Artūras Poviliūnas. (2019) Olimpinės žaidynės: raida, dabartis, perspektyvos. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos olimpinė akademija, 576 p.
Jasaitis ir kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos visuomenė sulaukė neeilinės, labai solidžios dovanos. Ilgametis Tautinio olimpinio komiteto vadovas dr. Artūras Poviliūnas pristatė gausiai iliustruotą, daugybe šaltinių ir dokumentų pagrįstą monografiją, prašokančią jos pavadinime apibrėžtas ribas. Knygoje apžvelgtas per kelis tūkstančius metų susiformavęs žmonijos poreikis sportuoti ir pasauliui atskleisti išlavintus įvairiapusiškus sportinius gebėjimus. Apžvelgtos iki neįsivaizduojamų aukštumų ištobulintos žmogaus kūno galimybės, atskleista milžiniška tiek olimpinių, tiek kitų sporto renginių įvairovė.
Monografijoje pateikta gausybė istorinės archyvinės medžiagos, daugybė statistinės informacijos šaltinių, su kuriais nemaža dalis skaitytojų turi galimybę susipažinti pirmą kartą. Labai išsamiai apžvelgta sporto raida ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio valstybėse. Pirmą kartą sporto ir fizinio lavinimo edukologijos istorijoje išanalizuota sportinio judėjimo raida Pirmojoje Respublikoje (1918–1940), sovietinės okupacijos metais (1940–1988), Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu iki šių dienų (1988–2019). Išsamiai pateikta Lietuvos grįžimo į pasaulio olimpinį judėjimą
chronologija.
Artūras Poviliūnas – daugelio mokslinių publikacijų apie fizinę kultūrą ir sportinį judėjimą autorius, skaitęs gausybę pranešimų tarptautiniuose mokslo renginiuose, atstovavęs Lietuvai pačiuose svarbiausiuose pasaulio sporto forumuose ir padėjęs sugrąžinti mūsų valstybę į tarptautinį olimpinį judėjimą ypač sudėtingu jos istorijos laikotarpiu. Knyga parašyta precizišku moksliniu, bet kartu ir gyvu, įtraukiančiu stiliumi. Autorius pasižymi retu sugebėjimu sudėtingas organizacines ir mokslines problemas išdėstyti labai sklandžiai ir įdomiai, todėl ši monografija patrauks didžiulį skaitytojų būrį, kuris šiuo metu yra itin kritiškai nusiteikęs, išvydęs didžiulės apimties tekstus. Vos pradėjus skaityti, sunku nuo monografijos atsitraukti ir norisi tęsti pažintį su ja iki paskutinių eilučių.
Visoje monografijoje autorius nuolat pabrėžia, kad sportas, taigi ir olimpinis judėjimas, nėra savitikslis. Čia ypač svarbūs ne tik galutiniai rezultatai, bet ir tai, kaip jie buvo pasiekti ir kokia jų reikšmė dabarties ir ateities kartoms. Tiek komandinius, tiek individualius sportininkų rezultatus autorius sieja su dorovės kategorijomis: sąžiningumu, pagarba komandos nariams ir arbitrams, žiūrovams, tautoms ir valstybėms. Tai ypač aktualu ir todėl, kad tiek praeityje, tiek juo labiau dabar matome savanaudiškumo apraiškas, agresyvų siekį paversti sportą verslu, kuriame nublanktų visi kiti vertinimo kriterijai, išskyrus pelną, neretai tenkantį net ne sportininkui ar jo atstovaujamai komandai, o godiems ir nesąžiningiems vadybininkams, komandų savininkams, besislepiantiems po tariamų rėmėjų ar kitomis kaukėmis. Kiekvienas laikmetis pateikia ryškių pavyzdžių, kai sportininkas verčiamas siekti vis aukštesnių ir aukštesnių rezultatų, nesiskaitant su pavojumi jo sveikatai ir gyvybei.
Šioje knygoje gausu pavyzdžių, iliustruojančių, kad net aukščiausi rezultatai neatpalaiduoja sportininko nuo atsakomybės, pagarbos varžovams, žiūrovams, aptarnaujančiam personalui ir pagaliau visuomenei. Kad ir kokiais nepakartojamais talentais būtų apdovanotas sportininkas, net didžiausi pasiekimai neatpalaiduoja nuo būtinybės laikytis įstatymų ir dorovės normų. Autorius visa tai pabrėžia, analizuodamas konkrečius pavyzdžius ir išvengdamas tiesmukiško moralizavimo.
Skirtingai nuo daugelio rašančių sporto temomis, A. Poviliūnas labai jautriai akcentuoja sportininko likimo tragizmą, jo gana trumpą sportinės karjeros laikotarpį, sudėtingą jo asmenybės adaptaciją, o baigus aktyvią sportinę veiklą, galimybes likti visaverte asmenybe. Juk puikiai žinoma, kad toli gražu ne kiekvienas sportininkas gali tapti geru treneriu ar kitaip save realizuoti, sulaukęs brandaus amžiaus. Ne veltui sakoma, kad aukštai užkopus, labai skaudu kristi. Vartotojiškoje visuomenėje vieną dieną gali būti garbinamas net tų, kurie niekada nesuvokė, kaip buvo galima pasiekti tokių aukštų rezultatų, o jau kitą dieną išgirsti patyčias, pajusti pažeminimą ar net panieką.
Šią A. Poviliūno monografiją verta atidžiai išnagrinėti ne tik sporto funkcionieriams, komentatoriams, analitikams ir apžvalgininkams, bet ir tiems, kurie nesiruošia sieti savo likimo su sportu ar olimpiniu judėjimu. Baigiant norisi dabartinių ir būsimų skaitytojų vardu padėkoti visiems, prisidėjusiems, kad monografijos kokybė būtų tokia aukšta. Autoriui linkiu monografijoje iškeltas doro ir patriotiško sporto idėjas plėtoti kitose publikacijose. Norisi nuoširdžiai padėkoti už tai, kad ir Lietuvoje jo ir bendraminčių dėka formuojasi nauja mokslo šaka, išreiškianti visapusišką požiūrį į sportą ir skatinanti susimąstyti apie temas, kurių iki šiol net nebuvo mūsų akiratyje.
Jonas Jasaitis