Baimė, sumaištis, iliuzijos ir viltys
Viešojoje erdvėje pilna ne tik pranešimų apie koronaviruso plitimą pasaulyje ir jo keliamą grėsmę, bet ir dezinformacinių šiukšlių, kurių autoriai ir platintojai be perstojo aiškina, ko valdžia nepadarė, nors, anot jų, turėjo padaryti. Tačiau pasiūlymų, ką būtina padaryti dabar, – gerokai mažiau. Dar mažiau – besisiūlančių konkrečiai prisidėti, kad padėtis pagerėtų.
Yra dirbančiųjų, kurių darbo pobūdis karantino sąlygomis beveik nepasikeitė, nes jie iki šiol dirbo daugiausia nuotoliniu būdu. Prie tokių priskiriama ir didėjanti akademinės bendruomenės narių, net verslo atstovų dalis. Moderniose įmonėse vis rečiau matome apskaitininkus, buhalterius ir pan., galinčius beveik visas darbo užduotis atlikti kompiuteriu. Nėra jokios būtinybės reikalauti, kad tokie darbuotojai visas aštuonias valandas kiurksotų, kaip dabar sakoma, „ofise“, t. y. įmonei priklausančiose patalpose. Priešingai – lankstaus darbo grafiko ir nefiksuotos darbo vietos diegimas – modernaus verslo bruožai. Karantino reikalavimai net paskatins imtis tokių permainų, o jam pasibaigus, atvers naujas profesinės veiklos galimybes.
Vis dėlto visko į nuotolinę veiklą sukimšti bus neįmanoma ir po daugelio metų. Skelbiant karantiną, pasigirdo ir tokia sparnuota frazė, kad „pasaulis sustojo“. Daugelyje valstybių, kuriose ne tik jaunimas, bet ir brandaus amžiaus sulaukusi karta karą matė tik filmuose ir televizijos laidose, gyventojai jau pajuto milžiniškas permainas. Paaiškėjus, kad efektyviausia priemonė stabdyti pandemijos plitimą yra žmonių judėjimo apribojimas, praktiškai nebeliko tokių, kurių šis ribojimas nebūtų palietęs. Tuščios miestų gatvės ir aikštės, tušti oro uostai, ištuštėję prekybos centrai, spengianti tyla daugelyje kitų viešųjų erdvių – daugeliui mūsų dar niekada nematyti reiškiniai. Tenka peržiūrėti savo kasdienius įpročius ir darbotvarkes, bet daugumai dar sunku net įsivaizduoti, kokių permainų galime netrukus sulaukti.
Pasaulis pirmą kartą susidūrė su grėsme visam žmonijos egzistavimui. Niekas kol kas nežino, kokia tikroji koronaviruso atsiradimo priežastis. Nėra nei skiepų, apsaugančių nuo šio viruso, nei vaistų jau susirgusiems. Visi pamatėme, kaip greitai tokia neganda plinta ir kokios jos pasekmės. Nepasitvirtino hipotezė, kad virusas nepavojingas jaunimui. Vargu ar pasitvirtins, kad jis išnyks, atšilus orams. Lieka tik viltis, kad ir skiepai, ir vaistai bus išrasti. Kai kas jau buvo paskubėjęs šią siaubingą epidemiją ciniškai pavadinti „natūralia atranka“. Niekas negali užtikrinti, kad pasveikęs žmogus įgijo imunitetą, t. y. kad jis neapsirgs dar kartą, nors tokių vilčių esama.
Tačiau bene dažniausiai dabar puoselėjama viltis, kad problemą kažkas išspręs, mums patiems nieko nedarant:
virusas dings, pasikeitus klimato sąlygoms, taip pat staiga, kaip ir atsirado;
kažkas tuoj pat išras vakcinas ir vaistus, sukurs įrangą, kuri pandemiją bematant nuslopins negrįžtamai;
virusas bus sunaikintas ir dabar turimomis priemonėmis, valdžios institucijoms tęsiant griežtą karantiną.
Dar prieš mėnesį reta šeima, o dar retesnė seniūnija ar savivaldybė ruošėsi galimam pandemijos pavojui: pirko apsaugines kaukes, respiratorius, vienkartinio naudojimo pirštines ir pan., kaupė ekstremaliam atvejui būtinas maisto ar vaistų atsargas, formavo gydytojų, slaugytojų ir jų padėjėjų komandas. Daugelis vylėsi, kad ši nelaimė jų nepalies. Valstybių vyriausybės, parlamentai ir kitos valdžios institucijos nerengė jokių planų tam atvejui, jeigu pandemija vis dėlto atšliaužtų. Ramiai klausėmės pranešimų, kad kažkur tolimoje Kinijos provincijoje mirties dalgis jau žudo šimtus gyventojų. Eiliniai piliečiai, jei ir pajuto augantį nerimą, vis tiek dar laukė, kad kažkas jiems lieps ruoštis ir imtis konkrečių veiksmų. Juo labiau tokiose šalyse, kaip Lietuva, kur buvome įpratinti, kad valdžia mumis pasirūpins visais atvejais.
