Tomas Baranauskas. (2019). Pabaisko mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 336 p.
Knygoje nagrinėjamas 1435 m. rugsėjo 1 d. įvykęs Pabaisko (Ukmergės, Šventosios) mūšis, kuriame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė, padedama lenkų pulkų, įveikė Švitrigailos ir jam talkinusio Vokiečių ordino Livonijos krašto magistro kariuomenę. Mūšis ne tik analizuojamas karybos aspektu, bet ir stengiamasi išsiaiškinti jo politinius tikslus bei poveikį Lietuvos valstybingumo raidai.
Pabaisko mūšis lėmė 1432–1438 m. Lietuvos vidaus karo baigtį. Prielaidas šiam karui kilti sudarė 1429 m. iškelta Vytauto karūnavimo idėja ir su ja susiję Jogailos dinastiniai planai, priešingi Lenkijos diduomenės siekiams. Prasidėjęs kaip dinastinis konfliktas, 1434 m. karas įgijo socialinį ir etninį pobūdį. Siekdamas sutelkti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę, Žygimantas Kęstutaitis Trakų privilegija sulygino lietuvių ir rusėnų bajorijos socialines teises ir suteikė naujų teisių Lietuvos bajorijai. Šis jo sprendimas dinastiniam konfliktui suteikė vertybinį pagrindą, o pergalė Pabaisko mūšyje reiškė ir jo politikos pergalę. Tai paskatino lietuvių ir rusėnų visuomenių politinę bei kultūrinę sintezę ir lėmė tolesnę Lietuvos valstybės raidą. Šiuo aspektu Pabaisko mūšį galima laikyti lemtingu mūšiu. Tai ne kova su išorės priešais, bet vidaus kova dėl tolesnės Lietuvos valstybės raidos krypties.
Ilgvars Butulis, Antonijs Zunda. (2020). Latvijos istorija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 360 p.
Knygoje pateikiama Latvijos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų, apžvelgiamas ne tik latvių tautos, bet ir kitų Latvijos teritorijoje gyvenusių bei gyvenančių tautų istorinis likimas. Teritorijos atžvilgiu Latvija yra mažas kraštas, turintis nedaug gyventojų ir visada buvęs didžiųjų kelių kryžkelėse bei didžiųjų valstybių geopolitinių interesų sankirtose, todėl autoriai, kiek leido galimybės, savo krašto istoriją siejo su viso Baltijos regiono ir Europos istorijos kontekstu.
Pranė Dundulienė. (2020). Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020 m., Vilnius, 248 p.
Nuo seno lietuviai vertėsi įvairiais verslais – medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste ir žemdirbyste. Gyvulininkystė ir žemdirbystė tapo svarbiausiais pragyvenimo šaltiniais nuo tų laikų, kai pradėta sėsliai gyventi. Besikeičiantys metų laikai, lemiantys pasikartojančius, būtinus išgyventi darbus ir trumpas atokvėpio akimirkas – šventes, leidžiančias pasidžiaugti darbo rezultatais, – visa tai nulėmė kaimo žmonių gyvenimo ritmą, formavo savitą jų būdą.
Žemdirbių egzistencija priklausė nuo gamtos, jų gyvenimas ir veikla ne itin palankiomis žemdirbystei sąlygomis Lietuvoje reikalavo pastabumo, darbštumo, daug žinių ir gebėjimo prisitaikyti. Vertinga patirtis buvo kaupiama ir perduodama iš kartos į kartą papročių, tradicijų, švenčių forma. Šioje knygoje atskleidžiama lietuvių kalendorinių ir agrarinių švenčių, papročių bei ritualų genezė ir jų transformacija įvairiais laikotarpiais, parodomas agrarinių papročių archajiškumas ir jų ryšys su kalendorinėmis apeigomis.
Selemonas Paltanavičius. (2020). Pakalbinti stebuklai: Lietuvos gamtos ir lietuvių įdomybės. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 192 p.
Sakoma, kad gamtoje stebuklų nebūna, o jais dažniausiai pavadiname tai, ko nesuprantame, kuo žavimės ir stebimės. Lietuvoje tokių stebuklų ieškoti – paprasta, nes jie yra kažkur greta, todėl gali būti, kad juos kada nors rasime. Galvodamas apie dar vieną susitikimą su Lietuva, autorius turėjo didelį galvos skaudulį: ji – didelė, joje tiek svarbių dalykų, objektų, vietovių, apie kurias derėtų kalbėti. Enciklopediją rašyti per sunku, tad teko nesirenkant apsistoti prie to, kas „nesilipdo“ į vientisą tekstą, kas kontrastuoja.
Gyvename įdomiu metu, kai mumyse atgimsta naujas gamtos pojūtis. Pravėrę duris į pasaulį ir pamatę jo žavesį, pagaliau susipratome turintys ir savitą gamtą, savo vertybes, kokių kiti neturi ir negali pažinti taip giliai, kaip tai duota mums.
„Valstybės atkūrimo istorijos
Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. (2020). Valstybės atkūrimo istorijos. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 552 p.
Herojus dažniausiai išaukštiname, pagerbdami už atliktą milžinišką darbą, ypač valstybės kūrėjus, kurių pastangos apvainikuotos Lietuvos valstybės atkūrimu XX a. pradžioje. Įvertiname Vasario 16-osios nutarimo signatarų, Pirmosios Vyriausybės narių, viceministrų, pasiuntinių, slaptųjų pasiuntinių, derybininkų konkrečius nuopelnus. Tačiau pažinimo ir smalsumo ugnies įkaitintoms auditorijoms rūpi ir jų tarpusavio santykiai, charakteriai, pomėgiai. Keliami klausimai, kaip lietuvių politikai, susispietę ir Pirmojo pasaulinio karo metu apie Lietuvos Tarybą gyveno kasdienybėje, kuo jie maitinosi karo metu, kas buvo jų draugai ir su kuo pykosi, kaip veikė okupacijos sąlygomis ir ką neįprasto padarė, kokiomis priemonėmis veikė to meto politiniuose ar ekonominiuose procesuose. Svarbu prisiminti ir tuos neretai dabar jau pamirštus žmones, kurių drąsūs poelgiai ar žingsniai svariai prisidėjo, keliant Lietuvos klausimą ar konstruojant valstybės pripažinimo galimybes.
Šios knygos autoriai skaitytojus kviečia pasirausti dokumentų išrašuose ir atsiminimų puslapiuose, kurie iki šiol nebuvo panaudoti ankstesnėse knygose ir straipsniuose. Jie turi savo vertę, nes taip pat svarbūs šlovingoje ir įvairialypėje istorijoje. Su tais mažiau reikšmingais momentais istorija mums taps suprantamesnė, papildys žinomų žmonių gyvenimus tokiais štrichais, tokiomis poelgių varsomis, kokių net negalėjai tikėtis, skaitydamas vieną po kitos pasirodančias mokslo knygas. Knygos iliustracijų gausoje skaitytoją gali nustebinti nemažas ano meto karikatūrų skaičius, bet jos papildo knygos tekstą, paryškina to meto epochos bruožus.
Parengė Inga Zaraukaitė