Stonys Justinas (2019). Senovinės technikos muziejus Smalininkuose. 15 metų. Kaunas, leidykla „Naujasis lankas“, 448 p.
Smalininkuose (Jurbarko r.) įkurtas senovinės technikos muziejus pernai paminėjo 15 metų veiklos sukaktį. Muziejus buvo įregistruotas 2004 m. birželio 11 d. Jo įkūrėjas doc. dr. Justinas Stonys šia proga išleido knygą „Senovės technikos muziejus Smalininkuose. 15 metų“.
Smalininkai – rytiniai Klaipėdos krašto vartai. Tai miestelis, esantis Jurbarko rajone ant Nemuno kranto, santakoje su Šventosios upeliu, turintis labai įdomią ir turiningą istorinę praeitį. Čia – senovinė Prūsijos skalvių genties žemė. Kryžiuočių ordinui užgrobus Prūsiją ir sunaikinus prūsų tautą bei nuolat puldinėjant Lietuvą, buvome priversti 1422 m. sudaryti Melno taikos sutartį. Po šios sutarties Lietuvos teritorijos riba su ordinu net 500 metų ėjo šalia Smalininkų, Šventosios upeliu. Po Žečpospolitos padalinimo ši vieta tapo valstybine siena tarp Rusijos ir Vokietijos imperijų. Čia prasidėjo abu pasauliniai karai. Abiejose sienos pusėse gyvena lietuviai, kurių kultūrai įtakos turėjo ir svetimšalių papročiai bei gyvenimo būdas.
Senovinės technikos muziejuje surinkti ne tik technikos eksponatai, bet ir kita šio krašto istorinė bei kraštotyrinė medžiaga. Kuriantis muziejui, keliolika metų buvo ieškota eksponatų ne tik Klaipėdos krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Ir štai jų jau sukaupta per 24 tūkstančius. Todėl verta apžvelgti šio muziejaus atsiradimo ištakas ir papasakoti, kas yra tas žmogus, padaręs tokį milžinišką darbą.
Muziejaus įkūrėjas docentas daktaras Justinas Stonys, 1940 m. gimęs Tauragės rajono Kalniškių kaime, 1965 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą. Ilgus metus dėstė tuometinėje Smalininkų aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Buvo įsteigęs visoje Lietuvoje, net už jos ribų garsią Smalininkų dvimetę jaunųjų išradėjų ir racionalizatorių mokyklą. 1982 m. išvyko į Vilnių, kur dirbo Žemės ūkio ministerijoje, Elektromechanikos technikume, o vėliau – Vilniaus Gedimino technikos universitete. Baigęs akademinę veiklą, grįžo į Smalininkus.
Ieškant impulso, pastūmėjusio į muziejininkystę, Justinas Stonys pasidalijo prisiminimais: „Prieš Antrąjį pasaulinį karą mano tėvų sodyba Kalniškių kaime buvo perkelta į vienkiemį. Tėtis Pranas Stonys tuometinėje Žemės ūkio mokykloje buvo įgijęs agronomo profesiją. Dideliame ūkyje reikėjo ne tik daug darbo rankų, bet ir daug žinių. Atitekėjo mama – Krušaitė Juzefa. Tėvų sodyboje atsirado biblioteka, kurioje buvo kaupiama daug prenumeruojamų spaudos leidinių. Kaupėsi ir ano laikmečio dokumentai bei įvairūs raštai. Nors per karą dauguma jų pražuvo, bet su išlikusiais man pavyko susipažinti. Okupuotos Lietuvos mokykloje, kaip ir bet kurioje viešoje aplinkoje tuo metu buvo daug „raudonos spalvos“ (t. y. sovietinės propagandos). O čia buvo kažkas kita – XX a. atgimusios Lietuvos dvasia. Knygos kvepėjo tėviškės aromatu, iš laikraščių dvelkė lietuviška tematika. Dokumentai ir net kalendoriai formavo pirmuosius objektyvios istorinės sampratos bruožus. Labai ryškiai prisidėjo partizaninė spauda, be jokių kompromisų skelbusi tragišką tiesą.
