Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vasario 25 d. įvyko dr. Laimos Petrauskienės knygos „Pranciškus Baltrus Šivickis, 1882–1968“ sutiktuvės.
Ši knyga priklauso knygų serijai „Lietuvos mokslo įžymybės“. Internetinis jos variantas paskelbtas dar 2019 m. spalio mėnesį Gamtos tyrimų centro svetainėje, bet dėl finansinių sunkumų išspausdintas tik šių metų pradžioje.
Bibliotekos renginių erdvė buvo pilnutėlė. Manyčiau, kad niekas nesigailėjo atėjęs į šį renginį, nes buvo įdomu tiek dalykine moksline, tiek menine prasme. Kad bus įdomu ir man, turinčiam biofiziko specialybę ir 48 metus dėsčiusiam Vilniaus universitete psichologams neurofiziologiją ir neuroanatomiją, žinojau iš anksto, perskaitęs knygos internetinį variantą.
P. B. Šivickis buvo neeilinė asmenybė Lietuvos XX a. biologijos istorijoje. Jis buvo visiškai naujos mokslo šakos – eksperimentinės zoologijos pradininkas mūsų tėvynėje. Būtent jo atlikti regeneracijos tyrimai man buvo įdomiausi, bet jis daug nuveikė ir kitose biologijos mokslo šakose, buvo hidrobiologijos, parazitologijos ir kitų sričių tyrimų pradininkas Lietuvoje, turėjęs daug mokinių ir pasekėjų. Galime didžiuotis, kad P. B. Šivickis buvo regeneracijos tyrimų pionierius Lietuvoje. Žinoma, labai gaila, kad jo tyrimai nebuvo įvertinti, jam esant gyvam. Netgi atvirkščiai, iš jų tuo metu buvo išsityčiota. Deja, tai dažna pirmeivių lemtis.
Simboliška, kad vakaras buvo įdomus ir menine prasme, nes P. B. Šivickis buvo labai įvairiapusiška asmenybė ir daug kuo domėjosi. Muzikavo, buvo pats pasidirbdinęs smuikelį, skatino savo vaikus muzikuoti. Fotografavo, filmavo, tarpukariu skaitė paskaitas per Lietuvos radiofoną, skelbė labai patrauklius mokslo populiarinimo straipsnius, paliko ir šiek tiek grožinių nedidelės apimties kūrinių.
Vakaras prasidėjo kūriniu, kurį apie 1960 m. pats P. B. Šivickis buvo užsiprašęs atlikti per tuo metu bene populiariausią radijo laidą – pageidavimų koncertą. Tai buvo Antonino Dvoržako „Humoreska“, kurią šiame renginyje pagrojo P. B. Šivickio marti smuikininkė Diana Šivickienė su kolege altininke Daiva Gudelevičiūte. Atidų skaitytoją turbūt nustebins, kad muzikavo mokslininko marti, žinant, kad už poros metų minėsime 140-ąsias P. B. Šivickio gimimo metines. Renginio vakaro vedėjas, šios knygos specialusis redaktorius, Lietuvos mokslo ir P. B. Šivickio premijų laureatas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. habil. dr. Vincas Būda šį vakarą ir pradėjo, pristatydamas Šivickių šeimą. Ją mokslininkas sukūrė, būdamas 54-erių, bet spėjo išauginti penkis vaikus, iš kurių su mumis dar yra keturi. Trys iš jų – Ramona Simokaitienė (matematikė), Marija Dirvanauskienė (muzikė), Albertas Šivickis (muzikas), ir dvi mokslininko proanūkės, žentas Juozas Simokaitis ir marti Diana dalyvavo knygos pristatyme. Dukra Teklė Šivickytė-Juodienė (chemikė) dalyvauti negalėjo, bet yra suteikusi knygos autorei vertingos informacijos.
Knygos sutiktuvės vyko įdomia pokalbio forma, prieš tai V. Būdai trumpai pristačius autorę ir jos knygą. V. Būda akcentavo, kad įdomiai parašyti knygą apie mokslininko gyvenimą yra nelengva. Dažnokai tai būna sausas faktų konstatavimas, kai aprašomas herojus dirba nuo ryto iki vakaro ir padaro labai daug. Tačiau šios knygos autorė Laima Petrauskienė turi literatūrinių gabumų. Neskaitant mokslinių publikacijų, ji yra nemažai publikavusi ir grožinių kūrinių bei publicistikos Lietuvos spaudoje („Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „Kultūros baruose“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kt.), apdovanota Literatūros ir meno publicistikos premija. Knygą apie P. B. Šivickį ji parašė taip, kad ją tikrai įdomu skaityti.
Į klausimą, kam skirta ši knyga, autorė atsakė, kad, nors ji turėtų būti svarbi biologams, tačiau galėtų sudominti visus, besidominčius mokslo istorija. P. B. Šivickio gyvenimas susijęs su svarbiausiais XX a. įvykiais ir daugybe žymių Lietuvos žmonių. Autorė net siūlė skyrių „Mokslinių tyrimų kryptys“ nebijoti skaityti kitų specialybių žmonėms, nes stengėsi pastarąjį parašyti taip, kad skaityti būtų suprantama ir įdomu visiems. Čia įterpta įdomių detalių iš aprašomojo laikotarpio, mokslinių ekspedicijų, vaizdingų ištraukų iš paties P. B. Šivickio parašytų mokslo populiarinimo straipsnių. Gal tik skyrelis „Regeneracija“ yra kiek sudėtingesnis ir reikalauja biologinio išsilavinimo, tačiau ir jį, kiek pasigilinus, galima perprasti.
