Kolūkmetis okupuotos Lietuvos kaime (2019). Sudarytojas ir mokslinis redaktorius – prof. dr. Alvydas Baležentis. Autoriai: Alvydas Baležentis, Pranas Sasnauskas, Kazys Starkevičius. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 304 p.
Praėjusių metų pabaigoje išleista monografija, kurioje pirmą kartą lietuvių mokslinėje literatūroje išsamiai analizuojami penki kraupios okupacijos, padariusios neatitaisomą žalą Lietuvos ekonomikos raidai ir visuomenei, dešimtmečiai. Kai kuriuose skyriuose ši knyga nukelia skaitytoją ir į daug tolesnės praeities laikus, pavyzdžiui, P. Kiseliovo ir P. Stolypino reformų ištakas ir diametraliai priešingas jų metodologines pozicijas, o pabaigoje priartina prie pirmųjų bandymų atkurti Lietuvos ūkininkų visuomenę. Knygos pradžioje akcentuojama, kad ji skirta trijų, visiškai skirtingai susiformavusių socialinių grupių atstovams – Pirmosios Respublikos laikotarpio ūkininkams, kuriuos okupacinės struktūros apšmeižė ir didžiąją jų dalį sunaikino, nuo pirmųjų sovietinės okupacijos metų nutraukdamos jų ūkinę veiklą; Lietuvoje likusiems kaimo žmonėms, prievarta suvarytiems į jokios ekonominės perspektyvos neturinčius, svetima ideologija pagrįstus darinius; žemės ūkio specialistams, net ir žiauriausios prievartos sąlygomis sugebėjusiems saugoti Lietuvos dirvožemį ir kaimo žmones, padėjusiems jiems išgyventi nežmoniško teroro laikotarpiu.
LMS vicepirmininkas prof. dr. Alvydas Baležentis
Jeigu apie P. Stolypino, augusio ir brendusio tuomet carinio režimo valdomoje Lietuvoje, daug laiko praleidusio Kalnaberžės dvare šalia Kėdainių, vykdytas reformas vienas kitas yra bent girdėjęs, tai apie grafo P. Kiseliovo nuostatas ir jo bandymus pasinaudoti žmogų nuasmeninančia, iš baudžiavos laikų atėjusia, nei pažangos, nei atsakomybės neskatinančia bendruomenės egzistavimo forma, vėliau tapusia kolūkių steigimo prototipu, daugelis būsimųjų šios monografijos skaitytojų išgirs pirmą kartą. Knygos autoriai labai preciziškai atskleidžia, kodėl būtent iš Rusijos kilo ši žemės ūkio valdymo forma, šimtmečiams lėmusi jo atsilikimą ir skurdžią būtį.
Daugelis skaitytojų tik dabar suvoks ir Pirmosios Respublikos agrarinio sektoriaus pažangos architekto prof. Jono Prano Aleksos, ir 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovo Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos sąsajas su šio nepriklausomybės 30-mečio pastangomis atkurti modernų Lietuvos agrarinį sektorių.
Monografijoje labai išsamiai analizuojamos prievartinės kolektyvizacijos tikrosios priežastys ir giluminiai okupantų siekiai įvairiausiomis dingstimis, net, pavyzdžiui, melioracijos priedanga, naikinant Lietuvos ūkininkų sodybų sistemą, diegiant nuasmenintos bendruomenės („obščinos“) gyvenseną, naikinant bet kokius verslumo ir iniciatyvumo įgūdžius. Atskleistas stalininės kolektyvizacijos laikotarpio represijų mastas, okupantų užmačios paversti tautą bevalių samdinių banda, įsisąmoninusią, kad visos gamybos priemonės priklauso tik valstybei ir jokia asmeninė ekonominė veikla nebus toleruojama, net įvardijant ją kaip nusikalstamą veikimą.
Šiandienių studentų, net doktorantų ir jaunų dėstytojų kartai bus be galo sunku suvokti tuometinės sovietinės ekonomikos metodologinius pagrindus, valdiško (o vėliau jau ir asmeninio) turto vogimo ir net šiuolaikinės korupcijos ištakas, paremtas „blato“ ir „deficito“ nuostatomis, atėjusiomis iki mūsų dienų ir čia tapusiomis mutacijomis, apsunkinančiomis visą dabartinės Lietuvos viešojo sektoriaus ir visos valstybės pažangą. Tai iki šiol matome ir mūsų dabartinėje teisėsaugoje, niekaip neprisirengiančioje kurti šiuolaikinę teisės aktų sistemą, kuri leistų išnaikinti korupcijos apraiškas, aplaidų viešojo turto valdymą, nepotizmą ir mobingą, pastaruoju metu itin sustiprėjusias asmenybių niveliavimo ir bandos elgsenos diegimo užmačias, gana nelauktai besivienijančias su dabartinio globalizmo tendencijomis.
Monografijos skaitytojams suteikta unikali galimybė gana glaustame tekste susipažinti su Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo metu padarytais nuostoliais: valstybės turto sunaikinimu, milžiniškomis žmonių netektimis, agrarinio sektoriaus nuniokojimu ir visiškai neefektyviu dvarininkų (tarp kurių net 87 proc. buvo svetimtaučiai, neturintys jokių ryšių su Lietuvos kultūra ir valstybingumo atkūrimo siekiais) žemėvaldos modeliu, atėmusiu galimybę to meto jaunimui lavintis, įgyti modernaus ūkininkavimo įgūdžių. Iš tikrųjų didžiajai tuometinės lietuvių tautos daliai buvo atimta galimybė naudotis savos valstybės žeme. Autoriai pažymi, kad, atkūrus nepriklausomybę, žemės valdymo „reformos įgyvendinimas buvo svarbiausias valstybinis darbas, kurį skubino politiniai, ekonominiai ir socialiniai tikslai. Todėl laikinoji vyriausybė, šaukdama savanorius ginti tėvynę, pažadėjo juos aprūpinti žeme“. Tarp tų savanorių buvo ir šių eilučių autoriaus tėtis, anuomet aštuoniolikmetis vargingų valstiečių sūnus, atsiliepęs į pirmąjį kvietimą tapti kuriamos valstybės kariu.
Kolūkmečio laikotarpio analizė, ypač kruopščiai išdėstyta šioje monografijoje, daliai skaitytojų primins jų tėvų gyvenimą tokioje dar netolimoje praeityje, jų pačių sudėtingą jaunystės ir brendimo laikotarpį ir, žinoma, įvykius, susijusius su naujausio Lietuvos valstybės laikotarpio panorama. Tokios išsamios dar neseno laikotarpio procesų analizės dar neturėjome. Galima puikiai suprasti šios monografijos atsakingojo redaktoriaus, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus, ilgamečio Lietuvos mokslininkų sąjungos nario nuostatą, kad jis jaučiasi įvykdęs vieną svarbiausių savo gyvenimiškosios ir mokslinės veiklos uždavinių.
Prof. dr. Jonas Jasaitis