Tuoj po karo stribai su labai „kvalifikuotais“ palydovais braudavosi į sodybas, ieškodami partizanų ir tikrindami viską, kas tik gali kenkti okupantų primestai valdžiai. Todėl tėvai, saugodami intelektualų dvasinį turtą, šiuos dokumentus sudėdavo ant mano ir sesers lovų dugno, o viršų uždengdavo patalyne, ant kurios miegodavome. Taip dalis tos istorinės medžiagos ir išliko. Studijuodamas tą turtą iš tėvų perėmiau, o po kurio laiko susiformavo ir siekis jį papildyti. Tai ir atvedė prie kolekcionavimo.
Liko tėvų žemės ūkio inventorius, namų ūkio technika, buities įranga. Mane krikštyti vežė brikeliu, pakinkytu dviem arkliais. Tas brikelis, nors ir gerokai apiplyšęs, dabar stovi muziejaus ekspozicijoje. Kai muziejaus lankytojai klausia, kuris eksponatas buvo pirmasis, parodau tą relikviją. Tarp kitko, tėtis yra parašęs prisiminimų knygą, tik, deja, ji dar tebėra rankraštyje ir saugoma muziejuje, dokumentų skyriuje. Joje aprašomi įvykiai, pradedant Pirmuoju pasauliniu karu ir baigiant Sąjūdžio laikais. Medžiaga – autentiška, nes jo tėvas, mano senelis buvo įtrauktas į Pirmojo pasaulinio karo įvykius. Mūsų dabartiniam muziejui tai – neįkainojamas turtas.“
Justino Stonio knyga
Kaip teigia Justinas Stonys, bet kurio muziejaus atsiradimo negali nulemti tik keli suplanuoti veiksniai. Tai natūralus reiškinys, kylantis iš meilės istorijai ir siekio išsaugoti kultūros paveldo objektus ateities kartoms. Muziejuje saugodami daiktus, kartu išsaugome ir ankstesnių kartų prisiminimą. Tai tarsi paskutinė protėvių kulto atšaka. Norint išsaugoti visuomenės atmintį praeičiai, tikslinga rinkti vienoje vietoje visumą atspindinčius daiktus. Tik taip jo rinkiniai suteikia kompleksiškų žinių, o eksponatai įgauna dokumentinę vertę.
Senovės graikų kalba „technė“ reiškė meną, meistriškumą, mokėjimą. Dabartiniais laikais plačiąja prasme – tai ypatingos veiklos būdas, o siaurąja – amatininkų ar pramoniniu būdu sukurti daiktai. Technikos gaminiai yra sudėtingi, jų sukūrimas galimas, tik remiantis technikos mokslais. O šie paremti gamtos dėsniais, įvairių tyrimų rezultatais ir patirtimi, medžiagų pažinimu, specifiniais skaičiavimais, gamybos galimybėmis, socialinės situacijos ir ekonominių aspektų analize. Be to, juose dar slypi išradimo ar techninio patobulinimo sprendimai. Technika nuėjo labai ilgą vystymosi kelią – nuo paprasčiausių žmogaus veiklai reikalingų įrankių iki labai sudėtingų šiuolaikinių įrenginių. Dabartinė technika ne tik atlieka technologinius procesus, bet ir transformuoja energijos šaltinius.
Lietuvoje iki XIX a. pabaigos pramonės, kuri gamintų įvairią techniką, beveik nebuvo. Todėl techniniai įrenginiai buvo vežami iš užsienio. Tačiau gabesni gyventojai, kartais ir pasinaudodami užsieniniais pavyzdžiais, daug įrangos, įrankių ir įvairių mechanizmų pasigamindavo patys, panašiai kaip ir kitus namų ūkyje bei buityje reikalingus daiktus. Pamažu vietinė gamyba labai išsiplėtė ir išaugo iki atskirų amatų, kuriuose išryškėdavo įvairių sričių meistrai. To laikotarpio darbus dabar galima vadinti materialinės kultūros pavyzdžiais.
