Vydūnas

„Vydūnas man atrodo lyg koks Krivių Krivaitis, šventojo ąžuolo ūkanoj pasislėpęs, apmąstymuose  paskendęs,“ – rašė Vydūno amžininkas, kunigas ir rašytojas Lindė Dobilas.

Vydūno paslaptis

Vydūnas reikalingas, artimas ir suprantamas ir šiandien, nors nuo jo gimimo praėjo jau 147 metai.  Didžiojo mūsų tautos žadintojo siela vis dar plevena tarp mūsų. Vydūno žodžiai ir mintys ir šių laikų žmonėms padeda mąstyti, tobulėti, skatina tapti geresniais.

 

Gimęs įžvelgti daugiau, nei kiti

1868 m. Šilutės raj., Kintuose gimė berniukas, vardu Vilhelmas Storosta. Apie savo žemiškosios gyvenimo kelionės pradžią, remdamasis motinos pasakojimais, jis vėliau rašė: „Vaiko laukdama, motina giedodavo šventas giesmes nuo ryto iki vakaro. Vaikas gimė šventadienio rytmetį gaudžiant Verdainės bažnyčios varpams gražiame namelyje, kuris buvo pastatytas sode prie Šyšos kranto. Atsiskyręs nuo motinos kūno, vaikas giliai atsikvėpęs, bet nesušukęs, – apsižvalgęs, lyg kažko klausytųsi, šypsojosi ir tada, akis užmerkęs, miegojo.“

Vilius Storosta, būsimasis Vydūnas, dar vaiku būdamas mąstė „apie ypatingus savo uždavinius“, apie jam skirtą „nepaprastą pašaukimą“. Anksti rado savyje Dievą ir tautą, kurios dvasiniam augimui skyrė savo gyvenimą.

Į gimtuosius Kintus Vydūnas grįžo baigęs Ragainės mokytojų seminariją. Dvidešimtmetis jaunuolis Vilius Storosta atvyko sirgdamas tada neišgydoma plaučių liga – džiova (tuberkulioze). Tačiau  labai norėjo pasveikti ir darė viską, kad pasveiktų. Klausė seno gydytojo patarimų, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Pasiekė, ko norėjo:  pasveiko ir nugyveno įdomų ir turiningą gyvenimą iki gilios senatvės, visą gyvenimą laikydamasis jaunystėje išmoktų sveiko gyvenimo būdo principų (iki šiol sklando legendos, kad Vydūno pietūs būdavo „pusė riešuto, pusė obuolio“). Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz, Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja Kintų bažnyčioje Vydūnas ir susituokė.

Vydūnu Vilhelmas Storosta pasivadino vėliau, mokytojaudamas Tilžėje (apie 1907 m). Pats Vydūnas neaiškino savo pasirinkto vardo reikšmės, tačiau jo kūrybos tyrinėtojai spėja, kad slapyvardis „Vydūnas“ yra kilęs nuo žodžio „regėti, išvysti“ – šis žodis taikliai apibūdina pagrindinę mąstytojo savybę įžvelgti, suprasti, apibendrinti ir pasakyti daugiau ir aiškiau, nei kiti.

 

Vydūno žodžiai žadina tautą

Dideliame mūsų pasaulyje genijų gimsta ne tiek daug. Ne kiekvienam Dievas dovanoja savąją kibirkštį, savos galybės dalelę. Tikrų mąstytojų, rašytojų, kompozitorių, dailininkų, atlikėjų, mokslininkų ir atradėjų žemėje gimsta vienas per šimtmetį.

Mes – maža tauta, tačiau taip pat turime genijų, dieviškosios šviesos palytėtųjų – Čiurlionį, Just. Marcinkevičių, toks neabejotinai buvo ir Vydūnas. Jeigu ne antrasis pasaulinis karas, 1940 m. Vydūnas gal būtų tapęs pirmuoju lietuviu – Nobelio premijos laureatu?