Sukruto tik spekuliantai, nujausdami galimybę pasipelnyti. Vadovaudamiesi „laisvosios rinkos“ tendencijomis, akimirksniu iššlavė apsauginių kaukių ir kitų panašios paskirties reikmenų atsargas. Šlykštu buvo žiūrėti televizijos reportažą, kuriame iš nuosavo automobilio kaukes pardavinėjantis vyriokas, iš pradžių įtikinėjantis, kad pirkėjui duos kvitą, visai neskubėdamas, be jokios baimės pasišalino pastebėjęs, kad yra filmuojamas. Ką kita, jeigu ne apie elementarų teisėtvarkos institucijų apsileidimą, liudija tokie siužetai? Apie kokią teisėsaugos būklę bylojo aiškinimai, kad policija neturi teisės surašyti teisės pažeidimo dokumento asmeniui, įžūliai pažeidinėjančiam elementarius karantino reikalavimus?
„Citriną paversk limonadu“
Pandemija, kaip ir pasaulinio karo atveju, palietė visas valstybės valdymo procedūras. Greta karantino taisyklių ir specifinių reikalavimų turi įsiviešpatauti supratimas, kad už įstatymų ir taisyklių nesilaikymą skiriamos daug didesnės sankcijos. Bet vien draudimais ir baudomis krizinės situacijos suvaldyti neįmanoma. Kai jaunuolis pakviečiamas atlikti privalomąją karo tarnybą, ne be pagrindo tikimasi, kad jis taps daug drausmingesnis, pareigingesnis ir tvarkingesnis, išmoks jausti asmeninę atsakomybę. Ne veltui ikikarinėje Lietuvoje (Pirmojoje Respublikoje) ištekėti planuojančios merginos vyrukus, netarnavusius kariuomenėje, vertino labai kritiškai, kaip nepasirengusius kurti šeimą.
Ribojant asmenų judėjimą, atsiranda naujų išbandymų. Antai, Kinijoje, įvedus karantiną, staiga padaugėjo skyrybų prašymų. Pasikeitus ne tik darbo, bet ir buities sąlygoms bei tuo pat metu nepalyginamai išaugus negatyvios, netgi bauginančios informacijos srautui, sustiprėjo nerimo ir depresijos suvaldymo problemos. Tačiau karantino, kaip ir karo tarnybos, laikotarpis gali pasitarnauti sveikos gyvensenos diegimui. Tai gali būti puikiausia galimybė atsikratyti žalingų įpročių, apmąstyti gyvenimo tikslą, lavintis: mokytis naudoti informacines technologijas, išmokti užsienio kalbų, skaityti grožinę ir mokslo populiarinimo literatūrą. Nuotoliniu būdu galima plėsti turimus profesinės veiklos gebėjimus ir įgyti naujų, gauti aukštesnį kvalifikacinį laipsnį ir pan. O svarbiausia, kad visa tai padėtų įveikti neigiamas emocijas, nuobodulį, atsikratyti nieko neveikimo būsenos ir depresijos. Atsiradęs laisvas laikas gali būti panaudotas savanorystei ir kitai visuomeninei veiklai, atliekamai panaudojant informacines technologijas.
Prieš daugiau kaip dešimtmetį tirdami savarankiško darbo namuose galimybes gana specifinėmis sąlygomis pasižyminčiame Molėtų krašte, suradome daugybę veiklų, kuriomis gali savarankiškai užsiimti tiek vyrai, tiek moterys. Bet pirmiausia teko susidurti su nuostata: „Nepainiokite darbo su namais.“ Darbas buvo siejamas su veikla, „nuo aštuonių iki penkių“ atliekama įmonėje arba įstaigoje, o namai – su šeimos narių bendravimu ir poilsiu. Čia pasireiškė sustabarėjusi „valdiško darbo“ samprata, paveldėta dar iš sovietmečio. Ypač neigiamai buvo vertinami asmenys, po darbo valandų savarankiškai dirbantys namuose. Jie buvo vadinami gobšuoliais, „tarnaujančiais tik pinigui“, net spekuliantais. Dažniausiai, reiškiantys tokią nuomonę, buvo žmonės, gyvenantys miesto daugiabučiuose.
Tačiau šiandien situacija yra radikaliai pasikeitusi: kitoks gyvenimo stilius privertė atsisakyti egzistavimo „nuo algos iki algos“. Šiuos pokyčius galima puikiausiai panaudoti dabar, karantino sąlygomis. To griebtis ypač skatina neišvengiamo ekonomikos smukimo prognozės. Šiandien daugeliui jau nebereikia aiškinti, kad „skolinti pinigai nėra pajamos“. Atiduoti visada reikės daugiau, nei pasiskolinome. Jokia valdžia neturi neišsemiamo pinigų maišo, iš kurio galėtų aprūpinti nedirbančius.
Išvengti depresijos, laisvalaikį naudingai praleisti su namuose dabar besimokančiais vaikais gali visi, turintys sodybas kaime (o tokių kasmet daugėja) ir užsiimantys vadinamuoju mikroūkininkavimu. Daugelis mūsų pažįstame tuos (ar net patys esame tokie), kurie sodybose turi daržiukus, mažus šiltnamius, sodus ir pan., iš parduotuvių nebeperka sviesto, kiaušinių, salotinių daržovių ir kt. Jie puikiai skiria pomidorų, pirktų prekybos centre ir užaugintų savo šiltnamyje, skonį ir kuria nepakartojamą šeimos namų įvaizdį. (Tęsinys – kitame numeryje)
Prof. dr. Jonas Jasatis