Technika yra ir tolimesnę žmogaus veiklą keičiantis veiksnys. Ji įsitvirtina visoje žmogaus veikloje ir pasireiškia, kaip svarbi jo bendrosios kultūros dalis. Tai gamtos ir žmogiškojo dvasingumo jungtis, dabar oficialiai įvardinta pramonės ir inžinerijos paveldu. Šio paveldo puoselėjimas svarbus, matant ir jo svarbą ateičiai. Tokie objektai savo laiku darė poveikį ne tik technikos, bet ir visuomenės raidai.
Muziejaus įkūrėjo ir vadovo naujoji knyga buvo išleista Kaune, leidykloje „Naujasis lankas“. Jos apimtis – 450 psl. Ji gausiai iliustruota nuotraukomis. Čia sudėta informacija apie muziejaus kūrimą ir jo veiklos kasdienybę. Autoriaus surinktą medžiagą papildo žinomų mokslininkų, žymių kultūros darbuotojų ir muziejaus kūrimo talkininkų straipsniai. Plačiai nušviečiamas ir Jurbarko rajono kultūrinis gyvenimas.
Atskiruose knygos skyriuose aprašyta aštuoniolika ekspozicijos rinkinių. Tai vidaus degimo varikliai, traktoriai, automobiliai, motociklai, motoblokai ir kita žemės ūkio technika, melioracinė technika, kalvės-šaltkalvystės paviljonas, medienos apdirbimo paviljonas, kino ir fototechnika, spausdinimo technika, geodezijos ir kartografijos mokslo technika, precizinė vibrotechnika ir vibromechanika, radijo technika, namų ūkio technika, bitininkystės paviljonas, biblioteka, krašto istorijos ekspozicija. Visi rinkiniai – unikalūs, turintys ne po vieną retą, įdomią istoriją atsinešusį eksponatą. Pavyzdžiui, automobilių ekspozicija didžiuojasi 1945–1990 m. gamintais automobiliais, tarp kurių yra ir „GAZ 21“ („Volga“), priklausęs ilgamečiam kompartijos veikėjui Antanui Sniečkui. Vidaus degimo variklių kolekcijoje yra 54 eksponatai, o štai biblioteka turi daugiau kaip 10 tūkst. eksponatų. Joje galima pamatyti ir išskirtinę, net 450 metų skaičiuojančią, ranka rašytą religinę knygą, ir senąja švedų kalba prabylančią Bibliją, kurią pasaulis išvydo prieš 200 metų. Motociklų ekspozicijos perlas – Pirmojo pasaulinio karo liudininkas – vokiškas motociklas „NSU“. O tarp žemės ūkio padargų galima pamatyti ir išskirtinę vietą užimančius kaplius, atkeliavusius net iš akmens amžiaus.
Muziejaus eksponatų gausa ir įvairovė neapsiėjo be talkininkų, kuriems knygoje išreikšta didelė pagarba ir padėka. Tarp jų: jurbarkiškis Valentinas Dumikas, Justino Stonio dukra Danguolė Stonytė, vilniečiai Petras Algis Mikša ir šviesaus atminimo fotomenininkas Zinas Kazėnas, prieniškis skulptorius Algimantas Sakalauskas. Muziejaus jubiliejui skirtoje knygoje susipynė daug skirtingų sričių: mokslas, muziejininkystė, kultūra ir istorija. Šiomis kertinėmis temomis pasisakė ne tik jos autorius, bet ir tokios iškilios asmenybės, kaip akademikas Kazimieras Ragulskis, profesorius Libertas Klimka, profesorius Algimantas Bubulis, kraštotyrininkė Regina Kliukienė.