Gaila, kad apie Vydūną iki Nepriklausomybės atkūrimo žinojome tiek mažai – tarybiniais metais jo knygų nespausdino, mokyklose apie Vydūną nekalbėjo. Ir tai suprantama: pačios svarbiausios ir gražiausios Tėvynės meilės ir tautiškumo idėjos, skatinančios mylėti žmones ir pajusti Dievą, netiko „tarybinei propagandai“.

 

Tačiau išsivadavimas ir mūsų tautos atgimimas prasidėjo būtent su Vydūno vardu. „Vydūno draugijos įkūrimas atgimimo metais (1988 m.) kaip tik sutapo su rašytojo ir filosofo 120 metų jubiliejumi, – pasakoja draugijos pirmininkas ir jo kūrybos tyrinėtojas Vaclovas Bagdonavičius. – Tai buvo tarytum tautos išsivadavimo priešaušrio reiškinys. Juk pirmiausia prasidėjo lietuvių dvasinis atgimimas, politinis sekė po jo.“

Tą pavasarį vienas gražiausių ir didžiausių Vydūno minėjimų įvyko Šilutėje. Po jo „valdžios vyrai“  nuėjo „atšvęsti“, na o entuziastai vydūniečiai begerdami arbatą nutarė, kad negalima leisti, kad toks mąstytojas, lietuvių tautos pasididžiavimas būtų minimas tik retkarčiais – reikia steigti draugiją! Jos idėjos ir veikla – tai viena didžiausių bangų, įsiūbavusių Sąjūdį ir atnešusių  Lietuvai išsivadavimą.

 

Buvo panašus į žynį

 

Pažinojusieji Vydūną pasakojo: „Į akis pirmiausia krisdavo ypatinga jo išvaizda. Tilžėje visi atpažindavo Vydūną iš tolo – ilgi plaukai, savita apranga. Visi be išimties mena jo įtaigumą, jaunatviškumą, spinduliuojančias akis, skvarbų žvilgsnį. Pasakojama, jog pašnekovą ir auditoriją labai greitai sudomindavo, neretai tiesiog „užburdavo“, tad jį pavadindavo ir kerėtoju!“

Vydūnas studijavo kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, mokėsi sanskrito, anglų ir prancūzų kalbų, o baigęs studijas dirbo Kintų pradžios mokyklos mokytoju, vėliau Tilžės gimnazijoje dėstė prancūzų ir anglų kalbas.

Vydūnas įkūrė ir vadovavo Tilžės giedotojų draugijai, rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas, buvo veiklus Mažosios Lietuvos draugijų ir organizacijų narys, dalyvavo lietuvių mokslo veikloje, leido paties ištisai prirašomus lietuviškus žurnalus, bendradarbiavo ir kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Vydūnas buvo vienintelis, priimtas į pasaulinę rašytojų draugiją – 1925 m. jis tapo PEN klubo nariu.

 

Artėjant rašytojo 70-mečiui, prasidėjo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojimai. Vydūnas pakliuvo į Tilžės kalėjimą. Tačiau greitai iš ten buvo paleistas: sužinoję apie tai, ėmė protestuoti garsūs pasaulio kultūros veikėjai. 1940 m. Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau beprasidedantis karas sukliudė tapti jos laureatu.

Daugelį, ypač bendraamžius, stebino Vydūno jaunatviškumas, kuris reiškėsi ne tik vikrumu, bet ir lengva, spyruokliuojančia eisena, trykšte trykštančia energija, kažkokiu tik jam vienam būdingu degimu. Ypač visiems įstrigo šiltos, spinduliuojančios akys, skvarbus, o neretai ir kiaurai veriantis žvilgsnis. Amžininkai rašė: „Kai jis žiūri į tave, aiškiai jauti, kad nemato tavo išvaizdos, gal net negirdi, ką jam sakai, nes žvilgsnis skverbiasi giliai į tavo vidų, ir atrodo, kad pats skaito tavo mintis, net nejauku darosi“.

