Lietuvos nacionalinis muziejus pristato pirmąją knygą apie Joną Smilgevičių – vieną iš mažiausiai Lietuvos visuomenei žinomų Nepriklausomybės Akto signatarų, lietuviško verslo ir pramonės pradininką.
Petrušio asmeninio archyvo nuotr.
Jono Smilgevičiaus 150-ųjų gimimo metinių išvakarėse išleista knyga praskleis ne vieną signataro biografijos puslapį.
Šio signataro biografinis tyrinėjimas nebuvo lengvas, nes šaltiniai yra gana fragmentiški. Jonas Smilgevičius nemėgo rašyti apie save, todėl nepaliko nei dienoraščio, nei atsiminimų. Medžiagos stygių nulėmė ir palyginti neilgas jo dalyvavimas politinėje veikloje – pradedant aktyviu Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimu ir baigiant paskutine jo, kaip Lietuvos Tarybos nario, darbo diena.
Knygos autorius istorikas Valdas Selenis žinių apie signataro gyvenimą ieškojo daugybėje šaltinių. Remdamasis Berlyno universiteto archyvo dokumentais, pasakoja apie būsimojo signataro agronomijos studijas Berlyno karališkojoje aukštojoje žemės ūkio mokykloje, o sklaidydamas lietuvių spaudą aptaria negausią studento publicistiką spaudos draudimo metais. Reikšmingiausią darbą signataras J. Smilgevičius atliko, kurdamas pirmąsias lietuviškas akcines bendroves ir praktiškai keldamas tėvynės žemės ūkį, verslą ir pramonę. Jo susirūpinimas lietuvių verslumu matomas negausiuose būsimo signataro straipsniuose, paskelbtuose dar 1894–1895 m., taip pat paskelbtame imperatyve „Lietuvos ūkio plėtotei pienininkystės kryptimi“.
„Joną Smilgevičių galima apibūdinti kaip ūkišką ir pragmatišką žmogų. Jam beveik tiktų XIX a. britų ekonomisto Johno Stuarto Millo pavartotos sąvokos homo economicus prasmė – tobulai racionalaus žmogaus, siekiančio kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti geriausią įmanomą rezultatą. Tačiau pelno ir naudos jis siekė pirmiausia ne vien sau ir savo šeimai, bet lietuvių tautai ir vėliau – valstybei“, – pasakoja V. Selenis. Anot knygos autoriaus, tai paskatino būsimą signatarą geriausiose to meto Vokietijos aukštosiose mokyklose įgyti agronomo specialybę, o įgytas kompetencijas pritaikyti tėvynėje. Baigęs studijas ir kelerius metus pagyvenęs Varšuvoje, jis į Lietuvą parvyko pačiu tinkamiausiu metu – kai reikėjo gelbėti vienintelę lietuvių įmonę Vilniuje. Jo vadovaujama bendrovė „Vilija“ pamažėle tapo sėkminga įmone, kurios produkcija turėjo paklausą visoje Rusijoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą – tuometinės Rusijos imperijos kraštą – užėmus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, Jonas Smilgevičius nuolat rūpinosi negailestingų rekvizicijų klausimu, kurį keldavo ir Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Į pastarąją jis pateko kaip aktyvus Lietuvių konferencijos organizatorius iš Kuršėnų apskrities. Nepriklausomoje Lietuvoje J. Smilgevičiaus įsteigtos arba valdytos įmonės: „Nemunas“, „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Mazgas“, „Ringuva“ ir kt. Jos pirmosios Lietuvoje pradėjo plėtoti tokias pramonės šakas, kaip žemės ūkio mašinų gamyba, medienos pramonė, aliejaus gamyba, pirmasis vilnos fabrikas Lietuvoje. Įmonių veiklą subsidijavo Jono Smilgevičiaus įsteigtas Kredito bankas. Signataras buvo visapusiškai išplėtojęs savo ūkį Užventyje, kuriame yra ir pagrindiniai jo atminties ženklai.
nuotr.
Arminas Šileikis
Autorius yra Lietuvos nacionalinio muziejaus viešųjų ryšių specialistas.