Po vieno iš knygos pristatymų profesorius habilituotas dr. Arnoldas Piročkinas uždavė iš tiesų šiandien labai aktualų klausimą: „Kokia šio muziejaus ateitis? Ar apie tai kas rimtai mąsto? Nejaugi tai rūpi tik Justinui Stoniui?“ Kultūros istorijoje yra gausybė pavyzdžių, kai energingos, veiklios asmenybės sukuria išskirtinės vertės dalykus, bet, joms išėjus, tie kūriniai išsklaidomi ir dingsta iš mūsų gyvenimo. Tikriausiai ne tik Jurbarko rajono savivaldybės vadovai, bet ir kiti tautos kultūros istorija besidomintys veikėjai turėtų numatyti, ką daryti, kad šis vertas pasididžiavimo muziejus liktų gyvybingas ne tik šiame, bet ir vėlesniuose amžiuose. Tokiai perspektyvai pamatus reikia kloti jau šiandien.
J. Stonio knyga „Senovinės technikos muziejus Smalininkuose. 15 metų“ jau buvo pristatyta visuomenei ne viename renginyje. Pirmiausia, kaip ir priklauso, knygos sutiktuvės įvyko Smalininkuose. Vėliau pristatymai nuvilnijo nuo Jurbarko iki Vilniaus: Jurbarko rajono savivaldybėje, Jurbarko turizmo ir informacijos centre, Lietuvos mokslininkų sąjungos būstinėje Vilniuje (Jono Basanavičiaus g. 6), Lietuvos Respublikos Seime. Sutiktuvių maratoną vainikavo 15 metų jubiliejaus šventė Jurbarko viešojoje bibliotekoje. Čia buvo sukviesti visi, kurie prisidėjo prie muziejaus atsiradimo ir klestėjimo. Jurbarko savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, Tauragės krašto muziejaus direktorius Romualdas Vaitkus, akademikas Kazimieras Ragulskis, profesorius Algimantas Bubulis, Seimo narys Ričardas Juška ir kiti iškilūs svečiai džiaugėsi muziejumi ir linkėjo jam veržliai judėti pirmyn.
Muziejaus 15-mečio jubiliejaus rūpesčiai ir džiaugsmai – jau vakarykštė diena. Šiandien šis muziejus gyvena ateities planais. Šiuo metu muziejuje kuriamos trys mokyklos: audėjų, kalvių ir jaunųjų bitininkų. Beje, pastaroji jau veikia antrus metus. Šių metų pradžioje pradėti paruošiamieji darbai, siekiant atidaryti senovinės technikos muziejaus skyrių Tauragėje. Planuojama, kad čia atvykę turistai susipažins su senovinės technikos rinkiniais, turinčiais per tūkstantį eksponatų. Jie bus paskatinti važiuoti į Smalininkus, plačiau susipažinti su visu muziejumi ir aplankyti kitus Jurbarko rajono turistinius objektus, taip prisidedant prie šio krašto turistinės veiklos intensyvinimo. Muziejaus prieigose yra pusės hektaro dydžio dirbtinis vandens tvenkinys, prie kurio planuojama įrengti Nemuno laivininkystės ir žuvininkystės ekspoziciją. Galvojama keisti ir muziejaus statusą.
Angelina Reičiūnienė
Muziejus dirba visus metus, visomis savaitės dienomis. Lankytojų laukiame adresu: Liepų g. 2, Smalininkai, Jurbarko r. Telefonas teirautis (8 650) 35 586.
Literatūra:
Stonys Justinas (2016). Materialinės kultūros paveldas ir jo ištakos. Kaunas, leidykla „Naujasis lankas“.
Piročkinas Arnoldas. Knyga apie Smalininkų įžymybę. Laikraštis „Šviesa“, 2019 m. gruodžio 11 d., Nr. 94 (8415), Jurbarkas.