Daugelis mena jo orią laikyseną, o drauge – kuklumą, paprastumą, spontaniškumą. „Kokia žmogaus žmogui pagarba, kokia inteligencija, koks atidumas pašnekovui, ir sykiu koks orumas.“

 

„Vidutinio gerumo žmogus“

Ypač visus stebino net ekstremaliomis sąlygomis išliekanti vidinė ramybė, tolerancija. Dėl to, o galbūt ir dėl originalumo Vydūną kartais vadino „lietuviškuoju Gandi“. Ramia Vydūno laikysena stebėjosi ir patys jį persekioję vokiečių nacionalistai. 1932 m. vokiečių spaudoje buvo rašoma: „Policininkai apsupa Vydūną, o šis šypsodamasis stovi po vartų skliautais.“

„Tokia mąstytojo, asketo, vizionieriaus, pranašo išvaizda nemažai prisidėjo prie to, kad Vydūnas savo viešuose pasirodymuose ar privačiuose santykiuose darydavo tokį teigiamą ir gilų įspūdį, – rašo amžininkai. – Tačiau ta išvaizda atspindėjo visą jo gyvenimą: jis iš tiesų buvo aukštos moralės, doras žmogus, labai susivaldantis, atlaidus, neužgaulus, skaistus. Jo ideologija buvo pakiliai idealistinė, kiek nudažyta neobudizmo. Tačiau savo dvasios gilumoj jis stovėjo ne per toli nuo Kristaus. Savo pasaulėžiūrą jis uoliai skelbė, bet taktiškai, neįžeisdamas kitaip mąstančių.“

Pats Vydūnas nesijautė nei ypatingas, nei tobulas. Į šiltus žmonių žodžius ir jo asmenybės aukštinimą atsakydavo esąs vidutinio gerumo žmogus, besistengiantis „savyje visokias vertybes išauginti, kad kitus tam žadintų“.

 

Gėris ir blogis pagal Vydūną

Vydūnas daug dėmesio skyrė žmogaus dvasiniam tobulėjimui, o ypač – doroviniam ugdymui. „Žmogus – toks pat pasaulis, kaip ir mus supantis, tik – mažesnis,“ – teigė Vydūnas. Na o tą evoliucionuojantį pasaulį, pasak jo, sudaro 4 pakopos: žemiausias – materialusis, žemės ir mineralų pasaulis;  aukštesnis – prabundančios gyvybės, augmenijos pasaulis. Dar aukščiau yra gyvūnijos pasaulis, kur jau pasireiškia psichika ir primityvus mąstymas. Ketvirtasis, aukščiausias – žmogaus pasaulis, dvasingumo ir Dievo pasaulis. Jame prabunda meilė, jame yra moralė. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno.

Žmogaus vystymasis taip pat praeina visus keturis lygmenis: žemiausias – materialusis, fizinio  kūno pasaulis. Antrajame atsiduriame miego metu ir vegetuojame lyg augalai, trečiajame lygyje reiškiasi instinktai ir emocijos, jaučiame pyktį ir džiaugsmą – kaip ir gyvūnai. O tada, kai jau pradedame protauti ir tampame išmintingi, pasiekiame aukščiausiąjį  – žmogaus pasaulį. Taip žmogus įžengia į dvasinį pasaulį, tą, kuriame yra Dievas. Gėrį Vydūnas tapatina su Dievu.

 

Tačiau kodėl pasaulyje egzistuoja ne vien Dievo vaikai? Kodėl aplinkui tiek daug egoizmo, žiaurumo, pykčio ir nemeilės, kitų žmonių išnaudojimo? Kodėl egzistuoja blogis?

Vydūnas aiškina, kad esama žmonių, kurių kūnas „užmiršta“, kad yra dvasinis gyvenimas. Žmogaus vystymasis tarytum „užstringa“ žemesnėje pakopoje – taip atsiranda blogis. Žmogus susitapatina su kūniškuoju gyvenimu, pradeda siekti įsitvirtinti šiame pasaulyje, trokšta kūniškųjų malonumų ir užmiršta tikrąją savo esmę. O tas, kuris  nejaučia savyje Dievo ir meilės, gali padaryti daug blogo! Protas, nenušviestas dvasingumo, gali atrasti baisius dalykus – ginklus, naikinimo ir kankinimo metodus ir įrankius.

