(Tęsinys. Pradžia – Nr. 3)
Ieškant susitarimo, pirmiausia reikia išsiaiškinti, dėl ko būtina susitarti. Seimo grupės, bandančios rengti partijų susitarimo dokumentą, daugumą (kaip rodo jo svetainėje sudėtų nuotraukų rinkinukas) sudaro Seimo nariai, kurie apie tai, kokios problemos yra svarbiausios visoje trinarėje sistemoje (ikimokyklinis ir bendrasis ugdymas; kolegijų sektorius; aukštosios mokyklos ir mokslo centrai), turi labai paviršutinišką supratimą. Diletantas, tvirtinantis, kad jis viską išmano, dažnai yra pavojingesnis už tyčinį kenkėją. Kenkėjas bent suvokia, ko siekia, ir bijo būti demaskuotas, o diletantas gali būti įsitikinęs, kad daro gerą darbą. Jis gali pulti muštis su visais, kurie bando paaiškinti jo daromų kvailysčių esmę.
Štai jau kažin kelintoje darbo grupėje matome buvusį ministrą, kurio vadovavimo laikais pateiktame Mokslo ir studijų įstatyme Konstitucinis Teismas nustatė beveik 40 neatitikčių Konstitucijai. Tada įsitvirtino mokinio „krepšeliai“, stojimo į universitetus „kartelės“. Ministre paskyrus Jurgitą Petrauskienę, universitetus ėmė reformuoti gerai žinoma verslo grupuotė, visiškai ignoravusi akademinę bendruomenę. Toji grupė sukurpė universitetų „optimizacijos planą“. Jo sudarytojai visiškai ignoravo tvarios regionų raidos būtinybę. Jie orientavosi ne į priežastis, o į pasekmes: mažėja gyventojų, mažėja mokinių ir studentų. O ką būtina daryti, kad nebešvaistytume svarbiausio Lietuvos turto – žmonių išteklių, net naujausiuose jų projektuose nekalbama. Nusišnekama iki to, kad netrukus Lietuvoje liks 2 mln. arba dar mažiau gyventojų. Lietuvos mokslo taryba, kurią Lietuvos mokslininkų sąjunga įkūrė 1991 m. ir kuri turėjo tapti (kurį laiką ir buvo tapusi) Lietuvos mokslininkų parlamentu, strateginių programų ekspertu, dabar paversta biurokratine lėšų paskirstymo agentūra. Mokslininkai prarado galimybę formuoti Lietuvos mokslo tarybą ir ji liko priedėliu prie liūdniausiai garsėjančios ministerijos.
Seimas pritarė universitetų „optimizacijos“ planui, kurį dabar bandoma vykdyti. Tai tiesa, bet ar buvo pasidomėta, kam pritariama? Juk akademinė bendruomenė buvo įžūliai nustumta nuo šio plano rengimo, motyvuojant iškreiptu kriterijumi, kad ji tariamai bus neobjektyvi. Kai kurie planą kurpusios verslo grupuotės nariai juo jau pasinaudojo, įsigydami buvusius universitetų pastatus „už vieno buto kainą“.
Kokį teigiamą poveikį davė to plano įgyvendinimas? Kelis šimtus naujų kvalifikuotų bedarbių Šiauliuose, didžiulį regioną (Mažeikiai–Šiauliai–Panevėžys–Utena) paliekant be galimybės vietoje įgyti šiuolaikinį universitetinį išsilavinimą? Kaip galima įsivaizduoti tvarią regionų plėtrą be vietoje dirbančių universitetų, kuriuose studijuoti būtų galima ir pigiau, ir tikslingiau, t. y. išnaudojant vietinius žmonių, gamtos ir infrastruktūros išteklius, stiprinant verslo ir mokslo integraciją?
Šis planas yra afera, už kurią normalioje demokratinėje valstybėje jos vykdytojai jau būtų pasodinti į „belangę“ ilgiems metams. Kokios jo pasekmės jau matomos? Kad sunaikintas daugiau kaip aštuonis dešimtmečius veikęs specializuotas pedagogų rengimo ir edukologijos mokslo centras? Kad Panevėžio fakultete studentų skaičius sumažėjo 5 kartus, o Šiauliuose – 8? Kad universitetinio ugdymo sistema prarado įrengtus ir visai neseniai modernių studijų procesui pritaikytus pastatus, vardines memorialines auditorijas? Ar čia lėšų taupymas, ar milžiniškas praradimas? Ar pasiekimas yra tai, kad 80 proc. dabartinių abiturientų planuoja emigruoti, kad regionuose dirbančius save mato tik nuo 5 iki 7 proc. bendrojo ugdymo mokyklas baigiančio jaunimo? Kad didelė jo dalis ieško būdų, kaip išvengti karinės tarnybos Lietuvai, kad jie nebeskaito lietuvių literatūros, kalba sudarkytu „globish“ žargonu ir tuo didžiuojasi?’
