Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje įvyko Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamas Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotas iškilmingas renginys.
Jame pagerbti asmenys, labiausiai prisidėję prie pilietinės visuomenės kūrimo, tautinių kultūrų puoselėjimo ir tarpkultūrinio dialogo skatinimo Lietuvoje, kurioje gyvena per 150 tautybių. Jų pagerbimo renginyje Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Didysis Aukso Garbės ženklas. 2019 metų apdovanojimui dr. A. Vasiliauskienės kandidatūrą pristatė Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė, Pasaulio ukrainiečių moterų organizacijų federacijos narė Natalija Šertvytienė, ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje garsi gydytoja.
Aldona Vladislava Pajedaitė-Vasiliauskienė gimė 1945 m. liepos 23 d. Anykščių rajono Galvydžių kaime. Tėvas Vladas (1912–1982) – vienas partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ organizatorių, buvo suimtas 1944 m. gruodžio 22 d. ir įkalintas 15 m. lageryje Karagandos srityje. Po mirties (2014) jam buvo pripažintas kario savanorio teisinis statusas. 1948 m. Pajedų giminę tremiant į Sibirą, Aldonos motinai Onai Žiogūnaitei-Pajedienei (1918–1999) pavyko pabėgti. Slapstytis teko gana ilgai. Nuo trejų metukų Aldona augo Skapiškyje (Kupiškio r.), globojama kanauninko Nikodemo Kasperiūno. Savo tėvelį ji pirmąsyk pamatė, eidama jau 12-uosius metus.
1964 m. Aldona tuometiniame Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume baigė liaudies instrumentų studijas (kanklių specialybę). Mokytojavo Vilkaviškio, Pakruojo, Vilniaus rajonų bendrojo lavinimo mokyklose. Dirbdama 1967–1974 m. neakivaizdiniu būdu mokėsi Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kurį baigusi gavo diplomą su pagyrimu. Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių pedagoginės veiklos jai buvo suteiktos istorijos mokytojo metodininko (1994) ir istorijos mokytojo eksperto kvalifikacijos (1999).
Nuo 1975 m. prasidėjo A. Vasiliauskienės mokslinė ir pedagoginė veikla universitetuose: dirbo Vilniaus (1975–2004), Šiaulių (2004–2010), Lvovo nacionaliniame Ivano Franko (2006–2008) universitetuose, skaitė specialųjį kursą Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų teologijos katedros magistrams.
Pirmasis ryšių su ukrainiečiais mazgas
A. Vasiliauskienė 1975 m. įsidarbino Vilniaus universitete. Ieškodama disertacijai medžiagos Antrojo Lietuvos Statuto tema, nuo 1985-ųjų, profesoriaus Stanislovo Lazutkos skatinama ir drąsinama, pradėjo važinėti į Ukrainą. Darbavosi Lvovo, Kijevo, Lucko, Kameneco-Podolsko, Odesos ir kitų miestų bibliotekose, muziejuose ir archyvuose. Dabartinio Sankt Peterburgo, Maskvos, Lenkijos, Ukrainos archyvuose ieškojo Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos dalies. Rado per 40 svarbių dokumentų, tačiau dauguma jų rašyta lenkiškai ar lotyniškai, ir tik 8 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine kalba, kirilicos šriftu. Juos A. Vasiliauskienė tyrinėjo ir aprašė daktaro disertacijoje „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)“, kurią apgynė 1990 m.
Kadangi visi trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) buvo reikšmingi ne tik LDK (ją sudarė lietuvių, ukrainiečių, baltarusių tautos), bet ir visos Europos etninės minties erdvei, Ukrainos istorikų siūlymu A. Vasiliauskienė parengė Antrojo Lietuvos Statuto nuorašams skirtą monografiją. 2004 m. ją pavadinimu „Кириличні списки Другого Литовського Статуту: палеографія, хронологія, кодикологія“ išleido Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas, organizavęs teksto vertimą į ukrainiečių kalbą ir finansavęs leidybą. Tai pirma tokio pobūdžio knyga, skirta tik kirilica rašytų šio Statuto nuorašų kalbinei grupei tirti chronologiniu, paleografiniu ir diplomatikos požiūriu. Be to, tai pirmoji knyga, kurioje analizuojamas Antrasis Lietuvos Statutas, buvęs itin svarbus dokumentas Ukrainos žemėse ir galiojęs iki XIX a. vidurio. Tai ir pirmoji humanitarinio profilio lietuvių autorės parašyta mokslinė knyga, mūsų laikais išleista ukrainiečių kalba.
sodyboje
Pristatant minėtą studiją ambasadoje, Ukrainos užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas pabrėžė, kad ALS tyrinėjimų rezultatai „teikia galimybių jaunajai kartai geriau pažinti bendrą mūsų tautų istoriją“, ir konstatavo, kad Ukrainos mokslinėje aplinkoje gerai žinoma A. Vasiliauskienės veikla istorijos mokslo baruose. Dėkodamas už ryšių tarp valstybių stiprinimą, įteikė jai – pirmajai ir iki šiol vienintelei – neeilinį Ukrainos užsienio reikalų ministerijos Garbės raštą, skirtą tik „ukrainiečiams, be priekaištų diplomatinėje tarnyboje dirbusiems ne mažiau kaip penkerius metus“. Metų skaičiaus apdovanojamajai pakako, tačiau tautybė ir tarnyba – ne ta, todėl buvo komentuota, kad lietuvei A. Vasiliauskienei suteikiamas „liaudies diplomatės statusas“.
Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų temomis dr. A. Vasiliauskienė Lietuvos ir Ukrainos spaudoje publikavo mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių, mokslinėse konferencijose skaitė pranešimus Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Staigus posūkis, kurio niekas nesitikėjo
Istorikės tyrinėjimų kelią nauja vaga 1991 m. pasuko susitikimas su į Lietuvą atvykusiu kunigu Antanu Liuima SJ – Lietuvos katalikų teologu, jėzuitu, teologijos daktaru, pirmuoju lietuviu profesoriumi popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Lemtingą prasmę įgavo svečio mintys: „Šiandien svarbu imtis Lietuvos katalikų bažnyčios istorijos tyrinėjimo; imtis tų darbų, kurių niekaip negalima atidėlioti, kol dar gyvi tų įvykių dalyviai ir liudininkai.“
Kanadoje leidžiamų „Tėviškės žiburių“ 1997 m. balandžio 22 d. numeryje apie dr. A. Vasiliauskienę parašyta: „Jos neišsenkamos energijos ir darbštumo dėka visuomenė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Taujėnuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Veiveriuose, Alytuje, Telšiuose, Plungėje, Varniuose, Joniškėlyje bei kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose galėjo išgirsti mokslininkų, pedagogų, teologų pranešimus apie iškilias mūsų tautos asmenybes – Stasį Šalkauskį, Praną Dovydaitį, Mečislovą Reinį, Juozą Girnių, Edvardą Turauską, Stasį Bačkį, Antaną Liuimą, Juozą Prunskį, Paulių Rabikauską, Pranę Dundulienę, Antanę Kučinskaitę.“
Kaip dr. A. Vasiliauskienės akiratyje atsidūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas? Mokslininkė neprieštarauja, kad ant to kelio ją užvedė Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje dirbantis kun. Jordanas Urbonas. 1997 m. pavasarį paskirtas klebonu į Bazilionų Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčią, jis rūpinosi, kaip iškilmingiau ir prasmingiau su parapijiečiais paminėti šios šventovės 250 metų jubiliejų. Įsitikinęs, kad dauguma gyventojų per mažai žino savo bažnyčios ir parapijos istoriją, ir prisiminęs, kaip 1993–1996 m., klebonaudamas Čekiškėje, maloniai bendravo su dr. A. Vasiliauskiene, bažnyčios archyve ieškojusia medžiagos apie prof. Praną Dovydaitį (1886–1942), kun. Jordanas Urbonas susisiekė su mokslininke, pakvietė ją atvažiuoti ir išsakė prašymą: remiantis bažnyčios saugomo archyvo medžiaga, parengti pranešimą, t. y. Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčios istorijos apžvalgą. Klebonas labai apsidžiaugė, kai ji sutiko.
Dr. A. Vasiliauskienė – antroje eilėje, pirma iš dešinės
Gražiai 1999 m. rugpjūčio 1 d. Bazilionuose (Šiaulių r.) buvo paminėtas bažnyčios 250 metų jubiliejus: iškilmingos šv. Mišios, klebono kun. J. Urbono iniciatyva ir lėšomis pastatyto ąžuolinio kryžiaus (autorius – Raimondas Lembertas) šventinimas, dr. A. Vasiliauskienės kruopščiai parengta, turininga paskaita, spektaklis. Taip kun. J. Urbono atverta Bazilionų miestelio bažnyčios archyvo medžiaga įtraukė istorikę į savo gelmes ir nebepaleido. Ji pirmoji Lietuvoje ėmėsi tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (Graikų apeigų katalikų) istoriją.
Simboliška, kad ir 2019 m. rugsėjo 20 d. tarptautinėje konferencijoje dr. A. Vasiliauskienė po šv. Mišių, kurias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, ukrainiečių ir lietuvių kunigai, pagrindinį konferencijos pranešimą „Bazilionų Šv. Bazilijaus Didžiojo parapijai – 270“ perskaitė pilnutėlėje bažnyčioje, o ne mokykloje, kur kalbėjo kiti pranešėjai. Tad visa parapija dar kartą prisiminė savo bažnyčios istoriją. Šioje konferencijoje dalyvavo ir dvasiškiai iš Ukrainos: tėvas. Pavlo (Petro Jachimecas), Ivano Frankivsko Kristaus Karaliaus bažnyčios klebono pagalbininkas, tėvas Jeronimas (Olechas Hrimas), metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos–teologijos studijų Bazilijonų instituto vicerektorius.