 

Būties esmė, gyvenimo prasmė

Pasak Vydūno, žmogaus gyvenimui prasmę suteikia nuoširdus darbas. Kiekvienas turi dirbti tai, ką gali, ką sugeba, o svarbiausia – padaryti tą darbą iš širdies, atsidavęs ir susikaupęs. Juk darbas – kaip malda, galinti atnešti nušvitimą. Žmogus turi dirbti ne vardan turtų, ne dėl atlygio, o vardan kilnesnio tikslo – kažką gero padaryti žmonėms, savo tautai. Jeigu viską darys nuoširdžiai, materialinis atlygis tikrai ateis. Toks yra karma jogos, arba veikimo jogos, principas.

Vydūnas skelbė, kad viskas, ką bedarytum, kaip begyventum, turi būti persunkta meile. Mylėti reikia viską aplinkui, ne vien abstraktųjį Dievą. Nežudyti, branginti bet kokią gyvybę, gyventi be neapykantos.

Vydūnas, kaip filosofas ir rašytojas, neretai atrodė tarsi pernelyg nuo žemės pakilęs, nuo kasdienių gyvenimo rūpesčių atitolęs, savo kilniomis idėjomis primenąs donkichotišką keistuolį. O gal visiems didiesiems išminčiams buvo būdingas susitelkimas į tai, kas neregima, ypatingų vidinių išgyvenimų ir apreiškimų patyrimas?

Vydūnas teigė, kad pagrindinė kiekvieno žmogaus pareiga – atskleisti savo esmę, tiksliau, leisti jai atsiskleisti, nesvarbu, kaip ją vadinsime: savastimi, tikruoju Aš, tikruoju žmoniškumu ar dieviškumu. Viskas, kas svarbiausia ir švenčiausia, yra pačiame žmoguje. Žmogus – tarsi mikrokosmosas, tarsi dar mažai pažintas atomas, kuris turi ir savo branduolį, ir neįspėjamai didžią jame slypinčią energiją, ir tik jam būdingą įvairių dalelių skriejimo kryptį bei trajektoriją, greitį…

 

Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia

Tautinės Vydūno pažiūros formavosi nuo jaunystės, nuo tėvų namų. Šeimoje jis įgijo tvirtus religinius pagrindus, buvo auklėtas lietuviška dvasia. Matė, kiek daug šviesių žmonių, lietuvių, yra aplinkui. Tačiau pastebėjo ir nutautėjimo padarinius – tautiškumo lengvai išsižadėdavo prastos moralės žmonės. Vydūnas padarė išvadas, kad tų, kas neturi tautiškumo, „šaknys papuvę“.

„Vydūnas visą savo gyvenimą ieškojo kelių, kaip atsispirti nutautinimo politikai, kuri jo gyvenamuoju metu iš tiesų buvo labai nuožmi, – pasakoja V.Bagdonavičius. – Susivienijusi Vokietija stiprėjo, vyko „reicho konsolidacija“, krašte vyko savotiška „kultūrinė melioracija“ –tautinės mažumos, patekusios po germanizacijos batu, nyko. Mokyklose nei bažnyčiose nebeliko lietuvių kalbos, ji buvo laikoma žemesne, „mužikų“ kalba.“

 

Vydūnas pastebėjo dar vieną svarbų dalyką: egzistuoja ryšys tarp tautiškumo ir žmoniškumo. Tie, kas išlaiko žmogiškąsias vertybes, pasak jo, išlaiko ir tautiškumą. Ši mintis ypač aktuali dabar, kai daugelis bando paneigti tautiškumo (šaknų) būtinybę. „Tėvynės esmę suprasti norėdamas, turi parimti tyloje, – rašė Vydūnas, – tik tuomet sieloje tyliai suskambės tėvynė, mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga palaima. Tėvynė žmogui taip daug reiškia todėl, kad visa čia patirta pirmąkart. Čia virš kūdikio palinko laikas ir nusinešė jį iš gimtojo būsto į pirmąsias dienas, mėnesius, metų laikus, nuolatinę jų kaitą, kitų žmonių gyvenimus, leisdamas pražysti jo paties gyvenimui.

Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo sielą, o žmogus įsilieja į tėvynę ir ją įprasmina. Priklydėlio iš svetimos žemės alsavimas nesutampa. Jis negyvena tėvynėje, nesuvokia jos turinio ir esmės, nejaučia jos gamtos ir žmonių, o tėvynė negyvena jame.“

 

Kūrybinės galios slypi tėvynėje

Dvidešimto amžiaus pradžioje, kai Vydūnas jau tapo žinomu rašytoju ir filosofu, Lietuvoje prasidėjo naujas kultūrinis judėjimas, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę. „Tauta buvo brandinama nepriklausomybei, o į šį brandinimą įsiliejo ir Vydūno balsas,“ – tvirtina V.Bagdonavičius.

„Tėvynė neatsiejama nuo žmogaus esmės, – rašė Vydūnas, – ji yra ta duotybė, kuri padeda žmogui suvokti savos būties prasmę ir siekti sąmoningos būties. Todėl tėvynė yra užduotis ir pareiga.“ Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“, todėl skatino ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai, pasak Vydūno, padėtų nepasiduoti jokioms išorinėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai. Juk tautai išlikti gali padėti tik jos žmonių ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Ar aktualūs šie Vydūno žodžiai šiais laikais? Neabejotinai! Juk šioje pasaulio tautų ir žmonių maišalynėje yra daug žmonių „be tėvynės“, žmonių „be dvasios“.

„Žmogaus sielos ir tėvynės ryšys atsiskleidžia tėvynės ilgesiu svetimoje šalyje, – rašė Vydūnas. –  Yra tokios dvasinės sandaros žmonių, kurie gali eiti būties keliu nesiilgėdami tėvynės, nesiedami su ja savo gyvenimo prasmės. Tai betėvyniai, nesusimąstantys apie savo būties esmę ir nenutuokiantys, kad kiekvienam žmogui skirtas savitas sąmoningumo kelias. Tėvynė jiems ten, kur jie kaupia turtus ir įgyvendina prievartą, kur įsiviešpatauja jų valia valdyti.“

 

Tėvyniškumas ir betėvyniškumas, pasak Vydūno, yra perduodamas iš kartos į kartą. Prievartą sėjantys žmonės nieko bendro su tėvyne neturi, o tėvynė – su jais. Tik tie, kurie gyvena savo tėvynėje, gauna iš jos jėgų, nes tėvynėje slypi jėgos ir kūrybinės galios. „Tokie žmonės, – rašė Vydūnas, – myli ir vertina visas tėvynės apraiškas, jie – tėvynės paslapčių, skausmų ir džiaugsmų žyniai.“

Šie Vydūno žodžiai ir dabar paliečia sielas tų, kurie toli nuo tėvynės. Juk tiesa, kad be tėvynės – sunku? Lyg kažką be galo artimo būtum praradęs. Norisi pakilti nuo svetimos žemės ir, apskridus Žemės rutulį, sugrįžti į tą mielą mažą žemės plotelį, kuriame lyja lietus ir būna tokia nuostabiai sodri žaluma.

 

Daug religijų, o Dievas – vienas

„Vydūnas giliai mąstė nuo mažens, tad jo netenkino vien krikščioniškos dogmos, – pasakoja V.Bagdonavičius, Vydūno kūrybos tyrinėtojas, – todėl Vydūno religinė pasaulėžiūra transformavosi ir tapo ne vien krikščioniška.“

Vydūnas neišsižadėjo savo krikščioniškosios konfesijos, tačiau sekdamas ano meto intelektualais,  kurie taip pat nebesitenkino vien katalikiška ir krikščioniška pasaulėžiūra, atrado kelius į Rytų pasaulį. Vydūnas pritarė teosofinėms pažiūroms, tikėjo, kad visi žmonės ir visos tautos siekia to paties Dievo, tačiau skirtingais keliais, liturgijomis ir konfesijomis. Iš tiesų Dievas yra vienas.

