslinio tyrimo programas naujomis idėjomis ir dalinantis patyrimu, naudojant originalius efektyvius tyrimo metodus arba jų derinius, perimant iš svečių jų pažangų patyrimą.
Mokslotyrininkai iš Baltijos šalių – H. Martinson (Estija); J. Kristapsons (Latvija) ir I. Dagytė (Lietuva) – kalbėjo apie mokslo pertvarkos procesus ir sunkumus, toms valstybėms atkūrus nepriklausomybę, skausmingą mokslininkų likimą, netekus darbo: dalies jų perėjimą į kitas ūkio ir verslo struktūras, dalies – emigravimą, dalies, vos peržengusių pensinio amžiaus ribą, ankstyvą pasitraukimą.
Visada, kad ir ką daryčiau, šeimoje buvau mokoma dirbti ir pradėtą darbą užbaigti. Tapus mokslininke, ši nuostata pasipildė ir trečiąja komponente dirbti – užbaigti – publikuoti. Taip ir atsirado monografija „Mokslotyra“ (V., 2013). Man labai pasisekė. Mano mokinės dr. Birutė Railienė ir dr. Giedrė Sasnauskaitė, apgynusios daktaro disertacijas apie Lietuvos chemikų ir techniškųjų mokslų mokslines mokyklas, sėkmingai dirba mokslotyros srityje ir gaivina mokslotyros mokslą, organizuoja konferencijas ir seminarus. Dr. Birutė Railienė kas dveji metai rengia Andriaus Sniadeckio skaitymus.
Prof. Ona Voverienė