Dėmesys bazilijonams ir Bazilionų miesteliui
Mažai Lietuvoje žinomo šv. Bazilijaus Didžiojo vardą ėmusi garsinti Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė nuo 2001 iki 2019 m., t. y. jubiliejinių metų, talkinant įvairioms institucijoms, surengė net 15 mokslinių konferencijų (10 Lietuvoje ir 5 Ukrainoje). Lietuvoje vykusios pirmosios pasaulyje tarptautinės mokslinės–praktinės konferencijos, skirtos Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, tema „Bazilijonai Lietuvoje ir Ukrainoje“ buvo susieta su Švč. Trejybės bažnyčios Vilniuje grąžinimo Rytų apeigų katalikams – tėvams bazilijonams dešimtmečiu. Prof. tėvas Porfirijus Pidručnyj OSBM – Bazilijonų generalinis kurijos atstovas Romoje šią konferenciją pavadino pasaulinio masto įvykiu, nes pirmą kartą buvo kruopščiai analizuojama šios kongregacijos veikla ir įnašas į kultūrą. Bazilionų mokyklos pedagogų iniciatyva dar 2009 m. buvo pastatytas beveik 4 metrų aukščio ąžuolinis paminklas (skulptorė – Birutė Kasperavičienė) – vienintelis pasaulyje Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino garbei.
2013 m. gruodžio 19 d. Bazilionų vidurinėje mokykloje dr. A. Vasiliauskienė gavo neįprastą dovaną – buvo atidaryta jos vardu pavadinta klasė. Taip įvertintas 12 metų trukęs mokslininkės darbas, skirtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui. Mokyklos direktoriui Rimantui Goriui pritvirtinus ant klasės durų vardinę lentelę „Dr. Aldonos Vasiliauskienės klasė“, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko perkirpo juostelę. Ambasadoriaus apsilankymas Bazilionuose buvo išskirtinis pagerbimas. V. Žovtenko pabrėžė, kad A. Vasiliauskienė yra viena iš Ukrainoje pripažintų asmenybių, o atidarytoji klasė simbolizuoja Lietuvos ir Ukrainos žmonių artumą. Susirinkusieji suprato, kad tai – svarbi diena ne tik Bazilionų miesteliui ir Šiaulių kraštui, bet ir visai Lietuvai. Neįprasta buvo, kad taip pagerbiamas šalia mūsų esantis žmogus. Pasidžiaugta, kad Bazilionų mokykla istorikės darbus įvertino gražia forma.
Šioje klasėje sukaupta daug ukrainistikos medžiagos (nuotraukų, suvenyrų, ikonų, knygų, albumų ir kt.), kurių daugumą padovanojo iš Ukrainos atvykstantys svečiai ir tos šalies ambasados darbuotojai. Daug vertingos medžiagos kasmet iš kelionių po Ukrainą atveža mokyklai ir pati dr. A. Vasiliauskienė. Nuotraukų stendai atkuria dr. A. Vasiliauskienės gyvenimo ir kūrybinės veiklos panoramą. Šalia knygų spintose sudėti stori segtuvai su istorikės mokslinių straipsnių kopijomis. Keletas paveikslų, kabančių virš stendų, darniai įsikomponuoja į jaukų bizantiško stiliaus sienos ornamentą, primindami, kad ir pati Bazilionų mokykla yra tapusi Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijos dalimi.
Tiesa, ne tik Bazilionų mokyklai iš Ukrainos atvežta daug knygų. Nemaža jų dalis teko Vilniaus universiteto Taraso Ševčenkos auditorijai, kurią 2006 m. atidarė Ukrainos prezidentas, ir bibliotekai. Dar 2005 m. A. Vasiliauskienei buvo įteikta Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos padėka už paramą bibliotekai – iš Ukrainos ne per vieną dešimtmetį atvežtas knygas. Ukrainistikos knygomis mokslininkė pagausino ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką, po kelias knygas ar albumus yra padovanojusi ir kitoms Lietuvos bibliotekoms. Aliucija Orentaitė straipsnyje „Skiepijanti dvasinių vertybių pranašumą“, išspausdintame knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (Kaunas: Naujasis amžius. 2000. p. 224–233), A. Vasiliauskienę pavadino šių dienų knygneše.
rektoriumi prof. dr. Donatu Jurgaičiu
Dėmesio mokslininkei atgarsiai moksleivių darbuose
Dr. A. Vasiliauskienės vardo klasę puošia dvyliktokų – Haroldo Gudelio (2014), Gretos Baniulytės (2016), Austėjos Papreckytės (2017) ir Osvaldo Bartkaus (2019) sukurti vitražai. Šių darbų vadovė – dailės mokytoja Laima Perminienė. Jos žodžiais tariant, šių mokinių baigiamieji kūrybiniai darbai pačiais įvairiausiais aspektais atspindi vienuolių bazilijonų ir Bazilionų mokyklos bendradarbiavimą. (Tęsinys – kitame numeryje)
Doc. dr. Irena Ramaneckienė