 

Pripažindamas visų religijų vertingumą, Vydūnas ir senąjį lietuvių tikėjimą laikė lygiaverčiu kitoms religijoms. Suprato ir tai, kad Lietuva jau gyvena krikščionišku ritmu ir niekada negrįš prie senosios religijos, tačiau „istorinį ieškinį“ krikščionybei jis pateikia: niekas neturėjo teisės piršti tikėjimo  kardu ir ugnimi! Šalia senojo lietuviško tikėjimo galėjo rasti savo vietą ir krikščionybė. Tauta pati turi pasirinkti, jokio tikėjimo per prievartą negalima brukti!

Pagrindinė žmogaus užduotis, pasak Vydūno – ne melstis, medituoti ir tik Dievą garbinti, bet gyventi ir dirbti ir taip aukoti savo gyvenimą Dievui. Tai sudaro vadinamosios karmos jogos (arba būties jogos) esmę. Šias Vydūno mintis formavo Rytų filosofijos (vedantizmas, joga), į kurias mąstytojas gilinosi.

„Dievas yra manyje!“ – teigė Vydūnas. O juk krikščionių Dievas sukūrė pasaulį ir… paliko jį!  Tokios Vydūno mintys nesutapo su krikščionybe, dėl to daugelį to meto religinių veikėjų Vydūno filosofija ir religinės pažiūros piktino. Tačiau mums Vydūnas nuo to darosi dar artimesnis ir panašesnis į žynį Vaidilą, garbinantį pagoniškuosius Dievus šventajame ąžuolyne.

 

Sveikata, jaunystė, grožis

Vydūnas domėjosi indų filosofija, joga, tačiau neignoravo ir Europos šviesuolių patarimų. Mąstytojas sugebėjo susikurti savą gydymosi metodą, apie kurį vėliau rašė filosofinių apmąstymų knygoje „Sveikata, jaunumas, grožė“. Remdamasis perskaitytomis knygomis ir savo patirtimi, Vydūnas teigia, kad kūno sveikatą kiekvienas turime saugoti, tam turėtų pasitarnauti protas ir išmintis. „Kaip žmogus gali valdyti jūroje savo laivelį, taip žmogaus esmė (pats žmogus) gali veikti savo amžių ir sveikatą.“ Todėl Vydūnas pataria, kad „žmogus turi atsargiai vengti visko, kas gali kūną naikinti.“ Kalba apie kiekvieno, kuris nori būti sveikas, gražus ir jaunas, psichoemocinę būseną, apie aktyvų gyvenimo būdą (judėjimą), apie sveiką, saikingą vegetarišką mitybą.

Tačiau Vydūnas nepritaria tradicinei medicinai ir daugumos to meto gydytojų nuomonei, kad fizinį kūno galima „pakeisti“, „patobulinti“: „Bet tūli gamtos mokslininkai nori į senėjantį kūną perkelti naujas liaukas, iš gyvulių paimtas – tai mes žinome, jog čia yra apsirikimas. Ne taip veikia gyvenimo įstatymai. Iš kur žmogaus esmė ateina, ten ir randama sveikatos galia.“

Tiems, kas nori ilgai gyventi ir būti sveikas, Vydūnas pataria visur ir visada laikytis saiko: „Per daug valgyti esą taip pat žalinga, kaip ir daug gerti. Ankstyva mirtis ateina dėl „per didelio ėdimo“.

 

Didžiausias blogis yra žudymas

Vydūnas tapo vegetaru ne vien dėl ligos. Jis nenorėjo, kad būtų žudomi gyvūnai. „Daugelį stebindavo griežta mąstytojo dienotvarkė, disciplina, mityba. Plačiausiai pasklido pasakojimas apie nutikimą viename Kauno viešbučio restorane. Vydūnas ilgai žiūrėjęs į valgiaraštį, tarsi ko ieškodamas ir nerasdamas. Tada prišoko kelneris ir ėmė greitomis vardyti įvairių vienas už kitą gardesnių mėsiškų patiekalų asortimentą. Šiam baigus, neatpažintasis svečias tilžietiška tarme trumpai atrėžęs: „Aš lavonų nevalgau.“