„Optimizacijai“ pasipriešino Lietuvos sporto universitetas ir laimėjo, gavęs Konstitucinio Teismo išvadą. Atsisakė „optimizuotis“ MRU. Lyg ir nesipriešino ASU, bet iki šiol nedžiūgauja. Ką tik vykusioje konferencijoje konstatuota, kad tokia specialistų rengimo sistema, kaip diegiama dabar, neatitinka sparčiai modernėjančio agrarinio sektoriaus poreikių. Pagaliau į šią problemą būtina žvelgti plačiau ir suprasti, kad regionuose yra ne tik agrarinė veikla, kad ir šioje veikloje nebeužtenka mechanizatorių ir agronomų, bet reikia ir IT, ir pramoninio profilio inžinierių, ir humanitarinį išsilavinimą turinčių specialistų. Tačiau iš esmės humanitariniam „laisvųjų menų“ VDU tai yra visai nauja sritis. Tas pats ir su edukologija. Šis Seimas su kaupu įgyvendino dar valstybės atkūrimo pradžioje išryškėjusią užmačią sugriauti Lietuvos švietimo sistemą ir priversti ją tarnauti globalizacijai (nepaisant šios užmačios dangstymo neva tautinės mokyklos idėjomis). Argi jauku gyventi griuvėsiuose? Dangstydamiesi net ir Meilės Lukšienės vardu, šios užmačios šalininkai spėriai nutautino ir net nupilietino Lietuvos mokyklą. Tai kur yra pasiekimai?
Šiaulių universiteto problema slypi ne tiek Vilniuje, kiek pačiuose Šiauliuose. Ginti šio universiteto interesų tiesiog nebuvo kam, nes derybininkėmis paskirtos jo atstovės nesugebėjo apginti net tų sričių, kuriose buvo sukaupta unikali patirtis. O tuometė Švietimo ir mokslų ministerija kasmet drastiškai mažino Šiaulių universiteto finansavimą. Universitetas dar iki realių derybų pradžios prarado savo struktūras – fakultetus ir katedras. Kreiptis į Konstitucinį Teismą čia nebuvo kam. Šiauliuose, net nesvarsčius, atmesta švelnesnė ir demokratiškesnė sujungimo su Vytauto Didžiojo universitetu galimybė, kuri labiau atitiko Šiaulių universiteto specifiką.
Dabar vėl šnekama, kad pradinių klasių mokytojai turėtų būti rengiami tik universitetuose, kad jiems būtinas magistro laipsnis. Kas tiems šnekoriams primins, kad Šiauliuose toks rengimas pradėtas dar 1958 m. ir nuo to laiko sukaupta neįkainojama patirtis, sukurtos unikalios matematikos, kalbos, muzikinio ugdymo metodinės mokyklos? Dabar net ir pedagogų, skirtų darbui su specialių poreikių turinčiais mokiniais, Šiauliuose jau beveik nebeliko, nes juos perima kiti. Tai kas lieka Šiauliuose? Sparčiai tirpstantys jo likučiai?
Bet svarbiausia, kad universitetų naikinimo plano rengėjai niekada nesuvokė, kas yra Alma Mater. Universitetai kuriami šimtmečiams, o ne Seimo kadencijoms. Universitetai nėra pagal „reitingus“ ir taisykles išrikiuotų varžtų bei veržlių krūvelės. Universitetas nėra tipinis „kioskelis“, pardavinėjantis atvežtinius bananus ir cigaretes, kurį galima pastumti iš vienos vietos į kitą, sujungti arba buldozeriu nugriauti. Ant universitetų laikosi valstybė. Kiekvienas universitetas yra unikalus, nepakartojamas, turintis savo struktūrą ir ilgalaikę veiklos viziją.
Todėl dabartinis biurokratinis nustatinėjimas vienodų taisyklių, kaip priimti būsimuosius studentus ir kaip juos ruošti, yra absoliučiai nepriimtinas. Vadinamosios priėmimo kartelės yra ne tik nereikalingos, bet ir žalingos. Svarbiausia yra būsimojo studento tikslinė motyvacija ir jo asmenybės profesinis kryptingumas. Pažymiai, gauti vidurinėje mokykloje, nėra neskundžiamas galutinis nuosprendis, nes asmenybė yra dinamiška. Pasaulyje puikiai žinomos baigusiųjų papildomo ugdymo institucijos, kurios padeda įgyti tokį pasirengimą, kokio reikia universitetinėms studijoms, ir niekas netrukdo naudotis jų paslaugomis. Kiekviena studijų kryptis turi savo reikalavimus stojantiesiems ir tik pats universitetas geriausiai žino, kokius būsimuosius studentus reikia priimti. Kiekvienas universitetas yra savitas kultūros kūrėjas ir skleidėjas pasaulyje. Bet kuris šių dienų Lietuvos klerkas tai suvokia?
Norint sukurti modernią Lietuvos švietimo sistemą, reikia:
1) suvokti, kokius reikalavimus asmenybės ugdymui kelia ekonomikos ir kultūros raida, ką iš tikrųjų reiškia 5.0 revoliucija;
2) suprasti, kaip asmenybė formuojasi, kokias teises ir pareigas ji turi įsisąmoninti ir kaip save ugdyti;
3) išsiaiškinti, ką reiškia darni visų valstybės regionų raida;
4) apgalvoti, kaip išlaikyti žmonių išteklius, ir juos ruošti taip, kad jie būtų suvokiami ne kaip statistiniai vienetai, o kaip asmenybės, matančios savo vaidmenį valstybėje. Kad sava valstybė jiems taptų patraukli, leidžianti tenkinti bazinius socialinius poreikius.
Prof. dr. Jonas Jasaitis