Ši tema yra susijusi su modernia užmiesčio vietovių samprata. Socialiniuose moksluose jau įsitvirtina vietovių skirstymas pagal urbanizacijos lygio kriterijų. Tai, kas Lietuvos klerkų sampratoje vadinama kaimu, modernioje klasifikacijoje vadinama neurbanizuotomis, žemo ir vidutinio urbanizacijos lygio vietovėmis.
Dabartiniai valdžios institucijų tarnautojai (valdžią aptarnaujantis personalas, t. y. klerkai) šias vietoves suvokia tik kaip vienos paskirties – agrarinio sektoriaus (o iš tikrųjų – tik primityvios žemdirbystės) veiklos sferą. Cituoju prieš kurį laiką, atliekant tyrimus Rokiškio rajone, užrašyto pokalbio sutrumpintą variantą: „Taigi ten – kaimas. O tai reiškia, kad ten galima užsiimti tik žemės ūkiu. Nieko kito tie tamsūs kaimiečiai nesugeba. Logistika ir prekyba, neagrariniai verslai – ne jų nosiai… Informacinės technologijos ir dirbtinis intelektas? Kaimiečiui? Nejuokaukite. Jie sugeba tik su šake, na, dar traktoriumi dirbti, o po darbo – gerti samogoną…“
Toks požiūris nėra atsitiktinis. Daugelis klerkų, įskaitant ir vidurinio amžiaus jų kartą, užaugo kaime, iš kurio, vos gavę brandos atestatą, atsiradus galimybei, pabėgo, tačiau tikros brandos taip ir nepasiekė. Dėl tokio vyraujančio požiūrio pas mus sužlugdyta regioninė politika, visą valstybės ekonomiką koncentruojant ties viena – Vilniaus–Kauno–Klaipėdos – automagistrale. Utena, Panevėžys, Mažeikiai, Plungė į jų akiratį visai nepatenka. Retos išimtys tik patvirtina šią sampratą. Kai net rajonų savivaldybių klerkams bandome rodyti, kaip verslas diversifikuojamas Austrijoje ir Švedijoje, jie iškart atmeta sakydami, kad Lietuvoje tai neįmanoma: „Na, nebent dar kitame šimtmetyje.“
O kaip yra iš tikrųjų? Tai, ką aprašo VDU Žemės ūkio akademijos (buvusio ASU) prof. Antanas Maziliauskas (žr. vasario 11 d. „Mokslo Lietuvos“ Nr. 3), energingai besivystančiose ES šalyse jau seniai veikia. Tokios veiklos židiniai įkurti ir Baltijos valstybėse. Šiuolaikinėse galvijų fermose srutos ir mėšlas bei suterštas, nesunaudotas pašaras bei kraikas perdirbami į biodujas. Šėrimo, girdymo ir kitas procedūras valdo kompiuterinės sistemos. Kur dabar yra traktorius ir kombainas, kur šiuo metu yra ūkio sunkvežimiai, to ūkio tikrasis savininkas (ir nebūtinai jis yra tik kanadietis ar italas) mato savo kompiuteryje. Šiltnamiuose vanduo ir maistinės medžiagos tiekiamos, temperatūra reguliuojama lanksčiomis kompiuterinėmis programomis. Klaipėdos universitete jums gali parodyti krevetes, auginamas iš geoterminių šaltinių gautame vandenyje. Jos gerokai didesnės ir gyvybingesnės negu sužvejotos jūroje.
Vietos verslininkai tuoj pat susigaudė, kad tas vanduo yra ir gydomasis. Medikai patvirtino: gydo širdies, vidurių, odos ir kitas ligas. Kiek lėšų gautume, plėtodami vidaus žuvininkystę – akvakultūrą. Kiek laimėtume, nederlingus plotus apsodinę pušynais, buvusius žvyro karjerus pavertę vandens telkiniais, o šalia jų kurdami naujas sanatorijas, kurortus ir kitas poilsiavietes. Kol kas neišnaudojame net dešimtadalio Lietuvos rekreacinių išteklių.
Tačiau to, ko nesupranta klerkai, deja, dažnai nesuvokia ir dalis mokslininkų, įsigilinusių tik į savo nagrinėjamą problemą ir menkai besidominčių tarpdisciplinine tematika. Net per Visuotinį Lietuvos mokslininkų suvažiavimą kelios jo dalyvės puolė įrodinėti, kad, pavyzdžiui, šiuolaikinių modernių šeimos sodybų kūrimas yra tik šeimos reikalas, o ne valstybės strateginė problema ir net ne itin svarbi socialinių mokslų tema. Nemaža dalis visuomenės yra tapusi daugiabučių gyvenamųjų namų įkaitais, kai buto savininkui praktiškai niekuo nereikia rūpintis, nes viskuo pasirūpina namo bendrijos pirmininkas, todėl net į bendrijos susirinkimus eiti nebūtina. Tai yra jau seniai susiformavęs „dėžinio“ žmogelio sindromas: rūpinuosi tik savo dėžele, t. y. butu, 2–3 kambarių erdve.
Kartais toks žmogelis net nepagalvoja, kad, griaudamas vidines savo buto pertvaras, gali pakenkti viso namo konstrukcijos tvarumui. Neseniai toks atvejis Kaune buvo gana plačiai nušviestas žiniasklaidoje, tačiau visuomenės reakcija skriejo visai ne tuo adresu. Buvo plyšaujama, kad „valdžia“ delsia kviesti remontininkus, kaltinamas meras ir kaip kažkoks asmeninės drąsos pavyzdys buvo rodomas jo laipiojimas apgriuvusioje laiptinėje. Tačiau apie tikrąjį namo nelaimės kaltininką, savavališkai išgriovusį namo rūsyje buvusias pamatų ir perdangų konstrukcijas, buvo užsiminta taip, tarsi pastarasis būtų, kaip dabar sakoma, „ne prie ko“.