Vydūnas kėlė klausimą, kodėl gyvūnai žudo vieni kitus? Ir kodėl žmonės žudo gyvūnus? „Dažnai lieka nepastebėta, kaip kenčia gyvieji gamtos padarai. Visuose nori įsitvirtinti gyvenimas. Bet daugelis turi pražūti, kad išliktų kiti. Ar taip teisinga? Ar būtinai jie turi mirti? Kodėl kiti negalėtų kokiu nors kitu būdu palaikyti savo gyvybės?“

Tačiau dar baisesni dalykai vyksta tada, kai žmogus žudo žmogų. „Kiekvienas sąmoningesnis žmogus, matydamas prievartą ir mirtį, jaučia skausmą, – rašo Vydūnas, – žvėris yra gamtos dalis, o žmogus, būdamas sąmoningas, nepaiso to visuotino ryšio ir veržiasi iš gamtos. Todėl didžiausias blogis, kurį skleidžia aplink save žmogus, yra žudymas. Naikindamas gyvybę, žmogus žeidžia kosminę sąmonę, todėl kosminė kūrybos jėga sukyla prieš žmogų, atimdama jo turinį – žmoniškumą. Todėl žudikas nevadinamas žmogumi. Nors sąmonė teberusena, jo vidus, jo siela – mirusi. Jis skleidžia mirtį apie save, žudo lengviau už žvėrį.“

„Vydūną žeidė bet kokios gyvybės niokojimas, naikinimas, bet koks nežmoniškas elgesys su gamta, gyvūnais, – prisiminimuose rašė vienas Vydūno amžininkų, – Vilkijoje po paskaitos paklaustas, kodėl jis smerkia medžiotojus, Vydūnas atsakė jų nesmerkiantis: „Aš jų gailiuosi. Tai skęstantys, žūvantys žmonės. Malonumas šaudyti paukščius ar žvėrelius – tai dvasios tamsybė. Toks žmogus po kurio laiko gali pradėti šaudyti ir žmones.“ Ne tik gyvos būtybės, bet ir daiktai, jeigu jie dar gali būti naudingi, jo manymu, yra saugotini. Pamatęs skautų stovykloje ant laužo dedamą sveiką lentą, jos deginti neleidęs; po to įvykęs nuoširdus mąstytojo pokalbis su jaunimu apie gyvybės slėpinius.

 

Vydūnas nužygiavo per toli

Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus.

Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose ir straipsniuose. „Mūsų didysis vyras paliko mums daugybę vertingų veikalų, kurių vertė nesens, – rašė vienas Vydūno amžininkų M. Vaitkus, – tiesa, jie lietuvių tarpe nebuvo populiarūs. Ar Vydūnas per toli buvo nuo mūsų nužygiavęs į priekį, ar mes per vėlai gimėm ir buvom dar neūžaugos, kai jis kūrė? Beje, man teko aptikti po pirmojo pasaulinio karo viename lenkų leidiny nuomonę, kad mes dar neįstengiame įvertinti to didžiojo savo rašytojo, kadangi dar nesame iki jo priaugę.“ Autorė – vandens asociacijos „Aqua Est Vita“ narė, žurnalistė.

Rašinyje panaudotos Vydūno kūrybos tyrinėtojų R.Palijanskaitės ir V.Bagdonavičiaus mintys.

 

Ar Vydūnas per toli buvo nuo mūsų nužygiavęs į priekį, ar mes per vėlai gimėm ir buvom dar neūžaugos, kai jis kūrė?

Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo sielą, o žmogus įsilieja į tėvynę ir ją įprasmina.

Į akis pirmiausia krisdavo ypatinga jo išvaizda. Tilžėje visi atpažindavo Vydūną iš tolo – ilgi plaukai, savita apranga. Visi be išimties mena jo įtaigumą, jaunatviškumą, spinduliuojančias akis, skvarbų žvilgsnį.

Žmogaus sielos ir tėvynės ryšys atsiskleidžia tėvynės ilgesiu svetimoje šalyje. Tačiau yra tokios dvasinės sandaros žmonių, kurie gali eiti būties keliu nesiilgėdami tėvynės, nesiedami su ja savo gyvenimo prasmės.

 

Meilė Jančorienė