Į klausimą, ar ši knyga nemenkina Tado Ivanausko darbų reikšmės (abu žymieji mokslininkai buvo vienmečiai ir nemažai metų dirbo toje pačioje įstaigoje), L. Petrauskienė atsakė, kad tokios nuostatos šioje knygoje nėra. T. Ivanausko nuopelnai yra pripažįstami, o knyga skirta P. B. Šivickiui, nepelnytai atsidūrusiam T. Ivanausko šešėlyje ir pastarojo nepelnytai menkintam. O kad kai kurie žymūs žmonės knygoje yra aprašyti ne visiškai baltomis spalvomis, kaip buvo įprasta sovietmečiu, reikia pripažinti. Tačiau jie aprašyti taip, kaip liudija dokumentai ir archyvai. Autorė nemano, kad istorija turi būti rašoma tik baltomis spalvomis. Toks „išbaltintas“ pasakojimo stilius mūsuose yra ypač būdingas, rašant apie mokslininkus. Tačiau pažvelkime, kaip aprašytos žymiųjų menininkų biografijos – nuo švytinčių viršūnių iki juodžiausių bedugnių, nes tos biografijos tokios ir buvo.
Ta pačia proga autorė pridūrė, kad yra sulaukusi priekaištų, esą per daug tamsiai pavaizdavusi tarpukarį: „Čia vėl puolame į kraštutinumus. Sovietmečiu tarpukaris buvo piešiamas itin tamsiomis spalvomis. Po to norėjome jį pavaizduoti kaip prarastą rojų. Tačiau jis buvo visoks, toli gražu – ne vien rojus.“ Tokį tikrovišką vaizdą ir stengtasi pateikti knygoje.
Į klausimą, jei knyga rašyta populiariai, patraukliai ir vaizdžiai, tai gal joje yra beletristikos, L. Petrauskienė atsakė, kad šiek tiek beletristikos yra tik skyriuje „Vietoje epilogo“. Tačiau skyriaus pabaigoje cituojami P. B. Šivickio žodžiai tikrai tokie, kokie buvo pasakyti. Suprantama, kad priešmirtinė būsena – ką galvoja ir ką mato žmogus prieš mirdamas – yra rašančiojo vaizduotės produktas. Nė venas iš mūsų nežinome ir jau nebesužinosime, ką jaučia ir ką galvoja, ką mato mirštantis žmogus. Visa kita knygoje yra dokumentiška, nes remtasi archyvais, knygomis, straipsniais, žmonių prisiminimais. „Įspūdžiui sustiprinti kartais tiesiog sustatydavau vienus faktus prieš kitus, aprašydama, kaip negražiai būdavo elgiamasi su P. B. Šivickiu Lietuvoje, ir cituodama, kokie gražūs žodžiai buvo jam pasakyti ar parašyti filipiniečių mokslininkų“, – paaiškino autorė.
Visų klausimų ir atsakymų neaprašinėsiu, nes užimtų per daug vietos. Renginyje dalyvavo ir įdomiausias ištraukas iš knygos vaizdingai perskaitė aktorė Alvyda Čepaitytė. Ištraukas iš P. B. Šivickio filmuotų dokumentinių filmų (iš 1922–1934 m. periodo) demonstravo pati knygos autorė, šifravusi daugelį šių filmų. Specialiai šiam pristatymui buvo sumontuotas filmas tiek iš P. B. Šivickio filmų, tiek iš jo darytų nuotraukų, tiek ir iš pačios L. Petrauskienės filmuotų bei fotografuotų kadrų, darytų tose pačiose vietose, kur kadaise filmavo P. B. Šivickis.
Pristatyme pasisakė Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Gamtos tyrimų centro P. B. Šivickio parazitologijos laboratorijos vadovas habil. dr. Gediminas Valkiūnas. Jis pabrėžė, kad T. Ivanauskas labai daug padarė gamtos apsaugos srityje ir populiarindamas žinias apie gamtą, bet biologijos moksle ir P. B. Šivickio indėlis yra labai didžiulis, todėl jų abiejų net nereikėtų lyginti. Tai, ką darė T. Ivanauskas, suprantama net mokinukams, o norint suprasti, ką darė P. B. Šivickis, reikia didesnio išsilavinimo. Dabartinės P. B. Šivickio parazitologijos laboratorijos darbai pripažinti pasaulyje.
Įdomiai kalbėjo ir Vilniaus universiteto profesorius Dobilas Kirvelis, perpasakojęs savo bendradarbės atsiminimus iš liūdnųjų 1948 m., kai P. B. Šivickis buvo verčiamas pasmerkti genetikos mokslą ir Th. Morganą, tačiau atsisakė tai padaryti. Diskusijų pabaigoje kalbėjo P. B. Šivickio dukra Marija Dirvanauskienė. Ji padėkojo autorei už jautriai ir gražiai parašytą knygą. Vakaras baigėsi Mocarto muzika ir, žinoma, autografų dalinimu.
Doc. d. Feliksas Laugalys