Tokie „dėžinės“ galvosenos žmonės vis dar nenori pastebėti, kad bent kiek prakutę, pavyzdžiui, iš užsienio grįžę aktyvūs kaimynai zuja ne tik po priemiesčius, bet ir po atokesnes, juo labiau vaizdingas vietoves, ieškodami, kur galėtų įsigyti nuosavą sodybą. Jie perka net visai sukiužusias trobeles ir per keletą metų šias vietas pakeičia nebeatpažįstamai. Jiems iki gyvo kaulo įgriso nerimauti, ar vėliau grįžę iš darbo ras, kur pastatyti automobilį. Jiems įkyrėjo pro prastos garsinės izoliacijos sienas klausytis, kaip santykius vidurnaktį aiškinasi mėgstantys „padauginti“ kaimynai. Jie suvokia, kad daugiabutyje niekada nebus tikro šeimos privatumo, ir nori, kad jų vaikai augtų ne vien spaudydami telefono mygtukus, bet pažintų medžius, paukščius ir kitą Lietuvos gamtinę aplinką, kad juose formuotųsi tiek privataus savininko ar net verslininko, tiek aktyvaus piliečio pozicija. Ateityje jie taps nauja užmiesčio gyventojų karta. Išsilavinusia ir aktyvia.
Grįžtant prie kaimiškųjų vietovių problemų, reikia suprasti jų kilmę. Per atkurtos nepriklausomybės metus mes ir kaime neišsiugdėme tikrų žemės ar kitokio verslo šeimininkų. Sovietinės okupacijos (anot prof. A. Baleženčio, „kolūkmečio“) metais užaugo dvi Lietuvos gyventojų kartos. Pirmosios Respublikos (1918–1940) laikotarpio ūkininkų vaikų neturėjo jokių galimybių perimti labai vertingos tėvų patirties. Tris dešimtmečius trukusi dabartinė Žemės reforma buvo tik blanki 1920–1926 m. reformos, kuriai vadovavo tuometinis ministras Jonas Pranas Aleksa ir jo bendražygiai, imitacija. Šeimos ūkininkų sluoksnis tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių Lietuvoje neatkurtas. Ir nereikia aiškinti, kad yra kitaip. Pirmojoje Respublikoje ūkio dydis buvo apribotas 150 ha (iš pradžių net 80 ha). Antrojoje Respublikoje, jei turite 15–20 ha ūkį (o tokių iki karo buvo dauguma), dabar priklausote tik pasigailėjimo vertai socialinei grupei.
Bėda yra kitur. Atrodo, kad Lietuvoje jau nebeauga nei svogūnai, nei morkos, nei salotinės daržovės. Kelis šimtus gyventojų turinčiose gyvenvietėse vos viena kita šeima dar laiko karvę ar bent ožką. Vos ne kiekvienoje sodyboje kiekvieną rudenį soduose ant žemės pūva obuoliai.
Dabartinis ūkis yra verslinis, dažnai orientuotas ne tik į vidaus prekybą, bet ir į eksportą. Dabartinį verslininką labiausiai domina darbo sąnaudų mažinimas, nes neužimtų darbščių, juo labiau aukštos kvalifikacijos žmonių jau seniai nebeturime. Juos „eksportavome“ į Angliją, Ispaniją, net Norvegiją. Verslininko tikslas – pelno didinimas. Tačiau 7–8 tonos kviečių iš hektaro džiugins neilgai. Lietuvos dirvožemis jau daug kur darosi panašus į suplūktą dykumą. Apie tai rašo tiek dotnuviškis profesorius Antanas Svirskis, tiek kiti dirvožemio tyrėjai. Ir tai nėra tik Lietuvos nelaimė. Tai, kas vyksta Brazilijoje ir Australijoje, yra tokio pat trumparegiško ūkininkavimo pasekmė.
Tačiau yra daugybė galimybių to išvengti. Ir tai ne tik kompiuteriai, dronai ir lazeriai. Net atokiose kaimiškose gyvenvietėse atkurtų sodybų naujieji savininkai savo iniciatyva, be jokio valdžios skatinimo, užsiima mikroūkininkavimu. Dažna neseniai sodybą užmiestyje įkūrusi šeima iš „maksimų“ perka tik duoną, druską ir dar vieną kitą smulkmeną. Visa kita užsiaugina pati arba nusiperka iš kaimynų – jaunų ūkininkų, tarp kurių yra ir mūsų sužlugdytų („optimizuotų“) universitetų auklėtinių.
Lietuvos mokslininkų sąjunga jau dabar gali pasiūlyti savo instituto (MSI) paslaugas. Jei, užuot gavęs tuščius biurokratinius atsirašinėjimus, mūsų institutas pagaliau gautų galimybę plėtoti savo veiklą verslo diversifikacijos regionuose kryptimi, tai ir valstybės patrauklumas išaugtų, ir darbo dėl „optimizacijų“ netekę mokslininkai užsidirbtų, o jų darbai būtų noriai cituojami pasaulyje. Bet reikia nepavėluoti.
Prof. dr. Jonas Jasaitis