Seimo narys kreipėsi į Fainą Kukliansky. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky prašoma paaiškinti finansavimo Rūtos Vanagaitės projektui iš Geros valio fondo skyrimo motyvus ir išsakyti nuomonę, ar, skatindami tokių prieštaringai vertinamų veikėjų projektus, neįžvelgia tautinės neapykantos kurstymo. Geros valios fondas buvo įsteigtas 2011 m. ir yra išlaikomas Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų lėšomis. Fondo išmokamos piniginės kompensacijos gali būti naudojamos Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo tikslams, Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims remti. Tačiau 2020 m. sausio mėnesį paskelbtoje Geros valios fondo paraiškų suvestinėje skelbiama, kad Geros valios fondas pareiškėjos Rūtos Vanagaitės projektui (Christopf Dieckmann, Rūtos Vanagaitės knygos „Kaip tai įvyko?“ leidybai) skiriama 10 tūkst. eurų.
Svarbu priminti, kad R. Vanagaitės 2016 m. išleistoje knygoje „Mūsiškiai“ buvo ginama tezė, esą lietuviai buvo aktyviai ir savanoriškai žydų žudynes vykdžiusi tauta, o to priešakyje buvo valstybę atkurti bandžiusi Laikinoji Vyriausybė ir Lietuvių aktyvistų frontas. Po to žiniasklaidoje paskelbta apie šioje knygoje skelbiamus melagingus ir iškraipytus istorinius faktus. Primintina ir tai, kad 2017 m. R. Vanagaitė pareiškusi, neva vienas iš Lietuvos partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas, galėjo bendradarbiauti su KGB ir prisidėti prie holokausto, tačiau vėliau pati pripažino skelbusi melą apie A. Ramanauską-Vanagą.
Seimas padidino valstybės skolinimosi limitą. Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė 2020 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo ir Valstybės skolos įstatymų pakeitimus (projektai Nr. XIIIP-4629(2), Nr. XIIIP-4630(2), kuriais siekiama pasirengti koronaviruso keliamos rizikos Lietuvos ekonomikai mažinimui.
Priimtomis pataisomis nutarta padidinti Vyriausybės grynojo skolinių įsipareigojimų pokyčio limitą nuo 904,602 mln. eurų iki 5 mlrd. 401,4 mln. eurų. Taip, esant nepakankamam valstybės biudžeto pajamų surinkimui, bus suteikta teisė Vyriausybei pasiskolinti didesnių sumų, užtikrinant tinkamą biudžeto išlaidų finansavimą, valstybės skolos refinansavimą ir valstybės piniginių išteklių srautų subalansavimą, išlaidų, susijusių su ekstremaliųjų situacijų likvidavimu ir jų padarinių šalinimu, padengimą.
Taip pat nuspręsta padidinti garantijų institucijų prisiimtų įsipareigojimų pagal garantijas limitą nuo 267,77 iki 768 mln. eurų. Taip garantijų institucijoms bus sudaryta galimybė labiau prisidėti prie verslo subjektų, susidūrusių su apyvartinių lėšų trūkumu, kreditavimo skatinimo. Seimo priimtomis pataisomis įtvirtintas naujas valstybės garantijų limitas dėl paskolų, naudojamų ekstremaliųjų situacijų paveiktos ekonomikos skatinimo tikslams įgyvendinti ir likvidumui didinti. Bendra tokių įsipareigojimų, prisiimtų 2020 m., suma vienu metu negalės viršyti 500 mln. eurų.
Vyriausybė turės teisę, iki nustatyta tvarka bus priimtas 2020 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, prireikus viršyti nustatytus limitus.
Ūkininkai už savo darbą turi gauti sąžiningą kainą. Seimo narys Algirdas Butkevičius sulaukė kreipimųsi iš šalies ūkininkų, kurie reiškia didžiulį susirūpinimą dėl padėties žemės ūkio sektoriuje. „Ūkininkai skundžiasi, kad dalis žemės ūkio produkcijos perdirbėjų jau sumažino mėsinių galvijų, pieno ir kitų žemės ūkio produktų supirkimo kainą arba išvis atsisako supirkti. Laukiama, kad šiuo žingsniu paseks ir kiti perdirbėjai. Nuo to labiausiai nukenčia smulkieji ūkininkai, kurių situacija ir iki pandemijos nebuvo lengva“, – aiškina parlamentaras.
Ūkininkai įtaria, kad, mažindami žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas, perdirbėjai siekia pigiai sukaupti produkcijos rezervą, kad jį galėtų realizuoti kur kas brangiau pandemijai pasibaigus. Tačiau prekybos taškuose daugumos maisto produktų kainos pastaruoju metu yra pastebimai išaugusios.
Darbo kodekso atšaukimas nesvarstomas. Pandemijos metu kiekviena interesų grupė stengiasi išnaudoti situaciją savo naudai. Tačiau Seimas, Vyriausybė, manau, laikysis tvirtai ir elgsis tik pagal šią logiką: Ekstremalios situacijos metu atsakomybe turi būti dalinamasi. Panašu, kad kai kas nepasimokė iš 2008–2010 m. Tad verslas skatinamas ne dirbti dieną ir naktį, taip sukeliant pavojų darbuotojų sveikatai, o visomis priemonėmis išlaikyti darbo vietas. Valstybė garantuos net iki 90 proc. darbo vietos sąnaudų. Kitą savaitę kelsime pagalbos darbo vietai kartelę iki 900 eurų vienam žmogui per mėnesį. Kai kurių interesų grupių brukami Darbo kodekso keitimo siūlymai tiesiogiai prieštarauja šiai logikai, nes siūlomas… lengvesnis atleidimas (!). Darbo kodeksas lieka pagrindine veiksminga garantija, kad toks stambus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas bus subalansuotas ir visi karantino metu prisidės solidariai prie sunkmečio įveikimo.
Praeities krizės, vykusios ne tik Lietuvoje, mus moko, kad reikia didinti darbo vietų skaičių, taikyti įvairius naujojo Darbo kodekso privalumus: dalinį darbą, darbą iš namų, projektinį darbą. Užuot siūlęs darbuotojams dirbti mažiau, kaip yra krizės metu visada daroma, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kad ir pusę dienos, samdyti daugiau žmonių, Lietuvos verslas siūlo ilgesnius viršvalandžius. Tai – absurdas.
Karantino sąlygomis keičiasi mūsų įpročiai. Mes vartojame mažiau, tad mūsų poreikiai mažėja. Todėl atsiranda didesnės galimybės padėti tiems, kam stringa pajamų. Valstybės mastu tai vyksta per drąsų biudžeto nukreipimą į darbo vietų išsaugojimą, bet sektorių ir įmonių lygmenyje tai gali taip pat puikiausiai veikti. Žmonėms šiandien sėdint namuose neretai užtenka ir 2/3 buvusių pajamų, tad įmonės turi naudoti šiuos išteklius kitų darbo vietų išlaikymui. Turi mažėti daugiausiai uždirbančiųjų atlyginimai, gali išnykti arba pamažėti premijos, pelno paskirstymas nebūtiniausioms investicijoms. Pagrindinė investicija šiuo metu yra savo darbuotojų sveikata ir saugumas, būtent tai yra svarbiausia, nes nepamatuotais Darbo kodekso pakeitimais galime sukelti ilgalaikę krizę.